Po Cvirkos Brodskio eilė?
Turime atmesti laisvę, naikinančią kitą laisvę.
Simone de Beauvoir
Pagal šį epigrafe apytiksliai suformuluotą principą sovietiniai paminklai Vilniuje buvo demontuoti ir kažkur paslėpti. Tai nėra kas nors naujo, istorija liudija, kad žmonės reguliariai renkasi naujus simbolius ir naujus orientyrus. O demokratinėse šalyse šie simboliai turi būti tikrai atviri, universalūs ir nesusieti su smurtu bei kitų laisvės slopinimu. Štai kodėl lietuvių siekis atsikratyti sovietinių Žaliojo tilto statulų ir sovietinio lietuvių poeto Petro Cvirkos paminklo yra visiškai suprantamas. Be to, sovietinės patirties traumos ir smurtas vis dar gana gyvi žmonių prisiminimuose.
Tačiau kai kurios lietuvių gerbiamų žmonių smurto ir netolerancijos apraiškos yra mažiau žinomos. Taigi šiandien Vilniuje yra atminimo lentų, skirtų tam tikriems žmonėms, susijusiems su imperialistine ir rusocentristine ideologija. Su Vilniaus istorija siejama mitinė rusų ir amerikiečių poeto Josifo Brodskio figūra. Jis buvo lietuvių poeto ir disidento Tomo Venclovos draugas. Rusų poeto poezijoje yra lietuviškų motyvų, jis buvo Lietuvos draugas. Galiausiai 1987 m. Rusijos disidentas buvo apdovanotas Nobelio premija.
Bet suirus SSRS jis staiga pasikeitė ir tapo ukrainiečių atžvilgiu agresyviu poetu. Garsiausia vieša Brodskio ukrainofobijos apraiška yra eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ (На независимость Украины), parašytas maždaug 1992 m. Tikrai keista ir netikėta to sulaukti iš vadinamojo poeto universalisto ir Nobelio premijos laureato. Žinoma, savo nacionalistinę eilutę jis parašė laimėjęs Nobelio premiją. Ir paprastai Nobelio premijos negalima atimti. Deja. Tačiau poeto bauginimas ir sarkazmas dėl Ukrainos nepriklausomybės ir ukrainiečių kalbos bei jo nesupratimas dėl ukrainiečių perėjimo prie gimtosios kalbos yra skandalingas faktas. Tai pavojingas ženklas, taip pat ir lietuviams. Jei vadinamieji Rusijos disidentai yra nacionalistai, ko galime tikėtis iš paprastų rusų? Ši perdėto rusiško nacionalizmo apraiška Lietuvoje liko beveik nepastebėta. Lietuviai išliko mandagūs su savo šalies draugu.
Ir vis dėlto 2022 m. Maskvos pradėtas karas Ukrainoje paremtas tuo pačiu šūkiu kaip ir Brodskio nacionalistiniame eilėraštyje. Ir Brodskis XX a. paskutiniame dešimtmetyje, ir dabartinis Maskvos režimas neigia ukrainiečių tautos egzistavimą ir tyčiojasi iš ukrainiečių kalbos:
Tik kai ateis laikas mirti ir jums, drąsieji,
draskydami čiužinio kraštą, švokšite
Aleksandro eiles, o ne Taraso pliurpalus.
Atrodo, kad, atsižvelgiant į Rusijos ir Ukrainos karą ir Lietuvą, branginančią savo nepriklausomybę bei visa širdimi remiančią Ukrainą, Brodskiui skirtos atminimo lentos vieta jau nulemta. Jos vieta – kur dabar stovi Cvirkos paminklas ir Žaliojo tilto statulos.
