Hodenošonių taikos medis ir karas už Ukrainą
Nors buvo didelių grėsmių tolesniam hodenošonių egzistavimui ir nors tikrai turėjo pasirodyti, kad irokėzai buvo pasmerkti, jie iš tikrųjų stiprėja ir auga, kad ir nebūtinai būdami vieningi. Šešių Tautų taryba ir toliau posėdžiauja Onondagos ilgajame name netoli Nedrou Niujorke ir Onondagos ilgajame name netoli Oušvikeno Ontarijuje. Jos durys ir toliau atviros žmonėms, norintiems pasitelkti mąstymą, o ne smurtą, kaip Taikdarys tikėjosi prieš daugelį šimtmečių. Kol bus irokėzų, kurie visumos gėrį nori iškelti aukščiau už kitus interesus, visada bus konfederacija.
Mohaukas Johnas Mohawkas
Iš irokėzų gyvenimo knygos „Baltos taikos šaknys“
Hodenošonių didysis taikos dėsnis
Rusijos karas prieš Ukrainą man primena Amerikos hodenošonių mokymus apie kariaujančias kaimynines tautas. Kad ir kokios būtų karo priežastys, iš hodenošonių galima pasimokyti taikos dėsnio apie sąmoningą ginklų palaidojimą po taikos medžiu. Akivaizdu, kad norint palaidoti ginklus po taikos medžiu būtina turėti medžių. Taika ir ekologinis mąstymas yra tiesiogiai susiję, tad šiuo požiūriu taikos medis yra ir konkretus, ir simbolinis. Prigimtinių religijų kontekste medžiai yra laikomi šventais, pagrindiniais kosmologiniais simboliais. Mohaukas Johnas Mohawkas rašė, kad didysis taikos dėsnis nustato tai, ką hodenošoniai vadina geruoju protu, tai yra kad kažkas derina mąstymą su kūrėjo ir taikdario dėsniais. Gerojo proto pagrindus sudaro trys principai: taika, teisumas ir stiprybė. Baltoji pušis – didysis taikos medis – reprezentuoja šiuos ir dvasinius visatos dėsnius.
Onondagė Wendy Gonyea rašė, kad pagrindinis hodenošonių didysis taikos dėsnis yra taika. Daugiau nei prieš tūkstantį metų Šiaurės Amerikos rytų vietinės miškų tautos susibūrė į aljansą, vadinamąją hodenošonių konfederaciją. Savivardis „hodenošoniai“ reiškia „ilgojo namo žmonės“. Konfederaciją sudarančios tautos – mohaukai, oneidai, onondagai, kajugai ir senekai – susivienijo dėl galingos žinios, kurią jiems perdavė Taikdarys, akmenine kanoja keliavęs per vandenis. Jo žinia apie taiką, vienybę ir demokratiją žinoma kaip didysis taikos dėsnis arba didysis dėsnis. Minėtasis susitarimas ir didysis taikos dėsnis buvo pirmosios Jungtinės Tautos šioje žemėje ir vis dar yra seniausia nuolat veikianti tradicinių vyriausybių forma Šiaurės Amerikoje. Tuskarorai prie jo prisijungė 1722 metais, ir dabar hodenošonių konfederacija dar vadinama Šešiomis Tautomis. Kiekviena iš jų pasilieka įgaliojimus tvarkyti savo reikalus ir išreikšti tautos valią dėl dvasinių mokymų, didžiojo dėsnio ir savo įstatymų.
Didysis taikos dėsnis apibrėžia valdymo sistemą, užfiksuotą žodinėje tradicijoje ir wampum juostose. Šią ankstyviausią demokratiją sudaro sudėtinga stabdžių ir atsvarų sistema, kuri paveikė Amerikos kolonistus formuojant jų naują vyriausybę. Taikdarys teigia, kad konfederacija tęsiasi nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o Onondagos tautos teritorijos centre yra didžioji tarybos ugnis. Didysis taikos dėsnis yra kaip ryto saulė – kildamas jis nušviečia žmonių protus pakeliui į supratimo šviesą. Taikdarys suvienijo tautas aplink tarybos ugnį, o jos viršininkai sudarė ratą aplink žmones. Pirmoji didžioji taryba įvyko Onondagos ežero pakrantėje. Didžioji taryba ir dabartiniais laikais posėdžiauja Onondagos tautos medinių rąstų ilgajame name (Longhouse).
