Latviškas romanas su lietuvišku prieskoniu
Aleksandras Grynas. Nameisio žiedas: nuotykių serija. Iš latvių k. vertė Dzintra Elga Irbytė. V.: Litera, 2020. 208 p
Kai sužinojau, kad Latvijoje valstybės šimtmečio proga režisierius Aigaras Grauba stato filmą „Nameisio žiedas“, buvau įsitikinęs, kad filmas kuriamas rašytojo Aleksandro Gryno (Aleksandrs Grīns, tikr. Jēkabs Grīns; 1895–1941) istorinio romano „Nameisio žiedas“ (1931) pagrindu ar bent jau jo motyvais. Filmas pasirodė 2018 metų pradžioje, Lietuvoje buvo demonstruojamas pavadinimu „Pagonių žiedas“. Vos pradėjęs jį žiūrėti supratau smarkiai klydęs.
Grauba pasakoja istoriją apie patį Nameisį – XIII amžiaus pabaigoje gyvenusį ir su Livonijos ordinu kovojusį žiemgalių valdovą. Tenka pripažinti, kad tas pasakojimas, kaip jau apibūdino ne vienas kritikas, yra labai popsiškas, seklus, vietomis visiškai banalus. Gryno romanas ne tik estetinės, meninės, bet ir istorinės tiesos, istorinio kolorito autentiškumo požiūriu iškyla net ne visa galva, bet keliomis galvomis aukščiau. Iškyla, nors romano protagonistas Nameisio palikuonis Bogislavas Gundaras, pasivadinęs Nameisiu Antruoju, yra išgalvotas personažas, o pats romanas kartais apibūdinamas kaip mistinio arba magiškojo realizmo kūrinys. Tiesa, toks apibūdinimas man atrodo netinkamas, bet vieną iš svarbių bendrųjų kūrinio poetikos tendencijų ar, tiksliau, potencijų jis gal ir nužymi.
Romano veiksmas vyksta Latvijos žemėms labai neramiu XVI ir XVII amžių sankirtos laiku, pačioje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Švedijos karo (1600–1629) pradžioje, konkrečiai 1600–1601 metais. Bogislavas Gundaras vaizduojamas esąs ne tik valdovo, kario Nameisio, bet ir jo pilies kanklininko, dainiaus Gundaro, kuris buvo vedęs valdovo dukrą, palikuonis. Tokia – kario ir dainiaus – simbolinė sintezė yra akivaizdus romantizmo ir neoromantizmo tradicijos ženklas.
Kūrinio siužetinės linijos ir intrigos esmė gana paprasta. Kadangi Bogislavas Gundaras yra tiesioginis Nameisio giminės tęsėjas, paveldėjęs jo karališkąjį kraują ir žiedą, jis traktuojamas kaip teisėtas naujasis Žiemgalos valdovas, tad jo protėviams ir jam, „o ne pasaulio klajūnams Ketleriams priklausytų sėdėti Jelgavos pilyje ir didžiuotis hercogo šlove“ (p. 29). Priminsiu, kad Kettleriai buvo vokiečių kilmės didikai, kurių dinastija, suirus Livonijos ordinui, XVI–XVIII amžiuje valdė Kuršo ir Žiemgalos hercogystę. Atitinkamai organizuojamas romano siužetas ir veiksmas, Žiemgalos valdovo sosto siekiant dviem pagrindiniais būdais: kariniu (sukilimo) ir diplomatiniu.
Į gana painų diplomatinį veiksmą romane įtraukiami realūs ir pramanyti Abiejų Tautų Respublikos, Švedijos, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės veikėjai. Labai svarbus vaidmuo, pavyzdžiui, skiriamas ATR didžiajam etmonui Janui Zamoiskiui (1542–1605), kuris, norėdamas „vietoje Ketlerio Žiemgalos valdovu pasodinti kunigaikštį Bogislavą“ (p. 67), griebiasi netgi atviro diplomatinio melo. Skleidžia gandą, esą Nameisis mirė ne kaip pagonis, bet prieš pat mirtį patvirtino savo ištikimybę Romos Katalikų Bažnyčiai, būtent jai palikdamas visas savo valdytas žemes, kurias dabar neteisėtai savinasi ir valdo nuo Katalikų Bažnyčios atskilę „liuteronų eretikai“ Kettleriai.
