Krizės raportas
Kęstas Kirtiklis, Aldis Gedutis. Tarp vertės ir poveikio: apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus. V.: Jonas ir Jokūbas, 2020. 376 p.
Jei skaitote šį tekstą, egzistuoja nemaža tikimybė, kad esate gana glaudžiai susijęs su humanitariniais mokslais. Tokiu atveju nemenkai tikėtina yra ir tai, kad veikiausiai jaučiate ar pastebite humanitarikos krizę. Apie ją jau ilgokai kalbama ir daug rašoma: humanitariniai mokslai vis laidojami, kontempliuojamas nuopuolis ir nuosmukis, pranašaujamas žlugimas, stebimi susitvenkę tamsūs debesys, tvyro mirties ir gedulo vėsa.
Įsisenėjęs humanitarikos sunkmetis ir krizinis diskursas jau tapę viešumos leitmotyvu ir konstanta – atrodo, kad turime reikalą su permanentine krize. Tik ar šioji įmanoma? Dera griebtis pačios sąvokos, o monografijos „Tarp vertės ir poveikio: apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“ autoriai Kęstas Kirtiklis ir Aldis Gedutis nurodo, kad „amžina ar nuolatinė krizė tam tikra prasme yra contradictio in adjecto, mat termino „krizė“ etimologija ir reikšmės aiškiai rodo, kad krizė yra trumpalaikis reiškinys“.
Filosofų duetas pasišauna praverti humanitarikos virtuvės duris ir panarplioti situaciją peržengdamas visą baimingą elegiją, nerimastingą lamentaciją, „skambančius apokalipsės trimitus“ ir katastrofizmo kurstymą, kuris Lietuvoje toks populiarus. Ne be priežasties – šiandien humanitarai yra priversti gyvuoti kovos sąlygomis ir kariauti ne viename fronte, o toks „apkasų mentalitetas“ juos dažnai įstumia į besiteisinančiųjų poziciją. Būtent tokios gynybinės argumentacijos strategijas per gausybės atvejų analizes tiria, vertina ir lygina veikalo autoriai.
Prieš ką gi humanitarams tenka suremti ginklus? Prieš gamtamokslininkus, politikus, verslininkus ir pačią visuomenę. Visi šie elementai turi savų priekaištų humanitarikai: į šį „dvasios mokslą“ šnairuojama kaip į nenaudingą, nepelningą, nesuprantamai kalbantį – kaip į tam tikrą švaistūnišką perteklių, neatitinkantį rinkos pragmatikos, dėl ko humanitariniai mokslai tampa lengviausia optimizacijos, biurokratizacijos, taupymo ir karpymo auka. Šį dusinantį diržoveržį Kirtiklis ir Gedutis priskiria prie išorinės krizės, nes „bet kokia humanitarinių mokslų krizė turi išorinius požymius, kurių humanitarai negali kontroliuoti“.
Knygoje nemažai dėmesio skiriama darbo rinkos problemoms ir ekonomikai – visa ko alfai ir omegai. Krizinis naratyvas apibrėžiamas neperžengiant neoliberalizmo rėmų – aukštasis mokslas pasuko link vis labiau ekonominio mąstymo ir rinkos poreikių tenkinimo. O regint dabartinio verslo šitaip šlovinamą kūrybiškumą ir fetišizuojamą kritinį mąstymą galima ironizuojant paklausti – kokia dar humanitarikos krizė? Vis dėlto, kaip konstatuoja autorių tandemas, „nors ir slėpdamasis po kūrybingumo šūkiais, ekonominis mąstymas propaguoja gamybą“.
Tačiau greta išorinių krizės priežasčių įsitaiso ir vidinės: humanitarus apnikęs savigynos ir „dogmatinio snaudulio“ režimas, klesti plėšrios intrigos, veisiasi įvairūs pseudoistorikai šarlatanai ir „satelitiniai intelektualai“, skurdi tarpusavio kritika, įsigalėjęs „disertaciškumas“, o akademikai susigrupavę klanais, klikomis ir teritorijomis. Pasak monografijos autorių, „tai akademinių gaujų ir genčių bendrabūvis, kuriame sąjungininkai dingsta tuomet, kai tenka varžytis dėl finansavimo“. Kita opi bėda yra humanitarinių mokslų komunikacija, kurią autoriai (auto)ironiškai pašiepia tuo, „kad reikia kalbėti suinteresuotoms pusėms suprantama kalba, ką humanitarai ne itin mėgsta“ ir „diskusijose apie humanitarikos vertę savi gina savus ir apie tai praneša… saviems“.
Šalia įžvelgiama Lietuvoje itin paplitusi poetinė-metafizinė-emocinė „įsibuvimo“ argumentacija, dažniausiai kaip humanitarikos skydą pasitelkianti lituanistiką ir esanti genama tautinių interesų, – tatai byloja, kad didelė dalis humanitarinių mokslų gynybos šalyje yra reakcinga ir nacionalistinė. Kirtiklio ir Gedučio darbas gan plačiai nušviečia šiuolaikinę Lietuvos viešąją erdvę ir jos batalijas, leidžiančias įsitikinti, kokie apspangę būna lietuvių „prigimtinės kultūros“ kareiviai, homo kudirkos ir nacionalinės valstybės erozijos apraudotojai, o humanitarinė plotmė iš esmės perrėžta dviejų lietuviškų konservatizmų konflikto. Galop šalies humanitarinių mokslų bendruomenė (?) išlieka „nedaug ką bendro turinčiųjų bendrija“, o „visuomenės matoma Lietuvos humanitarika yra itin išbalansuota lyčių požiūriu“.