Taikdarys (Peacemaker) mokė, jog pasaulio kūrėjas (Creator) niekada nenorėjo, kad žmonės lietų vieni kitų kraują, o hodenošoniams buvo liepta po didžiuoju taikos medžiu mesti karo ginklus ir daugiau jų niekada nekelti vieniems prieš kitus. Nuo to laiko didysis taikos medis vadovavo hodenošoniams. Jų lyderiai yra įgudę diplomatai, racionaliai sprendžiantys nesutarimus. Taikos medis yra baltoji pušis, turinti ilgas keturiomis kryptimis besidriekiančias šaknis. Žinoma, kad žmonės prieglobstį gali surasti po šiuo medžiu. Medžio viršūnėje tupi erelis, turintis perspėti hodenošonius apie bet kokį artėjantį pavojų.
Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir bandydamas įtikinti onondagus priimti taikos žinią, Taikdarys susidūrė su didžiausiais sunkumais. Ypač sunku buvo įtikinti Tadadahą, galingą žynį su gyvatėmis plaukuose. Tadadahas veikė prieš Taikdarį – nužudė Taikdario padėjėjo Hiavatos dukras. Atsiskyręs ir gedintis Hiavata pradėjo nerti wampum karoliukus – tardamas paguodžiančius žodžius, jis išsigydė sielvartą ir tęsė darbą su Taikdariu. Visos kitos hodenošonių tautos priėmė Taikdario taikos žinią. Tada Taikdarys dar kartą kreipėsi į piktąjį Tadadahą, kuris ruošėsi paaukoti žmogų. Taikdarys sugebėjo priversti Tadadahą pamatyti, kad jam nesvetimas gerumas, ir pakeisti jo žalingą gyvenimo būdą. Hiavata iššukavo gyvates iš Tadadaho plaukų, jam buvo grąžintas aiškus mąstymas ir galiausiai jis priėmė Taikdario žinią. Taip hodenošoniai tapo principinių įstatymų žmonėmis. Jie susitarė gyventi darnoje vienas su kitu ir sukūrė valdymo sistemą, jos laikomasi ir dabartiniais laikais.
Penkios ugnys tapo vienu namu. Jame vyko specialios procedūros, kad ugnis degtų ir kad tauta laikytųsi sveikos sąmonės. Taikdarys išdėstė penkiasdešimties vyriausiųjų pareigūnų ratą, atstovaujantį penkioms hodenošonių tautoms. Šalia kiekvieno vado yra klano motina, ir jie abu turi dirbti su savo žmonėmis. Be to, tikėjimo saugotojai (Faithkeepers) privalo pasirūpinti, kad ir toliau būtų laikomasi tinkamų procedūrų. Penkiasdešimt vadų susirenka į Didžiąją tarybą Onondagoje, naujosios konfederacijos centre. Didžioji taryba sprendžia klausimus tik susitarusi. Šališkumą jie turi palikti už durų, vengti griežtų kalbos tonų ir priimdami sprendimus galvoti apie ateinančias kartas. Didžioji taryba susirinkimus turi pabaigti prieš saulėlydį.
Kiekvienas vadas atstovauja klano šeimai. Kai reikia, klano motina turi teisę įkelti arba pasirinkti vadą, klano motina taip pat gali pašalinti vadą iš jo vietos, jei jis nedirba žmonių labui. Titulai yra skiriami visam gyvenimui. Kai vadas miršta, hodenošoniai turi laikytis apeigos, per kurią apraudamas miręs vadas ir jo vieton skiriamas naujas lyderis. Ši apeiga vadinama užuojauta. Tokiu būdu didysis penkiasdešimties vadų ratas išlieka nenutrūkęs ir gali toliau dirbti tautos labui.
Mohaukas Johnas Mohawkas rašė, kad po didžiojo įstatymo įvyko dviejų eilių wampum (Gaswenhda) ir taikos sandora. Dviejų eilių wampum juosta, sunerta iš kriauklių, yra susitarimas, apibūdinantis, kaip hodenošoniai ir į jų žemes atvykę europiečiai kartu gyvens, laikydamiesi lygiagrečių, bet skirtingų kultūros, religijos ir valdžios pasidalijimų. Dviejų eilių wampum idealas buvo subalansuotas praktiniu būdu – tai susitarimas grandinės pagrindu, kuris per sutarčių seriją įgyvendino realų dviejų eilių wampum pasaulį. Pavyzdžiui, praktinius prekybos reikalus patvirtino abiejų šalių dvasiniai ir politiniai įsipareigojimai. Sandoros grandinės principai yra taika ir draugystė, ir jie turi tęstis amžinai. Ir per šiais laikais vykstančius oficialius susirinkimus hodenošoniai tęsia sandoros grandinės gludinimą, nes siekiant išlaikyti taiką reikalingos nuolatinės pastangos.
