Perėja
Prie perėjos, prie raudonai ilgai degančio šviesoforo neramiai mindžikuoja moteris ir ramiai stovi vyras neregys. Mezgamas pokalbis
Vyras neregys: Matau aukštą ir gražų kitoje pusėje.
Moteris: Kaip Jūs galite matyti, juk Jūs aklas. Gal Jus pervesti per gatvę? Kai užsidegs žalia šviesa?
Vyras neregys: Ačiū, nereikia. Aklumas – tai tik kita regėjimo forma. Viską matau.
Moteris: Nematau jokio aukšto ir gražaus kitoje pusėje.
Vyras neregys: Ne ten ir ne taip žiūrite.
Moteris: Tai tas aukštas ir gražus – gal ne žmogus? Gal tas aukštas ir gražus – va tas pastatas veidrodiniu fasadu?
Vyras neregys: Aukštas ir gražus – ne fizikinė ir estetinė kategorija. Tai vidinės dimensijos. Kartais aukštas ir gražus išoriškai būna mažas ir kreivas.
Moteris: Jūs filosofas?
Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.
Moteris: Meras? Kokio miesto meras?
Vyras neregys: Ai, tiek to…
Moteris: Ne tiek to. Jei jau esate aklas, bet viską regite, tai kada pagaliau užsidegs žalia šviesoforo akis?
Vyras neregys: Skubate?
Moteris: Ne, atostogauju prie perėjos ir visai neskubu. Žinoma, skubu. Stovėti ir laukti, kol užsidegs žalia šviesa, – laiko gaišimas. Nors imk ir eik per raudoną.
Vyras neregys: Tai kodėl neinate? Automobilių juk nėra – pati matote.
Moteris: Mama vaikystėje išmokė – laukti žalios, tik tada eiti. Negaliu peržengti mamos atminimo.
Vyras neregys: Gera mama… O kiek kantrybės turite neiti per raudoną, laukti žalios?
Moteris: Neturiu aš kantrybės – reikia tiek daug dar padaryti…
Vyras neregys: O nesusimąstėte, kad kartais yra labai gerai sustoti prie raudono šviesoforo signalo ir susimąstyti…
Moteris: Tai Jūs dar ir mąstytojas…
Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.
Moteris: Ką čia daug primąstysi… svarbu, kad kuo greičiau užsidegtų žalia, ir bėgu toliau savais reikalais…
Vyras neregys: Reikalai… Kokie tie Jūsų reikalai?
Moteris: Darbas, namai, vaikai, darbas, namai, vaikai, darbas, namai, vaikai…
Vyras neregys: Tai čia ne reikalai, čia užburtas ratas, karuselė…
Moteris: Taip, taip, voveraitė rate…
Vyras neregys: O Jūs tikra, kad Jūsų užburto rato trajektorija eina būtent per šią perėją?
Moteris: Kaip tai? Kasdien per šią perėją darbasnamaivaikai bent du kartus pereinu… Niekada taip ilgai raudona čia nedegdavo…
Vyras neregys: O gal kas nors specialiai pailgino raudoną šviesoforo signalą?
Moteris: Kokio velnio? Kokia prasmė?
Vyras neregys: Ir aš sakau – prasmė…
Moteris: Ta prasme, miesto eismo reguliuotojai iš centriuko pareguliavo raudonos šviesos signalo trukmę?
Vyras neregys: Tarkime, reguliuotojai, tarkime, iš centriuko… Tarkime, jie mus mato ir stebi…
Moteris: Kad mato, tai čia aišku… Pristatė visokių videokamerų – kur čia nematys… Tai jei mato, kad stovime ir laukiame žalios, tegul ir jungia kuo greičiau tą žalią…
Vyras neregys: Mato, kad šiapus stovime dviese, o anapus niekas nestovi, tai ir nejungia… Laukia, kol ir anapus kas nors ateis ir norės pereiti į šiapus…
Moteris: Šiapus, anapus… Tai jei niekas neateis anapus ir nenorės į šiapus, tai žalios ir neįjungs.
Vyras neregys: Labai skubate anapus?
Moteris: Šiapus, anapus… Anapus namai, akropoliai…
Vyras neregys: …anapus namai – nekropoliai…
Moteris: Kokie nekropoliai? Akropoliai!
Vyras neregys: Ai, tiek to…
Toliau degant raudonam šviesoforo signalui prie perėjos prieina treninguotas tatuiruotas vyras su storoka aukso grandinėle ant kaklo, rankose pilnas skimbčiojančių butelių „Maximos“ maišas; jis net nesidairydamas į šalis ir nekreipdamas dėmesio į raudoną šviesoforo signalą pereina gatvę ir išnyksta
Moteris: Žiūrėkite, ėmė ir perėjo lyg niekur nieko, visai nepaiso taisyklių!
Vyras neregys: Iš šiapus į anapus…
Moteris: Šiapus, anapus! Tuoj ir aš eisiu, atsibodo laukti tos žalios.
Vyras neregys: O mamos atminimas?
Moteris: Mamos atminimas… Jis irgi turi ribas…
Vyras neregys: Nejaugi?
Moteris: Jaugi… Turiu omeny, kantrybė turi ribas!
Vyras neregys: Ribos… galbūt čia ir yra ribos?
