Žybartas Simonaitis – ne vien architektas restauratorius

  

Žybartas Simonaitis (1929–2019) – vienas žymiausių Lietuvos architektų restauratorių, prisidėjusių prie svarbių Lietuvos istorinių objektų – Kauno pilies ir rotušės, Panemunės pilies, Vilniaus artilerijos bastėjos, pirklio namų Vilniuje, Didžiojoje g. 24, Mažosios gildijos namų Vilniuje, Didžiojoje g. 26, ir kitų objektų – tyrimų ir restauravimo.

Ž. Simonaitis buvo nepaprastai atsidavęs paminklotvarkos darbui, didelis šios srities žinovas. Visada jo galvoje sukdavosi šimtai idėjų, kurias kartais turėdavo tramdyti kiti paminklosaugininkai. Gyvendamas Vilniuje, važiuodamas vykdyti autorinės priežiūros restauruojamuose pastatuose, kelionėje laiko negaišdavo – dažniausiai kurdavo restauravimo projektus. Architektas buvo žinomas ir kaip visuomenininkas – organizuodavo įvairius piketus ir šviečiamąsias pilietines akcijas. Jo iniciatyva rašyta daug raštų, kreipimųsi, pasiūlymų prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Lietuvos vyskupų konferencijai įvairiais šalies gyvenimo klausimais. O kiek darbų atlikta įamžinant istorinę-kultūrinę atmintį, paveldą, buvusias mokyklas gimtajame krašte ir už jo. Daug dėmesio skyrė savo gimtajam Kupiškio rajonui. Projektavo ir dažnai savo lėšomis statė atminimo paminklus čia gyvenusiems ir kūrusiems kraštiečiams. Įsteigė Vilniaus kupiškėnų klubą, buvo jo pirmininkas, vėliau narys.

Apie Ž. Simonaičio darbinę ir visuomeninę veiklą galima daug kalbėti ir rašyti, bet mažai kam žinoma, kad architektas buvo meniškos sielos žmogus: filosofas, fotografas, dokumentinio kino kūrėjas.

 

Žmogus su kino kamera

 

Ž. Simonaičiui dokumentinio kino kūrimas buvo mielas širdžiai užsiėmimas. Jis mąstė per filmus ir rodydavo, kas jam atrodė svarbu. Buvo pasiryžęs įamžinti gyvenimo tėkmę. Norėjo viską nufilmuoti ateities kartoms. Suprato, kad unikalūs gyvenimiškos aplinkos vaizdai išnyksta ir jų nebematyti. Kūrėjas siekė kuo mažiau kištis į filmuojamąją realybę ir ja manipuliuoti, todėl stengėsi apsiriboti tiesiog jos fiksavimu. Atsisakė iš anksto numatyto siužetiškumo ir personažų, pirmenybę teikė situacijai, žmogui, akimirkai, kurioje „prabyla“ pats žmogus. Ž. Simonaičio filmai atspindi ne žodžio, ne garso, o būtent vaizdų epochą.

Ž. Simonaitis dažnai rinkosi temas, kurios buvo susijusios su liaudies kultūra, paveldu. Norėjo kuo detaliau atspindėti kasdienybę, nevengdamas šmaikštumo, buities vaizdų, tikslingų meninių intarpų. Jo dokumentiniai filmai – tam tikra bendravimo forma, kurioje negali būti kokių nors iš anksto paruoštų dalykų.

Verta atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę – Ž. Simonaitis savo filmams scenarijus rašydavo pats. Yra pluoštas scenarijų, skirtų Lietuvos ir užsienio architektūros paminklams, bet yra ir tokių, kurie apima žmogaus būtį, šventes, tradicijas ir papročius.

Vilniaus regioniniame valstybės archyve yra saugomi Ž. Simonaičio scenarijų projektai filmams „Marytė“, „Po Lietuvą“, „Panemunės pilis“, „Estetika, antiestetika. Gamtos apsauga, antikultūra, blaivybė“, „Filosofija. Žmogaus apsauga, laimė, laikas, erdvė“, „Šventės (Žolinė) papročiai, tradicijos“ ir kt.

