Requiem džiazuomenei
Po dvejų metų pertraukos festivalis „Kaunas Jazz“ pagaliau grįžo į savo vėžes ir įprastą laiką – besprogstantį pavasarį. Šio džiazo festivalio sumanytojas Jonas Jučas dažnai akcentuodavo, jog iki tol snūduriavęs pavasaris paprastai džiazo festivalio savaitgalį mirkteldavo akį – ūmai oras sušildavo tiek, kad Karo muziejaus sodelyje džiazo gerbėjai įsitaisydavo tiesiog ant pievutės klausytis džiazo ritmu grojančių varpų ar pirmųjų koncertų Vienybės aikštėje.
Rėjaus Čemolonsko nuotrauka
Vis dėlto šis festivalis – kaip niekad liūdnas. Dvejų metų pertrauka atskleidė, kaip viskas pasikeitė. Nebeliko reikšmingų ritualų, o svarbiausia – legendinių žmonių. Džiazuomenės. Koncertų visada bus kas ateis pasiklausyti, bet vargu ar beatsiras toji aura, toji bohema, kuri lydėjo šį festivalį.
Balandžio 22-ąją, pirmojo šiųmečio džiazo festivalio koncerto dieną, sužinojome, kad į Anapusybę iškeliavo Bo Haeng Sunimas – Kęstutis Marčiulynas, ir turbūt niekas nepaneigs, jog jis – viena iš Kauno legendų, sovietmečiu garsaus Pantomimos teatro aktorius, vėliau pasirinkęs dzeno krypties vienuolio kelią, tačiau nuolat lankęs Kauną ir čia skleidęs savo šviesą.
Bo Haeng Sunimo mirtis spaudė ašarą klausantis pirmojo šiųmečio koncerto – „Jamison Ross & Band“ švelnios, nostalgiškos muzikos Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje, o akys išdavikiškai ieškojo kitos festivalio „Kaunas Jazz“ legendos – Kęstučio Navako, kuris turbūt tyčia iš šios žemės pasitraukė dar prieš visą šį jovalą. Kur būtų įsitaisęs klausytis koncerto K. Navakas, keletą metų žaismingai nušviesdavęs festivalio aurą ir buvęs boheminės šventės siela? Žinia, jis mėgdavo sėdėti ne tvarkingai (vos ne parašiau – mokyklos suole) salėje, o kur nors prieigose su būriu džiazuomenės, vėliau šie „Combo“ naktiniame klube šėldavo iki ryto su festivalio muzikantais iš įspūdingų ir dažnai spontaniškų jam sessionų. Nereikėjo tuomet Kaunui jokių mitinių žvėrių ar dirbtinai spaudžiamų legendų, jos buvo šalia, gyvos ir tikros.
Festivalis iškilmingai prasidėdavo Kauno rotušėje, perimdamas iš mero Kauno raktą kaip simbolį, kad savaitgalį Kauną valdo džiazas ir tik jis. Atrodo, vos ne vaikiškas ritualas, bet džiazas tuomet išties valdydavo Kauną, nes aura – ne tik koncertai, kad ir labai geri, bet kur kas daugiau – tie žmonės: garsūs ir visiškai tylūs, kurių veidus matydamas supranti – viskas gerai, viskas dar gyva, ir nesvarbu, kad džiazuomenei nė nepriklausai, ji reikšminga kaip, tarkim, festivalio šaukinys, be jų jis kelia ilgesį. Tų žmonių, kurių nebėra, ir niekas jų nepakeis.
„Volfas Engelman“ studijoje puikiame Danos Masters iš Didžiosios Britanijos koncerte sušmėžavo dažnai parodų atidarymuose matoma Irutė. Koncertas nemokamas ir ačiū Dievui, nes jei viską suskaičiuosime, apmokestinsime, teks vis dirbtiniau, vis labiau iš nieko kurti ne tik legendas, bet ir tikrą žmogaus gyvenimą – su pakilimais ir nuopuoliais, atradimais ir klaidomis, džiaugsmu ir liūdesiu, kaip egzotiką priklausomiems nuo lyderystės ir liguisto optimizmo.
Beje, nuo vasaros į parodų atidarymus nebeateina ir niekada nebeateis, na, ne Rožytė, bet šviesios giedros Kauno Živilė: Kauno centre kasdien sutinkamą ją buvo lengva atpažinti iš eigasties, iš drabužių. Graužia ir grauš kaltė, jog deramai neapgyniau, kai per vieno Kauno dailininko parodos atidarymą tapytojo sutuoktinė ją iš galerijos vijo lauk. Beje, prieš kelerius metus Kaune pristatant įsimintiną Ilzės Smildzinos tapybą, dailininkė iš Rygos iškart pasiteiravo, ar į jos parodos atidarymą atėjo vadinamieji etatiniai lankytojai, ir patikinta, jog atėjo, nudžiugo: „Vadinasi, mano paroda įvyko ir jūsų miestas – gyvas!“
„Kauno Jazz“ iškilmės šįmet vyko irgi kitaip – ne tą patį džiazo valdomą savaitgalį, bet beveik prieš savaitę Nacionaliniame Kauno dramos teatre, na, jei atvirai – kokios ten iškilmės. Tik įėjus, pasigirdo pernelyg žvitrus šurmulys: dalina nemokamą vyną (reikėtų pagal taisykles prirašyti, jog nealkoholinį, bet Veryga dar nėra Kauno meras), visi sukrutę kaipmat jį ir išgėrė, tiesa, oriais, dirbtinai abejingais veidais. Sunku buvo įsivaizduoti K. Navaką ir čia, vyno trūko, taip pat trūko išskirtinių Kukaičio, Šibonio figūrų, Valentinos, „Nemuno“ (tuomet savaitraščio) Gražinos ir Audros, Gintaro, trūko begalės fotografų, kurie kaip varnai nusėsdavo pirmąją eilę ir nepailsdami gaudydavo kadrus iki pat koncertų pabaigos.
Kai prieš keletą metų sužinojome apie netikėtą Džyzos – Aleksandro Jegorovo, „Kauno Jazz“ ištikimojo gerbėjo, mirtį, dar nesuvokėme, kad tai savotiška pabaigos pradžia. Mes vis dar gyvename, galėtume lyg ir džiaugtis, bet ar tikrai gyvename?
