Supuvę Vakarai ir Antikristas
Ne taip seniai mane pasiekė liudijimas, kaip rengdama paauglius Sutvirtinimo sakramentui mokytoja pasakojo, esą homoseksualams negalima leisti auginti vaikų, nes jie juos tvirkina. Nežinau, kur ji tai išgirdo, nes net aš, neblogai pažinodama lietuvių ir šiek tiek užsienio LGBT bendruomenę, apie tokį atvejį nebuvau girdėjusi. Gal skaitė krikščioniškame portale „Laikmetis“ ar ideologinėje „Šeimos gynimo maršo“ skrajutėje? Tikybos mokytojos įprastai pasitiki tendencingai papūstomis melagienomis, nes juk reikia laikytis lojalumo savo Bažnyčiai.
Paskui kelias dienas buvo koktu. Tikiu, kad toji katechetė gyvenime nėra sutikusi nė vieno gyvo homoseksualo, bet kam tada taip šmeižti? Juk aš, pamačiusi gatvėje atsitiktinį sutaną dėvintį kunigą, neimu galvoti, kad jis galbūt yra pedofilas (nors statistiškai tai įmanoma!). Arba, išvydus tradicinę šeimą, net mintis nekyla, kad ten kas nors galbūt tvirkinamas! (Nors statistiškai tai irgi įmanoma.) Nejaugi dėl pabrėžtinai moralaus gyvenimo būdo išsivysto perversiška vaizduotė? Nesinori tikėti.
Tai anaiptol nereiškia, kad visi LGBT yra šventieji. Prieš savaitę pasklido žinia, kad pabėgėlių centre psichologas lytiškai išnaudojo vyrą. Tikrai labai nemalonu, bet visgi niekaip nesusiję su apsisprendimu ir įsipareigojimu auginti vaikus saugioje ir sveikoje aplinkoje.
Svarbu apie tai kalbėti šio žiauraus karo akivaizdoje: laikysena yra pasirinkimas. Patriarchas Kirilas laimina ginklus, kuriais bus žudomi žmonės, – argi tai nėra akivaizdžiausias dvasinis supuvimas? Rusų kareiviai prievartauja moteris ir net kūdikius. Mus, LGBT asmenis, vadina „iškrypėliais“, bet didesnio iškrypimo už tokį „krikščionišką dvasingumą“ nesu mačiusi. Rusijoje tarpstantis mačizmas, kaip sovietijos reliktas, yra taip tvirtai įsišaknijęs rytų europiečių mąstyme, kad dauguma gyventojų vis dar tiki tuo, ką paauglystėje apie homoseksualumą perskaitė Zalyčio knygoje. Šiokius tokius lūžius jie įveikė, iš dalies pakeitė mąstymą apie vartojimą ir ekonomiką, vaikų auklėjimą ir net maisto gaminimą, bet su brendimo „tiesomis“ atsisveikinti sunku. Nepriimti ir nepripažinti LGBT teisių ir reiškia gyvenimą sovietijoje, bent jau mentaliniu požiūriu. Socialiniuose tinkluose tokie žmonės mėgsta paskelbti, kad „Vakarai tokie pat supuvę kaip ir Putino Rusija“. Ką gi, palinkėkime jiems laimingos kelionės į kitus kontinentus, kur galbūt nevyksta puvimo procesas. Pvz., Sacharoje arba Antarktidoje. Nėra čia ko naudotis supuvėlių sukurta demokratija ir įgyvendintomis žmogaus teisėmis bei laisvėmis. Negaliu tiksliai išgūglinti, iš kur apskritai radosi frazė „supuvę Vakarai“, tačiau esu tikra, kad ne Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ ją pavartojo. Regis, sovietinė propagandinė spauda tą frazę itin mėgo, todėl kaskart ją kartodami grįžtame į glėbį sovietijai. Labai liūdna, bet sąmonė be savistabos irgi pūva.