Knygoje ryškus ir istorinis bei geografinis pjūvis: aptariama tranzicija iš sovietmečio į liberaliąją demokratiją bei garsusis SSRS fizikų ir lyrikų ginčas, taip pat buvo įdomu aptikti šį tą apie kibernetikos reabilitaciją Sovietų Sąjungoje. O posovietinės Rusijos stadija humanitarikos žvilgsniu yra atitinkamai keista ir lyg iš paralelinės visatos, bet Žemėje dairomasi ir gerokai toliau: nuo Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro destruktyvumo humanitarinių mokslų atžvilgiu iki Australijos humanitarikos būklės optimizmo.
Mokslinė studija „Tarp vertės ir poveikio“ pravarti tuo, kad autoriai neria anapus virkavimų ir leidžiasi į tai, kas populiariai vadintina „argumentų kalba“, – taip ir pripažįstama slogi humanitarų realybė, ir ieškoma problemos sprendimo būdų. Krizinis akmuo po kaklu gali būti perinterpretuotas ir taip, kad jis „padeda susikurti ir / ar sustiprinti savo tapatybę bei išskirtinumą“, o humanitarinių mokslų „desperacija yra būdinga jų tekstūrai, nes suteikia žinias ir patirtis apie žmogiškos būklės tragikomediją“. Kirtiklis su Gedučiu toliau švelniai ironizuoja: „Šiuolaikinių humanitarų tikrovė tokia, kad net ir gyvendami krizės sąlygomis jie kažkaip sugeba atlikti kasdienius, profesinius darbus bei prievoles.“
Žvelgiant pozityviau, humanitarika visuomenėje atlieka „sokratiško gylio vaidmenį“ bei užduoda svarbius ir nepatogius klausimus: „Didžioji dalis socialinių modernybės pokyčių vienaip ar kitaip susiję su kritiškai mąstančiais humanitarais, nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie vergovės panaikinimą, moterų teises, mažumų padėtį, ar propagandos ir ideologinių manipuliacijų demaskavimą.“ Bene kertinė monografijos tezė yra ta, kad svarbu pabrėžti ne tik humanitarinių mokslų vertę bei naudą, bet ir poveikį – tam pateikiama net keturiolika humanitariką gelbstinčių argumentų, o vienoje tinklalaidėje Gedutis pridėjo ir penkioliktąjį: humanitariniai mokslai neteršia aplinkos.
Šitaip neužmirštamos ir globalios negandos – pavyzdžiui, humanitarikai dalinai grūmojanti automatizacija ir robotizacija, todėl filosofų išvados yra adekvačiai technopesimistinės. Visgi pasaulyje, kuriame „humanitarų laivą gena anaiptol ne palankus, veikiau nirtulingas įvairių verslo asociacijų pučiamas vėjas“, dar lieka kuo pasidžiaugti: vietiniu lygmeniu populiarėja negrožiniai istoriniai veikalai, o humanitarinė tematika sykiais sulaukia areninio susidomėjimo – ne veltui knygoje paminėti jau kultiniais virtę Slavojaus Žižeko ir Jordano Petersono debatai.
Kadangi autorių duetas labiausiai orientuojasi į XXI a., pasiremta aibe naujausių tyrimų – knyga apskritai yra tikra informacijos bomba: surinktos šūsnys duomenų ir nuorodų, galybė citatų, yra statistikos ir lentelių, viskas standžiai „sukalta“ ir sustruktūruota, tačiau stilius skaitomas sklandžiai, o sąlygiškai įvairiapusišką diskurso analizę lydi neprastas humoro jausmas ir sarkazmo vinys. Nors filosofų tonas ganėtinai nuosaikus ir profesionalus, vis dėlto pasitaiko nemažai reikiamo „traukimo per dantį“, kad ir subtilaus. Dar įstrigo netikėta analogija su „The Velvet Underground & Nico“, tačiau iš kelių gyvų pokalbių teko įsitikinti, kad bent jau Gedutis solidžiai išmano muziką.
Taigi, čia humanitarinių mokslų krizė narstoma plačiai švytuojančia amplitude ir tuo kviečiama nepamiršti, kad „mūsų gyvenamasis pasaulis visgi yra humanitarinių mokslų pasaulis“, todėl dar ne viskas prarasta. Verta pridurti, kad humanitarikos krizė esti kur kas masyvesnės socialinės ir politinės krizės, kurios dinamika glaudžiai susisaisčiusi ir su iš pažiūros vidine humanitarų problematika, dalis. „Tarp vertės ir poveikio“ nedrąsiai galima pavadinti humanitarinių mokslininkų išgyvenimo šiame amžiuje gidu, o jei šitai nepasitvirtins, tai veikalas bent jau privers susimąstyti apie privertimą susimąstyti.
