Tėvelis

 

Birželio sekmadienio karštis. Maloniai svilina. Bet dviračiui gal nelabai.

– Ai, neįmanoma prisiliest! – pirštus nudegina įkaitęs metalas.

Užmetu ant vairo rankšluostį ir nuvarau dviratį į meldų pavėsį.

– A ką aš sakiau, nelaikyk dvyračio ant saules! – brūžindama dažais blakstienas pergalingai rikteli Žana.

Ežero toliai lygūs kaip veidrodis. Vaikai dūzgia smėlėtoje pakrantėje krapštydami smėlį, daužydami akmenukais vandens stiklą. Nuo meldų dvelkteli laukinėmis mėtomis.

– Atleiskit, gal žinot, kur artimiausia parduotuvė?

Atsisuku į jauną moterį. Ant patiesalo du vaikiukai įraudusiais žandais.

– Atvažiavom iš Pietinio autobusu, bet užmiršom įsidėt ką nors atsigerti, – paaiškina.

Nereikia nė aiškint, vaikų akys…

– Čia ant kalniuko buvo prekybos centras. Uždarė. Kitos parduotuvės toliau. Arčiausiai kavinė, anam ežero krante. Ten yra mineralinio, gėrimų, bet didelis antkainis. Dviračių taku visai netoli.

– Antkainis nesvarbu, bet kol nueisiu, – moteris suabejoja.

– Imkit mano dviratį.

– Ar tikrai? – nudžiunga. – Vaikus prižvelgtumėt? Aš tuoj grįšiu. Vaikai, ar pabūsit, kol atvešiu gert?

– Aha, – nuo žolės atsiliepia duetu.

Moteris šoka ant dviračio, plyksteli žvyruoto keliuko dulkės nusirisdamos lig pat beržyno.

– Nū dajoš, nepažįstamai bobelkai dodi dvyratį, – piktai tarsteli Žana.

– Kas tam dviračiui atsitiks? Vaikai ištroškę.

– Kokia tavo prabliema, kad bobelkos vaikai ištroškę, jos vaikai, jos prabliema. Jokiu būdu savo dvyračio neduočiau.

– Neduok, mano dviratis – mano problema.

Žana susiraukusi apsisuka ant raudonom širdim nubarstyto rankšluosčio. Nenuleidžiu akių nuo vaikų, vaikus praganyt – tai ne dviratį.

– Gal į pavėsį norit?

Vaikiukai pakyla ir einam prie meldų. Ten gaiviau.

– Žiūrėkit, čia antytės gyvena, – praskleidžiu smilgas. – Tarp žolių vorai tinklus audžia.

Pasigirsta įprastas garsas – aukštybėse baltą pėdsaką palieka lėktuvas, kitas, trečias – apaudžia debesis padangių voratinkliu. Stovim tarp meldų su vaikais, vorų audiniai aplink mūsų pėdas, galvos užverstos į dangų, žvilgsniuose blyksi debesys.

Saulė žiburiuoja metaliniais ratlankiais taškydama žvyrą.

– Ačiū, – moteris nušoka nuo dviračio ir atsuka vaikams mineralinio buteliukus.

– Jopštvailiok, vėl tie lėktuvai, – nepatenkinta Žana.

– Saugo mus nuo Rusijos.

– Gal tau su galva negiarai, reikia Rusijai Lietuvos ubagų…

– Visąlaik reikėjo.

– Tokį paminklą ant Salduvės nugriovė*, vestuvininkai fotkindavos.

– Okupantų paminklą.

– Kokių okupantų, kas jus nuo fašystų išvadavo?

– Neprašėm, kad vaduotų.

– Kaip drįsti, jei ne mano tėvelis ir tokie kaip jis, vokečių lageriuose putumet.

– Sovietų lageriuose žmonės puvo.

– Geriau nebekalbėkim apie politiką, mes be politikos taip gražiai sugyvenam, – nuleidžia garą Žana. – Kam mum ta politika. Bet žinok, kad mano tėvelis lig pačio Berlyno nuėjo, rankos mūšiuose neteko. Kiek visko patyrė, – piktai raudonu lūpdažiu brūkšteli per lūpas Žana.

Žana. Žana. Prisistato esanti lytūvė, nes tėvelis buvo lietuvis, o mama ukrainietė. Žana baigė rusakalbę mokyklą kaip Ženia. Atsitiktinumas mus suvedė prie ežero ir Žana man tapo personažu, sovietinės praeities reliktu, bandymu suprasti tą praeitį, o gal ir ateitį.

– Geriau pažiūrėk, koks vyras, kaip į mane žiūri, jopštvailiok, išeiginio maudomuko nepasiėmiau.

– Tai lėk, dar pasiimsi.

– Ne, ką tu, katinėli, kol užvažiuosiu į kalną, kol grįšiu per tokį karštį. Bet kaip žiūri. Ant to nervo, – Žana atsuka vyriškiui nugarą ir pasilenkusi prie rankinės greitai gurkšteli iš plokščios gertuvės. – Turbūt baltarusas, kaip tas furistas, kur mane vandeny saugojo. Panašus į baltarusą, ne koks lytūvis.

– Ko nevažiuoji į Baltarusiją ar į Rusiją, jei Lietuvoj taip blogai?

– O kam man važiot iš tevynes, aš lytūve, mano tėvelis lytūvis už Lietuvą kovojo.

– Bet mama ukrainietė. Ar jinai holodomoro nepatyrė?

– Patyrė, pasakojo mamyte, koks buvo baisus badas, bet ką padarysi, tokie laikai buvo. Mamyte buvo iš buožių, užkasė brangenybes jos tėvai, taip išsaugojo, po karo atkasė.

 

●

 

Giunteris lėtai gurkšnoja sulą. Lina čiauška su Giunteriu vokiškai, su mumis lietuviškai, verčia iš abiejų kalbų.

– Šiltnamį parodysit?

Einame į šiltnamį.

– O šalia kokios gėlės gražios, – aikčioja Lina.

– Auginu kapams papuošti, senelių, tėvo. Ar norėtumėt?

– Gal. Bet prie Giunterio negaliu užsimint. Jis nežino, kur tėvų ir sesers kapas. Jie už Karaliaučiaus ūkį turėjo, artėjant rusams sužeistas tėvas su Giunteriu daržinėje laukė iš namo ateinant motinos su sesute. Pasigirdo du šūviai. Tėvas nustūmė Giunterį į šieną, pats užlindo už traktoriuko. Į daržinę įlėkė vyras rusiška uniforma, vienoj rankoj pistoletas, kitoj – motinos čemodanėlis su šeimos vertingiausiais daiktais. Rusas apsidairė, priėjo prie dangčio į rūsį, atkėlė ranka laikydamasis už rūsio krašto ir palipo žemyn. Giunterio tėvas įtempė visas jėgas, nuvertė traktoriuką. Rusas suklykė, traktoriukas prispaudė jam ranką, bet sveikąja rusas spėjo mirtinai sužeisti Giunterio tėvą.