Turint omenyje Žiemgalos lokaciją ir istoriją, suprantama, kad Aleksandras Grynas kūrinyje neišvengiamai daug dėmesio skyrė Lietuvai. Į ją, per ją, iš jos keliaujama, su ja prekiaujama, iš jos ateina ir vienokia ar kitokia pagalba, ir lemiamos grėsmės. Kaip romano veiksmui svarbius, todėl įsimintinus reikėtų išskirti du personažus lietuvius. Tai Bogislavui Gundarui nepaprastai ištikimas, jo gyvybę gelbėjęs karys Donatas ir prie Bogislavo Gundaro mirties tiesiogiai prisidėjęs Vilniaus vaivada Kristupas Radvila.
„Lietuvos bajorai Radvilos, palaikantys Jelgavos didiką [Kettlerį], pradeda burti draugėn savo kareivius, sakydami, kad karui su švedais Vidžemėje, bet juk gali būti, kad lietuvių kardai ruošiami žiemgalių kaklams“ (p. 147), – tokia žinia perduodama kovoti už savo laisvę susiruošusiems žiemgaliams. Po kurio laiko Radvilų sutelkta gausi kariuomenė ir įveikia sukilusius žiemgalius, vadovaujamus Bogislavo Gundaro. Pastarasis patosiškame ir šiek tiek kinematografiškame mūšio finale lieka kautis vienui vienas „ant lavonų kalno [...] su kruvinu kardu, krauju aptaškytais rūbais ir sukruvintu veidu“ (p. 190), kol patenka į nelaisvę. Po kurio laiko Gundaras yra teisiamas Bauskės pilyje, „dalyvaujant Žiemgalos ir Kuržemės hercogams ir daugybei lenkų bei vokiečių ponų“ (p. 191), o jį myriop pasmerkusiam teismui vadovauja būtent Kristupas Radvila, epizodiškai, bet gana reikšmingai tapdamas vienu iš pagrindinių romano antagonistų.
Įdomi, turininga lietuviškoji romano linija ir, žinoma, tai, kad istorinė, etnografinė Žiemgala pati savaime yra integrali šiaurės Lietuvos dalis, labai prisidėjo prie to, kad šis kūrinys pas mus sulaukė santykinai daug dėmesio. Retą latvių prozos, literatūros tekstą lietuviškai yra „kalbinę“ keli vertėjai, o šį Gryno romaną jau vertė net trys. Pirmasis vertimas „Nameikio žiedas. Istorinis romanas“, dideliu pustrečio tūkstančio egzempliorių tiražu išleistas „Spaudos fondo“, pasirodė dar 1939 metais. Vertė Vincas Kemežys, kuris prieš tai lietuvių skaitytojams jau buvo pristatęs dviejų latvių prozininkų knygas. Vertimą atitinkamame ano meto kontekste reikėtų vertinti kaip vidutinišką ar net kiek prastesnį nei vidutinišką. Kemežiui nepavyko išvengti tam tikro pažodiškumo, vienur kitur prasimušančių latviškų sintaksinių konstrukcijų, stilistinio netolygumo ir kitų vertimo bėdų.
Kelių romano skyrių vertimą su pažadu, kad išvers ar galbūt jau yra išvertusi ir visą romaną, 2020 metų rudenį svetainėje kaunorasytojai.lt ir žurnale „Metai“ publikavo vertėja Renata Zajančkauskaitė, publikacijas pavadinusi „Namėjo žiedas. Romano ištrauka (-os)“. Maždaug tuo pat metu pasirodė čia cituojamas ir aptariamas vertėjos Dzintros Elgos Irbytės darbas – viso romano vertimas „Nameisio žiedas. Nuotykių serija“. Kaip skelbiama knygos pradžioje, jis skirtas „dvidešimtosioms Baltų vienybės dienos metinėms, kai 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Latvijos Respublikos Saeim[a] Saulės mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją – paskelbė Baltų vienybės diena“ (p. 5), o jo leidimą iš dalies rėmė Joniškio rajono savivaldybė ir Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius.
Šie ir kiti ženklai akivaizdžiai rodo, kad vertimas traktuojamas ir pateikiamas ne vien kaip įprastas literatūrinis veiksmas, bet ir kaip gerokai platesnė kultūrinė akcija, glaudžiai susijusi su žiemgališkumą, sykiu (bendra)baltiškumą integruojančiu regioniniu identitetu, kurį toji akcija savitai išreiškia ir puoselėja. Palikus šį, platesnįjį, kultūros klodą nuošalyje ir pažvelgus vien tik į pačią knygą, į vertėjos darbą, reikėtų išsakyti ir giriamųjų žodžių, ir pastabų, kritikos.