Moteris: Kokios, pypt, ribos? Perėja čia, paprasta perėja. Pereiti kitapus gatvės!
Vyras neregys: Kitapus…
Moteris: Šiapus, kitapus, anapus… Kiek galima laukti? Visur pavėluosiu…
Vyras neregys: Tai skubėkite, nepaisykite to raudono šviesoforo signalo… Vyras štai perėjo net nepristabdydamas ir nesidairydamas…
Moteris: Negaliu. Mamos atminimas neleidžia. Ir šiaip reikia laikytis taisyklių.
Vyras neregys: Taisyklės… „Vyrą pašlovinki, Mūza, per perėją ėjusį drąsiai, / Vėtrų blaškytą ilgai, kai eismo taisyklę išgriovė…“
Moteris: Ką čia kliedite?
Vyras neregys: Nieko… Prisiminiau savo „Odisėjos“ pradžią… Ir tą vyrą, per perėją degant raudonam šviesoforo signalui nuėjusį drąsiai… Taisyklės, hegzametras…
Moteris: Hegzametras ne hegzametras, bet pereiti perėją – tik vienas kitas metras. O raudona vis dega…
Vyras neregys: Ir Jūs visa raudonais skruostais degate…
Moteris: Kaip Jūs matote? Juk Jūs aklas!
Vyras neregys: Aklumas – ne priežastis nematyti…
Moteris: Kaip aklasis tai Jūs gerai matote: taip, degu iš pykčio – tiek viduje, tiek išoriškai, jaučiu, kaip skruostai kaista…
Vyras neregys: Nedekite – perdegsite…
Moteris: Perdegsiu, neperdegsiu… Ne Jūsų reikalas… Geriau jau tegul šviesoforo raudona lemputė perdega ir galima bus eiti be sąžinės graužimo.
Vyras neregys: Achilo pyktis – Achilo kulnas…
Moteris: Koks Achilas, koks pyktis, koks kulnas? Per tą raudoną šviesoforo signalą vėl neliks laiko pedikiūrams ir kulnams…
Vyras neregys: „Iliadą“ prisiminiau, Achilą ir jo pyktį… „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki, / Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams.“
Moteris: Jūs čia mane deive vadinate? Su tokiais užkalniais, ta prasme, užkulniais?
Vyras neregys: Na, Jūsų ir kalnai, ir užkalniai, ir užkulniai puikiai sudėti…
Moteris: Aklas jis, matai… Homeras jis, matai… Kalbate kaip koks poetas…
Vyras neregys: Homeras aš, Homeras.
Moteris: Žinau, kad ne šio miesto meras. Kitaip šviesoforas jau seniai būtų persijungęs iš raudonos į geltoną, o paskui į žalią. Būtume perėję šią gatvę ir patraukę savais keliais, savais reikalais…
Vyras neregys: „Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda, / Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo…“
Moteris: Nors ir esate aklas, gerbiamasis, bet sakyčiau, kad jau priekabiaujate. Ir priekabiaujate ne kaip neregys, o kaip visas regys!
Vyras neregys: Homeras aš, Homeras. Beje, o ką Jūs manote apie vaivorykštę?
Moteris: Aklas, o žinote, kas yra vaivorykštė? Ir kodėl klausiate?
Staiga raudonas šviesoforo signalas išsijungia ir ima mirksėti geltonas šviesoforo signalas
Vyras neregys: Vaivorykštė gražu. Visomis spalvomis ir prasmėmis. Beje, šviesoforas ėmė mirksėti geltonai – galite eiti.
Moteris: Tai bent! Tai tie spalvų reguliuotojai, tie vaivorykštininkai mano, kad geltonas šviesoforo signalas yra geriau už raudoną? Juk dabar saugiai pereiti gatvę – mano atsakomybė. Jie kratosi atsakomybės! Jie verčia mane rizikuoti. Reikalauju žalios šviesoforo signalo spalvos!
Vyras neregys: Tai rizikuokite, eikite šviečiant geltonai ir reikalaukite žalios.
Moteris: Nerizikuosiu! Bet reikalausiu!
Vyras neregys: O Jūs surizikuokite surizikuoti. Tada ir reikalauti morališkai bus lengviau.
Moteris: Jūs tik kalbate ir kalbate. Eime kartu. Juk vyras esate. Ir dar aklas – Jūsų reikalavimai jiems skambės rimčiau. Ir apskritai, maniau, kad esame toje pačioje gatvės pusėje, toje pačioje valtyje, šiapus. Sakyčiau, netgi artimi.
Vyras neregys: Jūs eikite, aš dar pastovėsiu. Pasigrožėsiu aukštu ir gražiu.
Moteris: Jūs vis dar matote aukštą ir gražų? Ką? Kur? Jūsų aklumas mane varo į neviltį. Net pradedu norėti rizikuoti. Einu. Sudie.
Moteris dairydamasi į šonus greitai perbėga gatvę ir išnyksta tarp namų. Toliau mirksi geltonas šviesoforo signalas
Vyras neregys: Sudie. Ir kaip jūs visi nematote, koks yra dangus virš mūsų visų? Aukštas. Gražus. Ir vis artimesnis.
Užsidega žalias šviesoforo signalas. Vyras neregys lieka stovėti prie perėjos, užvertęs galvą į dangų