Šešių irokėzų tautų ir trylikos Amerikos kolonijų wampum (juosta). Apie 1980
Karas „Euro Deli“: Z ir raudona silkė
Emily Meierding knygoje „Naftos karų mitas“ (The Oil Wars Myth, 2020) rašo, kad nors dauguma XX ir XXI amžių karų vyko ir tebevyksta dėl naftos išteklių, ne visi karai vyksta tik dėl naftos. Nafta tais atvejais suvokiama kaip „raudona silkė“ (amerikietiškas pasakymas red herring – sąmoningai klaidinanti karo priežastis). Susidaro įspūdis, kad karai vyksta dėl naftos, tačiau jie yra nulemti kitų priežasčių – hegemoninių siekių, vidaus politikos, nacionalinio pasididžiavimo, teritorinių strategijų ir ekonominio turto. Rusijos karas prieš Ukrainą, kaip ir kiti karai, turi šių motyvacijų mišinį. Be abejo, Ukraina turi daug neišnaudotų naftos ir kitų išteklių, bet, mano nuomone, aiškiausia šio karo priežastis yra hegemoniniai imperinės Rusijos siekiai.
Nesu šio karo ir jo istorijos ekspertė, tik noriu prisiminti laikotarpį, kai mano karta Rusijos okupuotoje Lietuvoje mokėsi rusų kalbos. Atsimenu, rusų kalbos abėcėlėje nebuvo lotyniškos raidės Z. Anot hebrajų legendos, visos raidės stoja prieš Dievą ir prašo jo pradėti kurti pasaulį – raidės yra Dievo kūrybos kaladėlės. Hebrajiška zayin nori būti kertiniu akmeniu, nes yra septinta, kaip ir diena, kurią švenčiamas šabas. Dievas atsako, esą ji netinka būti pasaulio kūrimo pagrindu, nes reiškia kovą ir karą. Zayin atrodo kaip kirvis ar panašus ginklas, Biblijoje zayin reiškia ginklą. Taigi kabalistai mano, kad zayin reiškia galią: ji yra septinta ir išoriškai yra ginklo formos. Kurioje rusiškos abėcėlės vietoje stovi karo agresijos raidė Z? Kuris dievas jai leidžia traiškyti kaimyninę tautą?
Ir dabar man kyla klausimas: ar pirkti lietuviškus produktus iš rusiškos parduotuvės Merilande, ar klausti jos šeimininko, kas atsitiko su rusiška abėcėle? „Euro Deli“ yra maža parduotuvėlė Baltimorės šiauriniame priemiestyje Paiksvilyje. Ten dirba daug rusakalbių iš posovietinių šalių, ne visi jie iš Rusijos. „Euro Deli“ parduoda įvairias silkės rūšis, bet raudonos silkės dar nemačiau. Jeigu rusiškoje abėcėlėje atsirado Z, gal egzistuoja ir raudona silkė? Kas yra tiesa ir netiesa? Vaikštinėdama vietiniuose parkuose dažnai girdžiu rusiškai kalbančius žmones ir pagalvoju: kas jie – ukrainiečiai? Rusai? Karas rūšiuoja žmones į kategorijas. Papildau šį klausimą: ar jie valgo sūdytą silkę, ar ideologiškai klaidinančią raudoną silkę? Karas skirsto žmones, verčia nubrėžti naujas ribas. Nuo pat karo pradžios vengiu rusiškų parduotuvių, nes tiksliai nežinau, kurių šeimininkai yra ukrainiečiai, kurių – rusai. Bent jau prieš Rusijai užpuolant Ukrainą „Euro Deli“, „International Food Market“, „Stolichny“ reprezentavo daugiakultūrį pliuralizmą – pardavinėjo įvairių produktų iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų kaimyninių šalių. Ten apsiperka ne tik posovietinių šalių migrantai, bet ir vietiniai amerikiečiai. Rusiškos parduotuvės paprastai yra vienintelės vietos, kuriose galima nusipirkti lietuviškų produktų – įvairių rūšių duonos, pieno produktų, silkės, uogienės. Maistas, kaip ir kalba, yra svarbus tapatybės ženklas. Bet šis karas daug ką pakeitė.