Pradėsiu nuo parateksto, kurį sudaro knygos antraštė, paantraštė, pratarmės, komentarai ir kiti panašūs elementai. Atidesni skaitytojai turbūt pastebėjo, kad visi trys vertėjai Gryno romano pavadinimą „Nameja gredzens“ verčia skirtingai: „Nameikio žiedas“ (Kemežys), „Namėjo žiedas“ (Zajančkauskaitė), „Nameisio žiedas“ (Irbytė). Žvelgiant istoriškai ir lingvistiškai, atrodo, visos trys formos yra galimos. Jungtyje su žodžiu „žiedas“ latviškai absoliučiai dominuoja forma Namejs (Namėjas), tačiau įvardijant istorinį asmenį pastaraisiais metais linkstama rinktis formą Nameisis. Taip sakydamas pirmiausia remiuosi solidžiu dvitomiu Latvijos mokslų akademijos veikalu „Latvija ir latviai“ (2018), kitais reprezentatyviais šaltiniais. Lietuvoje forma Nameisis irgi yra vyraujanti, tad Irbytės pasirinktą romano antraštės variantą, suponuojantį būtent tokios vardo formos vartojimą visame vertime, laikyčiau optimaliausiu, jam pritarčiau.
Tačiau visišku nesusipratimu reikia laikyti vertimo paantraštę „Nuotykių serija“, kuriozišku būdu atsiradusią vietoj daugumai šio kūrinio originalo leidimų įprastos paantraštės „Istorinis romanas“ („Vēsturisks romāns“). Kūrinys, kaip nurodoma, verstas iš leidyklos „Zvaigzne ABC“ leidimo. O šis buvo priskirtas keliolikos knygų serijai „Piedzīvojumu sērija“ („Nuotykių serija“), apimančiai tokių autorių kaip Arthuras Conanas Doyle’is, Thomas Mayne’as Reidas, Jules’is Verne’as kūrinius. Atrodo, kad leidyklos knygų serijos pavadinimas buvo suvoktas ir paliktas kaip Gryno romano paantraštė. Tokie liapsusai sunkiai pateisinami.
Knygos paratekste kritikuotinų dalykų, deja, yra daug. Pavyzdžiui, neaišku, dėl kokios priežasties profesionalūs, bet tikslingai latvių skaitytojams skirti istoriko Munčio Auno komentarai buvo išversti visiškai negalvojant apie adresatą Lietuvoje, tiesiog mašinaliai. Argi istorinį romaną skaitančiai lietuvių auditorijai reikia komentuoti, kas ir kur yra Varėna, Kėdainiai, Dainava, kas buvo Sapiegos, Oginskiai ar net – Vytautas, Jogaila (p. 200–205)? Tai tas pat, kas latviui aiškinti, kas ir kur yra Duobelė, Kuldyga, kas buvo Nameisis.
Komentaruose, taip pat abiejose lietuviško leidimo pratarmėse nestinga įvairiausio pobūdžio klaidų. Tarkime, klaidingai rašomas miesto pavadinimas (Daugaupilio, p. 198), nesuvienodinamos asmenvardžio formos (Janas Jeronimas Chodkevičius, p. 198), vokiečių reformacijos veikėjo Thomo Müntzerio pavardė latvių pavyzdžiu klaidingai rašoma Minceris (p. 205). Yra skyrybos, gramatikos, leksikos ir kitokių klaidų, netikslumų („1265 m. buvo pastatyta Jelgavos pilis, su tikslu, kad ji [...]“, „Sekančiais metais žiemgaliai [...]“, p. 8).
Knygoje nėra nurodytas jos redaktorius, regis, jo ir nebuvo. Tai didelis leidinio trūkumas. Tiesa, paties kūrinio tekstas, skirtingai nei jį palydintieji, sutvarkytas tikrai neblogai, bet profesionalus redaktorius būtų pašalinęs ir tas klaidas, apsirikimus, stilistinius nesklandumus, loginius neaiškumus, kurie liko. Jų nėra daug, bet nėra ir mažai. Štai keletas pavyzdžių: „ponas toliau tęsė melavimą su didesniu jausmingumu“ (p. 76), „Mirtinai išbalusi Marija nulipo nuo žirgo, nes, seniui atleidus pavadį, staigiai pašoko ant kojų visas drebėdamas“ (p. 137; „[...] nokāpa no zirga, kas, veča atlaists vaļā, pietrūkās kājās, viss drebēdams“), „dingo kitų pasiuntinių iš Žiemgalos tarpe“ (p. 147), „ant tavo galvos gūla [...] kraujas“ (p. 191).