„Laikmetis“ publikavo pokalbį su prieš penkerius metus „persekiota“ tikybos mokytoja – per pamoką ji demonstravo skaidres, esą gėjai yra prievartautojai ir kanibalai. Suprantama, sulaukė reakcijų ir pasmerkimo. Šiandien jai vis dar nuoširdžiai atrodo, kad ji kovoja prieš genderizmą, netgi yra šiek tiek tiesos kankinė (idealu pasitelkiamas Teofilius Matulionis). Perskaitai ir nusvyra rankos – tai uždaras ratas, dialogas beveik neįmanomas. Jai ir į galvą nešauna, kad panašų visuomenės spaudimą jaučia LGBT asmenys, tik daug intensyviau ir sistemiškiau. Ji vis dar tiki feikiniu lankstinuku, kurio pagrindu ir parengtos tos skaidrės. Panašiai, kaip žmonės tikėjo Pakso, Uspaskicho ar Karbauskio mundurais, Kedžio heroizmu, skiepų žala ir kitomis sąmokslo teorijomis.
Kai pradedu gilintis į familistų baimes, tarsi ir suprantu, kas juos taip gąsdina. Kažkada ir pati panašiai galvojau. Įveikti homofobiją, taip pat ir vidinę, yra ilgas kelias. Ji kyla iš begalinio nesaugumo ir iliuzijos, kad jei šeima bus griežtai reglamentuota, blogis išnyks. Neišnyks. Vengrų vedlys Orbánas, kuriuo taip žavisi Laisvos visuomenės institutas, jau virsta antruoju Putinu. Beje, pastarojo instituto naivumu jau yra pasinaudoję Kremliaus propagandistai (žr. Miglė Krancevičiūtė, Šarūnas Černiauskas, „Valstybė finansavo šeimų gynėjų kelionę į prokremlišką renginį“, lrt.lt). Pavadinti homofobais, krikščionys labai įsižeidžia: savo ruožtu pravardžiuoja mus sorosistais, genderistais ir leftistais. Tiesą sakant, verčiau jau būti sorosiste (kaip gyva nesu gavusi iš Soroso nė cento) negu rašiste.
Vadinamasis katalikiškas dvasingumas Lietuvoje yra, deja, kiek proputiniškas, ypač tas bendruomeninis, susijęs su tokiomis lengvai verbuojamomis institucijomis kaip Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas, Rengimo šeimai asociacija (žr. Akvilė Giniotaitė, „Kas bendro tarp „susirūpinusių tėvų“ ir Rusijos propagandos?“, lrt.lt). Atrodo, vaikų auginimas tikrai yra labai pažeidžiama visuomenės mentaliteto grandis, pralaidi ir nekritiška visokiausių rūšių propagandai. Nors pačioje Rusijoje dvasingumas dar radikalesnis. Žurnalistas Šura Burtinas cituoja rusę, kuri ištekėjusi už ukrainiečio: „Aš krikščionė, todėl visiškai palaikau Putiną kare. Negi nežinote, kad turi ateiti Antikristas. Jis ateis į Vokietiją, į Europą – tą žino visi krikščionys“ (meduza.io). Štai jis ir atėjo, tik ne iš Vakarų.
Medijose žmonės unisonu burnoja ant NATO, JT, Raudonojo Kryžiaus, kad jie priima neteisingus sprendimus. Bet tai solidžios strateginės organizacijos, kurių specialistai nėra iš gatvės. Be abejo, jos yra padariusios lemtingų klaidų, bet, šiaip ar taip, ten dirbantieji tikrai išmano tarptautinę teisę ir branduolines sutartis. Kodėl, užuot savo emocingais riksmais trukdę šioms organizacijoms dirbti, žmonės nepajudina nė piršto, kad nors kiek padirbėtų su sava homofobija, vis dar maitinama sovietinio auklėjimo ir net posovietinio religingumo? Nors per sprindį pasidomėtų, ką apie LGBT pastoraciją rašo jėzuitų žurnalas „America“ ar viešai internete prieinama organizacija „New Ways Ministry“. Juk tai gana svarbu, jeigu LGBT teisės „supuvusiuose Vakaruose“ nurodomos kaip karo priežastis. Ar ne laikas atsisveikinti su ta sovietine fraze, kaip atsisveikinome su daugeliu ironiškų, vaikystę primenančių sentimentų? Ir Bažnyčia nebėra tokia monolitiška kaip vaikystėje iškaltas katekizmas, o sinodinis kelias vyksta tam, kad jos mokymas būtų persvarstytas. Net popiežius, pasirodo, yra tik žmogus, kuris gali klysti, neišreikšdamas aiškaus pasmerkimo agresoriui ir palaikymo aukai. Tad kodėl?..