Per apsilankymus trijose Baltimorės apylinkių rusiškose parduotuvėse nepastebėjau jokių ženklų, palaikančių Ukrainą ir pasmerkiančių Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Genocidinio smurto prieš nekaltus žmones kontekste man sunku prisiversti kalbėti rusiškai, maloniai šypsotis, apsimesti, kad visi priklausome tai pačiai posovietinių šalių ekonomikai, kultūrai. Nenoriu būti toje hegemonija paženklintoje erdvėje, apkrautoje baltarusiškomis, rusiškomis silkėmis, sovietinėmis daktariškomis dešromis, meduoliais, tortais, kefyrais, matrioškomis. Bent jau propagandinė televizija buvo išjungta. Rusiška spauda tik moko, kaip ir ką sveikai valgyti. Niekada neskaičiau tos spaudos, nekreipiau dėmesio, kada jie pradėjo naudoti lotynišką raidę Z.
lietuviškos „Purienos“ varškės 400 gramų pakuotė už 6,59 dolerio – tokios niekada nemačiau Lietuvoje. Karo fone viskas primena sovietinę propagandą, priklauso vienai dominuojančiai, abstrakčiai idėjai. Prieš karą pažįstami lietuviški ar latviški produktai man suteikdavo komforto jausmą, dabar, atvirkščiai, jų egzistavimas šioje posovietinėje erdvėje sukelia nerimą. Pavyzdžiui, visos rusiškos parduotuvės parduoda „Kėdainių“ uogienę – tai tiesiog asocijuoju su Vidurio Lietuva, iš kurios kilęs mano tėvas, „Biovela“, kurioje pagaminta „Liubitelskaya“ dešra, yra netoli mano šeimos namų. Šios parduotuvės parduoda Ukrainos mineralinį vandenį, kai tuo pačiu metu jų tėvynainiai traiško Ukrainą, ir lietuviškų produktų buvimas šiuose pseudosovietinės „draugystės“ euro deliuose sukelia daug klausimų. Ką režimo geopolitiniame pasaulinio pertvarkymo žemėlapyje reiškia euro Z? Šiame agresijos prieš Ukrainą kontekste nusiraminu galvodama, kad bent jau „Euro Deli“ šeimininkas negalėjo pasiekti Birštono „Vytauto“ mineralinio vandens, juk prigimtinėse kosmologijose giluminiai žemės vandenys yra suprantami kaip tos vietovės gyvybinis kraujas. VIČI silkė šalia baltarusiškos, rusiškos „Russkoje More“ silkės. Ar tikrai yra Rusų jūra? Azovo jūra dabar irgi yra Russkoje more? Kiek dar jūrų šiame agresijos kontekste bus vadinamos Russkoje more? Kokia didelė Russkoje more idėja ir kiek daug joje silkės? Suprantu, kad tai yra užkoduota karo kalba, raudona silkė. Pastebėjau, kad, be dviejų kibirėlių VIČI silkės, lietuviškos silkės jau nebuvo, ir man pasidarė ramiau. Bet yra dar šiek tiek latviškos silkės ir „Baltic Sprats“.
„Euro Deli“ šeimininkų amerikiečių anglų kalba paklausiau: „Kaip viskas einasi?“ Vyras atsakė, kad daug kas pasikeitė per pastaruosius dvejus metus, bet kol kas jie jaučia tik grūdų produktų trūkumą. Nieko nepasakė apie Ukrainą, kad ši šalis yra stambi grūdų augintoja ir kad jų negalima išvežti iš Ukrainos, nes Z režimas blokuoja Odesos uostą. Būdama labai siauroje erdvėje, mažos parduotuvės kamputyje, prie pieno produktų šaldytuvo, pasiteiravau, ką jie galvoja apie karą, ar pritaria karui prieš Ukrainą. Vyras ir žmona iš Maskvos nepatogiai pasijutę atsakė, kad „nežino, kuri pusė teisi“, kad žiūri rusų, ukrainiečių ir amerikiečių televizijas ir kad visi karą apibūdina labai skirtingai. Priešingai nei jiems, man nekyla klausimas, kuri pusė yra teisi, o žiūriu tik amerikietiškas ir lietuviškas žinias. Vyras manęs paklausė, ar lietuviškos žinios kaltina Rusiją. Taip, be abejo, – atsakiau. Pasikeitę nuomonėmis baigėme šį nepatogų pokalbį, ir išeidama išgirdau, kad parduotuvėje visada būsiu laukiama. Taigi maistas šiame karo kontekste yra kaip savotiškas taikos medis arba bent jau rusiškos maisto erdvės yra ne karo zonos, čia nekariaujama, bet ir geriau nekalbėti apie karą Ukrainoje, nes tai tiesiog nepageidautina tema. Rusakalbiai toliau perka posovietinių šalių maistą, tyliai paremdami abstrakčią idėją, kad Rusija aprėpia šalis, iš kurių atkeliauja maisto produktai.
