Iš vokiečių poezijos [Goethe, Heym]
JOHANN WOLFGANG GOETHE
(1749–1832)
Minjona
Žinai tą šalį, kur citrinos žydi,
Kur auksu medžiuos apelsinai svydi,
Kur šiltas vėjas ir šviesus dangus,
Kur tylios mirtos, lauras išlakus?
Ar tu žinai?
Aš su tavim
Norėčiau, mylimasis, traukt tenai!
Žinai tuos rūmus, dailų jų fasadą,
Kur laiptai pro menes į salę veda,
Kur marmuro statulose matau
Nebylų klausimą: kas, vaike, tau?
Ar tu žinai?
Aš su tavim
Norėčiau, o globėjau, traukt tenai!
Žinai tą kalną, kur lėtai pro rūką
Taku kinkuoja pilkas asiliukas,
Kur slepias slibinai urvuos giliuos,
Ir upė garma nuo stačios uolos?
Ar tu žinai?
Aš tuo keliu
Norėčiau traukt. O tėve, leisk tenai!
1783
Iš rinkinio „Vakarų ir Rytų divanas“ „Taurininko knygos“ (Saki Nameh)
●
Vienas esu.
Geriau nebus iš tiesų.
Smagu vienam
Gert vyną man;
Niekas nieko man nedraudžia;
Aš sėdžiu – ir mintis tik audžiu.
●
Mulėjus, kaip girdžiu, – vagis,
Bet dieviškai apgirtęs rašo jis.
●
Turim gert mes visi, kol sveiki.
O jaunystė ir be vyno – svaigi.
Senam grąžina vynas jaunystę,
Kas geria – niekada neklysta.
Kai nuo vargų gyvent nemiela,
Gyvybės syvai numalšina gėlą!
●
Priskiriama Goethei
Nuo vandens darais nebylys,
Kaip žuvys upely už sodo.
Nuo vyno daraisi kvailys,
Tą vyrai už stalo įrodo.
Nei tas, nei anas man nėra malonu,
Todėl vandenį aš maišau su vynu.
GEORG HEYM
(1887–1912)
Ilgos tavo blakstienos…
Hildegardai K.
Ilgos tavo blakstienos,
Akys tavo tamsmėlės marios,
Leisk man nerti į jas,
Leisk man į gelmę grimzt.
Leidžias šachton kalnietis,
Blaškosi blausi jo lempa
Šešėliais ant sienų
Viršum rūdyno vartų,
Žvelk, aš leidžiuos žemyn,
Prieglobsty tavo užmiršti
Tolius, kur gaudžia viršuj,
Šviesą, skausmą, dieną.
Auga išdygęs laukuos,
Kur nuo javo vėjas svaigus,
Aukštas, ligotas erškėtis
Priešais žydrynę dangaus.
Ranką man duok,
Mes norim įaugt viens į kitą,
Grobis vėjui vienam,
Skrydis vienišų paukščių,
Vasarą klausytis
Audros prislopintų vargonų,
Maudytis rudens šviesoj,
Dienos mėlynos krante.
Kartais norim stovėt
Ant juodo šulinio krašto,
Žvelgti į tylą gilyn,
Meilės savosios ieškoti.
Arba išeinam visai
Iš girių auksinių šešėlio,
Didžiulio vakaro raudony,
Kurs švelniai liečia tau kaktą.
Dieviška gėla,
Tylėk apie amžiną meilę.
Kelk savo taurę aukštyn,
Miegą išgerk.
Kartą stovėti prie krašto,
Kur gelsvai dėmėta jūra
Jau išplaukia tylomis
Rugsėjo įlankos link.
Tenai, viršuj,
Nurimti tarp vystančių gėlių,
Kai per uolas žemyn
Dainuoja ir virpa vėjas.
Bet jau nuo tuopos,
Kur sminga amžinon žydrynėn,
Krinta parudęs lapas,
Ilsis ant tavo pečių.
Dangiškai žydros svajos
Visas kraštas užpiltas
Skaidrios žydrumos.
Visi krūmai ir medžiai prie upės,
Tvinstančios šiaurėj, ramios.
Žydra debesų flotilė,
Burė gilumoj,
Ūkanotos dangaus pakrantės
Sutirpsta vėjy, šviesoj.
Kai vakarai sutemsta,
Miegam mes tadais,
Žengia sapnai nuostabieji
Žingsneliais lengvais, minkštais.
Jie cimbolais dūzgena
Muzikas tykias,
Kai kurie jų šnabžda ir laiko
Priešais veidą žvakes.
Jau šviesėja mūsų dienos…
Jau šviesėja mūsų dienos
Vakaro švelniam raudony
Ir gyvatvorės nušviestos
Ten, kur miestų bokštai kyšo
Ir namai spalvotastogiai.
Baltas ir didgalvis mėnuo
Rymo jau kietai įmigęs
Užu debesio didžiulio.
O ir gatvės vis blyškesnės
Eina pro namus ir sodus.
Bet siūbuoja pakaruokliai
Draugiškai aukštuos kalnynuos,
Juoduose jų siluetuos
Guli budeliai užmigę,
Po ranka drėgni bardišiai.
Miestas
Naktis – tokia plati. Ir pilnaty
Sudryksta debesys viršum stogų.
Ir driekias tūkstančiai mažų langų,
Mirksėdami raudais vokais nakty.
Suvarpė gatvės miestą ištisai.
Žmonių srautai jom bėga tekinai.
Kurčioj tyloj vis gaudžia amžinai
Slopios būties slopinami garsai.
Gimimai, mirtys, išmokti jausmai,
Lietus ir vėjas, pratisi verksmai,
Taip sukasi ratu akli virsmai.
Gaisai, ugnis, deglai, gaisrų banga –
Tarsi grūmotų toliuose ranka,
Tenai, kur debesų tamsi danga.
Vertė Lanis Breilis