 

Gyvenimo prasmės ieškotojas

 

1962 m. Ž. Simonaitis Liškiavoje rašė: „Griūna didelė ankstesnių pažiūrų į darbą atrama, ant kurios buvau pastatęs savo penkiolika sąmoningų metų. Gamta visada padaro savo vėliau ar anksčiau. Mano septyni metai restauracijų yra nuolatinis dvasios įtampos vaisius ir tos įtampos priežastis. Šitas darbas turi tempti to išsekimo pasekmes: nublanko atmintis, nublanko domėjimasis bet kuria gyvenimo sritimi. Išsivystė per didelis stabdymas, kaip priemonė apsaugoti smegenis nuo galutinio išsekimo.“ Toks darbas be poilsio, anot Ž. Simonaičio, atimdavo sąmoningą domėjimąsi ir suformavo nepasitenkinimą visu pasauliu. Jis stengėsi gyvenimo prasmės ir energijos semtis ne teorijoje, bet pačiame gyvenime. Pasak jo, „reikia tam būti gyvenimo centre“. Gyvenimo prasmę jis apibūdina taip: „Jeigu kokių nors sukrėtimų metu tu prarandi savo susiformuluotą gyvenimo prasmę, reiškia, tu dar nežinai gyvenimo prasmės. Gyvenimo prasmė pirmiausia, savaime suprantama, yra didesnė už patį gyvenimą, todėl tavo gyvenimas turi tęstis savo prasme dar ir tau mirus.“ Ir čia pat priduria: „Šią prasmę realizuoja pirmiausia žmogus savo palikuonių palikimu po savęs – tai savo kūno sferoje. Savo minčių palikimu po savęs – tai proto sferoje. Savo gerųjų, ištobulintų savybių, savo nežinomų jėgų mechanizmų patobulinimu ir perdavimu sekančioms kartoms – tai pasąmonės sferoje.“

„Žmonės taip skirtingai supranta savo būtį, kad galima sakyti, jog jie gyvena „skirtinguose pasauliuose“. Pavyzdžiui, ir aš galiu sakyti, iki šiol gyvenau visai kitame pasaulyje negu tame, į kurį persikeliu. Mano brolis gyvena, kaip aš vakar supratau, vėl kitame pasaulyje ir nei aš, nei jis negyvena tame, kuris iš tikrųjų egzistuoja. Šie „pasauliai“ yra skirtingai suprantamos tikrovės, sukurti sau gyvenimo modeliai, gyvenimo stiliai, samprotavimų sistemos, veiksmų tipiniai automatiniai ciklai kiekvienai gyvenimo situacijai, – samprotauja Ž. Simonaitis ir taip užbaigia savo apmąstymus: – Aš negaliu patenkinti savęs žinojimu, kas buvo, kaip yra ar kas bus. Man reikia žinoti, kaip sudarytas žmogaus vidus, kaip veikia jo evoliucijos dėsniai, kokius paruošti jam receptus ir kokiu būdu padaryti jį tikru žmogumi.“

 

Fotometraštininkas

 

Vienas iš Ž. Simonaičio gyvenimo dokumentavimo būdų buvo ir fotografija. Tarsi fotometraštininkas jis fiksavo savojo laiko tikrovę ir rinkosi, kas tokio įamžinimo yra vertas, kūrė savąjį pasakojimą, kuris, bėgant laikui, tapo svarbiu praeities liudijimu. Tik fotografijose išliko praeities kartų žmonių portretai. Net nežinodami jų vardų ir gyvenimo istorijų, vien iš veidų, laikysenos, aprangos sužinome apie jų gyvenamąjį laikotarpį.

Ž. Simonaitis daug dešimtmečių stebėjo žmones, jų darbus. Užfiksuoti išraiškingi fotoportretai atskleidžia žmogaus vidų, jų kūno kalbą, mąstyseną. Tai nežinomi asmenys, paprasti žmonės. Ž. Simonaičio fotoportretai tarsi kalba apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą.

Autorius manė, kad fotografijos turi „kalbėti“, kad jose privalo dalyvauti žmogus, kitaip – jei nėra žmogaus, nėra sielos. Jam buvo labai svarbu fotografuoti žmones, kurie jį supo. Todėl fotografijose koncentravosi į žmogaus sielą, stengėsi pamatyti, kuo ji turtinga ir kaip galėtų perteikti tai vizualiai.

Ž. Simonaičio kurti fotoportretai pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Fotografijų herojų tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi suteikia jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa.