Raganosis

 

Iš ciklo „Kodėl manęs nėra socialiniuose tinkluose“ 

 

Čečėnė

 

Jura,

jau per keturiasdešimt,

pagal išsilavinimą istorikas.

Tupi tinkle,

narplioja trūkinėjančius istorijos pėdsakus.

Rašo tinklaraštį čečėnės vardu,

susigalvojęs tokią snaiperę,

gyvena dabar jos gyvenimą.

 

Rašo apie jos tikėjimą,

rašo apie jos abejonę,

rašo apie jos jausmingumą,

rėžia įrantas jos šautuvo buožėj:

 

antai priešas – tėvas,

antai priešas – sūnus,

antai – šventoji dvasia, irgi priešas,

irgi nusipelnantis to, kad ir jis

būtų prisimintas bendrame sušaudytų sąraše,

už kurį užsako mišias 

neregimoji snaiperė.

 

Pasaulis – pašto maišas,

užsiūtas spygliuota viela.

Perplėši – ims lįsti iš

vaikiškų marškinėlių ir rankšluosčių

juodos rupūžės ir žalčiai.  

 

Niekada nesužinosim,

kas stovėjo ten įsiaudrinusioje minioj,

pasirengusioj perplėšti švelnų svetimo kūno audinį.

Niekada nesužinosim,

ko toje minioje nebuvo.

 

Vesti tave

naktiniais keliais

tarp žolių ir anglių,

paversti negirdimais

tavo lengvų

profesionalų sportbačių

žingsnius,

išvesti prie šaltinių,

aplenkiant išmintus

karvių takus,

palikti tau rytmečiui duonos,

suvyniotos į priešo

vėliavą.

 

Ankstų rytą jis

perskaito, ką parašęs.

Kai ką prideda.

Kai ką pataiso.

Skutasi, brėžia odą

senu skutikliu.

 

Bet kraujo nėra.

Anei kiek.

Ir mirties taipogi nėra.

 

 

 

 

 

 

 

Psichas

 

Gaila miesto, – sako jisai. – Sugriaus jį.
Kaip Sodomą ir Gomorą, – priduria.

 

Jo brolis psichinių ligonių internate.
Prieš keletą dienų internatą užėmė.
Kieme pastatė minosvaidį.

Jis lanko brolį. Sėdi ant suoliuko po obels
šakomis. Išoriškai panašūs – abu sportiniais kostiumais,
abu trumpai kirpti. Tiktai vieno jų rankose
mobilusis telefonas. Nors ryšio mieste šiaip ar taip nėr.

Automatininkai nekreipia į juos dėmesio.
Šie taip pat nežiūri į juos.

 

Vaikystėje jis gėdijosi brolio, niekada nepasakodavo
apie jį, niekada nesiimdavo drauge. Žinai,
kaip tai yra – kai tavo šeimoje psichas? Tėvas normalus,
mama normali, tu irgi normalus, bet yra
vienas psichas. Tikras psichas. Tavo šeimoje.
Tai reiškia, ir ant tavęs krenta įtarimo šešėlis. 

Kai paaugo, tiesiog liovėsi kreipęs į brolį dėmesį.
Tarsi jo ir nebūtų. Taip būna, kai eini gatve
ir periferiniu regėjimu pastebi ką nemalonaus,
kažką tokio, kas kelia siaubą ir pasišlykštėjimą: pavyzdžiui,
sudarkytą gyvūno lavoną, bet žinai –
jei ten nežiūrėsi, tai tarsi nieko ir nėra,
tarsi viskas ir taip.

Štai ir dabar: sėdi drauge, tyli,
niekas į juos nekreipia dėmesio, tarsi jų
ir nebūtų. Tarsi mažai čia jų likę –
tų, kurie neišsidangino,
tų, kurie guli šalikelėj
kaip negyvi sudraskyti žvėriūkščiai.

Internato vadovybė seniai išsilakstė.
Ligonius prižiūri kelios valytojos,
senos moterys, čia pradirbusios
visą savo amžių. Šešios ar septynios.
Ne taip ir mažai milijoniniam miestui.

 

 

Plejeris

 

Saša, tylus girtuoklis, ezoterikas, poetas.
Visą vasarą prakiurksojo mieste.
Kai baigės apšaudymai – nustebo,
ėmė sekti naujienas, vėliau liovėsi.
Vaikšto po miestą neišjungdamas plejerio,
klausos įvairių dinozaurų,
užkliūva už sudegintų automobilių,
sudraskytų kūnų.

Mums išliks visos istorijos vaizdas,
vaizdas pasaulio, kuriame mes gyvenome,
žodžiai ir muzika keleto genialių
vyriškių,
taip bergždžiai besistengusių mus
visus perspėti, bandžiusių kažką paaiškinti,
bet nieko nepaaiškinusių, nieko neišgelbėjusių,
gulinčių kapuose.
Ir iš jų genialių krūtinių ląstų
dabar auga žolė ir gėlės.
Nieko daugiau neliks –
tik muzika, tik dainavimas, tik balsas,
kuris verčia mylėti.

Galima niekad nenutraukti šios muzikos,
klausytis kosmoso, užmerkus akis.
Galvoti apie banginius nakties okeane.
Nieko daugiau negirdėti.
Nieko daugiau nematyti.
Nieko daugiau nejausti.
Neskaitant kvapo, aišku.
Neskaitant lavonų kvapo.

 

 

Kapelionas

 

Igoris, kapelionas, trisdešimties,
bet nesiskuta, kad atrodytų vyresnis.
Visi nori atrodyti vyresni, rimti.
Juolab būdami trisdešimties.
Amžius, kurio būdamas gali pasiklysti.
Pavojingas amžius, netgi kapelionui.