Kaip dar vieną didelį trūkumą, taip perspėdamas ir kitus vertėjus, leidėjus, esu priverstas minėti faktą, kad knygoje yra visiškai nutylimas 1939 metų Vinco Kemežio vertimas. Nesinori tikėti, kad apie jį nieko nežinota, nes tai būtų be galo neprofesionalu, tad tokią prielaidą iš karto atmetu. Nesvarbu, ar toks nutylėjimas buvo sąmoningas sprendimas, ar nesąmoningas (parinksiu žodį) aplaidumas, ar dar kažkas, – bet kokiu atveju man tai atrodo kaip nepagarba savo kultūrai, vertimo istorijai, kaip šios istorijos susinimas nutylėjimu ir nepagarba ankstesnių kartų kolegų darbui.
Štai kaip Rimas Užgiris pradeda naujojo Walto Whitmano „Žolės lapų“ vertimo įvadinį straipsnį, tarsi rodydamas pavyzdį, kaip panašiose situacijose derėtų elgtis: „Šešiasdešimt metų praėjo nuo tada, kai „Žolės lapus“ – kūrinį, kuriam didis amerikiečių poetas paskyrė visą gyvenimą, – į lietuvių kalbą išvertė Antanas Miškinis“ (Vilnius: Kitos knygos, 2019, p. 7). Tačiau nereikia nė tiek: apie Kemežio vertimą būtų užtekę trumputės frazės kur nors anotacijoje, komentare, bet kur knygoje, kad ir pačiu mažiausiu šriftu. Bet jos pritrūko.
Baigti ir norėtųsi, ir reikėtų optimistiškiau. Aleksandro Gryno romanas vertėjui nėra lengvas pasivaikščiojimas. Intensyvus veiksmas, staigūs, šakoti ir daugiabriauniai siužeto posūkiai, spalvinga veikėjų galerija, kalbos registrų kaitaliojimai, nuo išsamaus peizažinio ar panašaus aprašymo peršokant prie dinamiško personažų apsikeitimo situacinėmis frazėmis, nuo greitaeigio veiksmo pasakojimo pereinant prie ilgų, neskubrių į priešistorę nukeliančių monologų ir t. t., – visa tai reikalauja nuolatinio įtempto dėmesio, išmonės ir lankstumo.
Regisi, kad vertėja Irbytė pasižymi šiomis savybėmis ir, nors neišvengė tam tikrų jau minėtų nesklandumų, kliaudų, pateikia iš esmės adekvatų kūrinio vertimą. Jai paklūsta romane besikaitaliojantys, neretai tarpusavyje susipinantys daugiausia realistiškas, kai kur poetiškas, kai kur kiek publicistiškas pasakojimo būdai, keistoki, bet intriguojantys nuokrypiai į tautosakiniais motyvais grįstą mistinę rašymo manierą. Štai pastarosios pavyzdys: „Sargai dievagodamiesi pasakojo, kad jie matę prie pilies vartų visiškai baltą vilką juodais karčiais ant nugaros. Sėdėjo jis ant sniego ir staugė žiūrėdamas į mėnulį. Kai vienas sargybinis pasilenkė per pylimą, kad vilką pavaišintų šūviu, vilkas į jį pažiūrėjo geltonomis akimis, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo kaip į vandenį“ (p. 93).
Taigi lietuvių skaitytojai turi progą susipažinti su dar vienu talentingo tarpukario Latvijos prozininko kūriniu. Priminsiu, kad 2010 metais „Gimtasis žodis“ yra išleidęs Renatos Zajančkauskaitės verstą jo istorinį romaną „Tobagas“ (1934), pasakojantį apie Kuržemės hercogo Jokūbo kolonijas, apie keliones į jas. Belieka laukti lietuviškai pasirodant svarbiausiojo Aleksandro Gryno kūrinio – epopėjinio trijų dalių romano „Sielų pūga“ („Dvēseļu putenis“, 1933–1934). Jame aprašomos latvių šaulių kovos Pirmajame pasauliniame kare ir Latvijos nepriklausomybės kare, t. y. kovos, kuriose betarpiškai dalyvavo ir pats rašytojas.