 

Keista išklausyti išpažintis žmonių,
kurie taip užsispyrę ir nuosekliai pažeidžia visus
Viešpaties įsakymus. Nusidegina odą išlydytu
metalu, nusidegina lūpas tabaku, rūko
vėjuje, apkurtinti, įniršę.
Nuorūkos skrieja į šlapią žolę –
kryželiai, ikonėlės, mašininė alyva panagėse,
atjungia telefonus.
Eina atlikt išpažinties.

 

Pasakoja jam savo paslaptis, dalijasi rūpesčiais.
Jis jau viso to ir nesiklausytų, bet ką jis gali padaryti.
Kiekviena nuodėmė – tarsi akmuo nuo jūros pakrantės.
Įtūžę vyrai deda jam tuos akmenis į delną –
kiekvienas – savo šiltą akmenį, ilgai nešiotą kišenėje.
Jo jau pilnos terbos šių akmenų,  
jis jau sunkiai bepavelka šitą naštą.
O jie vis eina ir eina,
neša tuos akmenis,
perduoda jam,
kaip kažką visų svarbiausia. 

 

Nuolatos, jau tiek dienų.
Baigia cigaretę, juokauja, stoja eilėn,
bijo nesuspėti.

Visi suspės.
Niekas nepavėluos.

 

 

Šnipas

 

Volodia, 25 metų,
gydytojas, psichologas,
turi vaizdo tinklaraštį, moko teisingai
žiūrėti į gyvenimą,
patirti džiaugsmą dėl kasdienių dalykų,
aiškina paprastus žodžius,
atsijoja negatyvią energiją,
nelygu sunkų upės smėlį.

 

Prieš du mėnesius pateko į nelaisvę,
rado videokamerą, apkaltino šnipinėjimu.
Jokių šansų ištrūkti, sėdės
iki Paskutiniojo teismo.

Guli betoniniam maiše, ant čiužinio,
užklotas antklode, aprengtas svetimu megztiniu  
su kraujo dėmėm, šalia kažko tamsaus tamsaus. 
Bijo pažiūrėt į tą šoną, guli, o tamsusis jį pribaigia:

 

Kasdieniai dalykai, šnipe, apatiniai, vakarykštė duona,
Viešpaties sumanymas, šnipe, šiurkšti antklodė, pradvisusi nuo lietaus.

Slėpkis po ja, šnipinėk,
uostinėk, šniukštinėk, stebėk tėvynę,
bandyk įžiūrėti,
ką čia ji nuo tavęs taip užsispyrusi slepia,
kuo niekaip nenori dalintis, stebėk per šviesos plyšelį,
už kurio vykdomas teisingumas.

 

Šventoji šeimyna slepiasi už sustirusio būsto durų.
Išdaužtų durų anga užtraukta šiurkščia antklode.
Kaip ilgai dabar užteks mūsų gebėjimo
suprasti elementarius žodžius, niekam nepriekaištauti dėl
šilumos stygiaus, dėl įaitrinto pasaulio?

 

Ateis laikas, patys pašauks – ir tave, šnipe,
ir visus mus pašauks, su daiktais, su antklode, su skausmo likučiais.

 

Išeisim į žydruosius sniegynus,
išeisim į raudonąją naktį,
eisime į dangaus plyšelio šviesą,
skubėsim į Paskutinįjį teismą,
teiskite mus, teiskite, teisėjai, atimkite viltis,
siųskite pataisos darbų –
pataisyti, įbauginti, mes kalbam teisingus žodžius,
graibome sausomis lūpomis karštą sniegą,
paskutinį sniegą, auksinį.

 

 

Raganosis

 

Pusę metų ji laikosi.
Pusę metų apžiūrinėja mirtį,
kaip raganosį zoologijos sode:
tamsios raukšlės,
sunkus kvėpavimas.
Bijo, bet neatitraukia žvilgsnio,
neužmerkia akių.

 

Baisu, labai baisu.
Taip ir turi būti.
Mirtis baisi, ji baugina.
Baisu uosti raudono mėnesio dvoką.
Baisu matyti, kaip daroma istorija.

Prieš pusę metų buvo visai kitaip.
Prieš pusę metų visi buvom kitokie.
Nieko nebaugino žvaigždės,
krintančios į vandens saugyklas.
Nieko negąsdino dūmai,
kylantys iš juodo grunto ertmių.

Vidur naktinės gatvės,
vidur liepsnų ir triukšmo,
mirties ir meilės akivaizdoj
ji įsiremia veidu į petį,
ji daužo jį neviltingai kumščiais,
verkia, šūkčioja tamsoje.
Aš nenoriu, sako ji, viso to matyti,
aš negaliu viso to nešioti savyje.
Kam man tiek mirties?
Kur aš turėčiau ją dėti?

 

O kur dėti mirtį?
Nešioti ją ant pečių
kaip čigono vaiką:
niekas jo nemyli
ir jis nieko nemyli.
Meilės tiek nedaug,
meilė tokia bejėgė.

 

Verk ir plak tamsą savo šiltomis rankomis.
Verk ir nesitrauk nuo jo nė per žingsnį.
Pasaulis niekada nebebus toks kaip anksčiau.
Mes nieku būdu neleisime jam
būti tokiam kaip anksčiau.

Vis mažiau degančių langų šaltoj gatvėj,
vis mažiau nerūpestingų praeivių
prie parduotuvių vitrinų.
Pragariškoj rudens tamsoje vėsta laukai ir upės.
Gęsta laužai lietuje.
Šąla nakty miestai.  

 

 

Vertė Antanas A. Jonynas