AAAAAA

 

Ta moteris. Na, ta moteris buvo visai maloni ir nepavojinga. Ne ji pradėjo. Jos dėdė buvo snieginių arbūzų auginimo pradininkas. Mirdamas testamentu paliko visą ūkį jai. Taip ir matau jos dėdę vaikštantį po sovietinių laikų turgų. Šiek tiek virpančiomis rankomis. Klausiantį gruzinų (dabartinių kartvelų) su aerodrominėmis kepėmis, ar labai pas juos šalta. Kurie arbūzai yra iš šalčiausių Gruzijos vietų? Ar pasitaiko, kad arbūzus apsninga? Koks sniegas, atsakydavo išsišiepęs pietietis, tu pažiūrėk, žmogau, koks saldus, traškus ir raudonas arbūzo vidus. Kaip toks grožis gali išaugti šaltame sniege? Na, mano galva, gruzinai to diedo nemušdavo už kvailiausius klausimus. Bet seniui nueinant prie smilkinio pasukiodavo pirštą. Ilgai pridurmui senio nežiūrėdavo. Vėl kleketuodavo it plėšrūs kalnų ereliai su priėjusiomis moterimis.

Toks jų dabar gyvenimas. Taškytis seilėmis įrodinėjant, kokie saldūs arbūzai, ir vėliau taškytis pinigais. Saldūs jų arbūzai ir pigūs. Pamenu, kai buvau visai mažas vaikas, nustėręs žiūrėjau, kaip jie iškrauna vilkiką arbūzų. Tamsaus gymio vyrai auksu blizgančiais dantimis mėto arbūzus iš vilkiko priekabos. Viršuje meta kaip kinžalus į atakuojančius turkus, o apačioje gaudo lyg vikriausi pasaulio vartininkai. Štai būtent taip Tbilisio „Dinamo“ laimėjo Europos futbolo taurę.

Retai, labai retai arbūzas iškrenta jiems iš rankų ir tie nesuskaičiuojamų turtų savininkai net nesivargina pakelti duženų. Duženos guli neilgai, raudonumas suvilioja kokį vaikigalį ir galų gale arbūzo skeveldrų lieka lygiai tiek, kad prišokuotų varna. Ji baigia tuos gleivėtus reikalus. Nuskrisdama ir nusinešdama, kas liko nuo vaikigalių. Gruzinas gerkline Kaukazo erelių kalba sušunka ir tada visi taip pat linksmai sukleketuoja. Juokiasi. Bus tų arbūzų ir bus uždarbio.

O snieginių arbūzų maniakas nueina šalin. Virpančiomis rankomis. Ne, ta moteris nekalta. Ji tik užjautė savo nelaimingą dėdę, kuris nesusiveikė net vieno menkiausio palikuonio per visą savo arbūzinį gyvenimą. Tik augino lietuviškus arbūzus. Na, ji pati buvo vieniša. Tai, mano galva, jau iš tolo angelas sargas skambino varpais. Bėgti nuo tokių.

Aš kaip Abelis leidausi vedžiojamas žiūrėti jos augalų katalogų, apėjome jos avytes. Avytės buvo įdomiau nei arbūzai. Geriau jau būčiau nusipirkęs avių. Meiliai aiškino, kaip bandos alfa patinas įsimyli vieną ar kitą avelę. Apžiūrėjome katalpas. Katalpos – tai tokie egzotiški medžiai, kažkas iš jų nukarę lyg Amazonijos džiunglėse. Agirė, Dievo rūstybė, tokiais susidomėtų.

Taip mane – Abelį – nutempė iki arbūzų. Arbūzai buvo labai dideli. Įtikino iš pirmo žvilgsnio, kad jie lietuviški. Net ketino juos pavadinti snieginiais, nes užauga ir apsnigti.

Ir dar kažkaip herojiškai moteris paduoda stiklainį (0,7 litro), beveik pilną snieginių arbūzų sėklų. Sėklos blizga kaip anų gruzinų dantys, kai jie kleketavo išsitėškus arbūzui. Ir – štai čia man ir reikėjo suklusti – nepaprašo pinigų už tą blizgantį indelį juodmargių sėklų. Blizgios lyg vestuvininkų batai sėklos žada didelį derlių, ramų gyvenimą ir malonius pinigus. Na, jei trumpai atitrūksti nuo realybės, tai lyg keltum nepakeltum didelio arbūzo ir eitum pas kaimyną:

– Šitą, čia gal gali padėti? Arbūzą užnešti namo.

Kaimynas kone rėkdamas kartu su tavimi kelia. Abu stenėdami parvelkate arbūzą namo ir susėdę prie butelio galvojate, kaip dabar gyventi, kai išauga tokie arbūzai. Koks čia bus tas laimingas gyvenimas? Galvojasi apie laimingą gyvenimą taip smagiai, kad atsiranda ant stalo ir antras buteliukas.

Moteris paaiškina, kaip auginti arbūzus. Daiginti reikėtų pradėti vasario šešioliktąją. Taip lengviau prisiminti. Jos dėdė tylomis su arbūzais švęsdavo Vasario šešioliktąją. Vos vos pamirkydavo seną medvilninį skuduriuką. Į jį suslapstydavo daiginamas sėklas. Padėdavo skuduriuką nešaltoje, be skersvėjų vietoje ir laikydavo kelias paras. Galima net įsaulyje. Svarbu, kad skuduriukas neperdžiūtų. Lauki dvi, tris paras. Tada atsargiai pakeli skudurėlį ir jau iš kelių sėklų bus išlindę gyvybės galiukai. Galima rasti ir nepadorių analogijų, tačiau tai kupinas gyvybės galiukas. Sėkla sudygo ir ją galima sodint į atskirą indelį.

Tame atskirame indelyje arbūziukas auga. Niekaip nepanašus į tą apvalią raudoną su žaliu didybę. Tęvas, trapus, lūžta vos prisilietus. Ūsais susikabina broliškai su savo kaimynais ir vėliau tenka pasirinkti, kurio ūsus nuplėšti lyg pasmerkiant mirčiai vieną iš tų susikabinusių brolių. Susikabinusių it tie keturi komunarai, kurių sovietinis paminklas stovėjo Kaune. Labiausiai susikabinusio su kitais ūsus nuplėšdavome – nevykęs vis tiek, pats nenori stovėti, o kabinasi už kitų. Lyg netrokštų mirti už pasaulinės revoliucijos reikalą.

Bent aš nebuvau vienas arbūzininkystės reikaluose. Žmona padėdavo. Vaikas eidavo žiūrėti paaugusių ir rėkdavo iš laimės, jei kur žolių tankmėse pamatydavo augantį žalią rutuliuką. Su keliais protingais žmonėmis arbūzų auginimo subtilybes net aptardavome feisbukuose. Linas buvo labai rimtas finansų makleris, visada už žmogaus teises bei prieš klimato atšilimą, o Haroldas išvis kaip iš dangaus – iš pačios didžiausios televizijos prodiuserių. Pusdievis kone. Na, aš ir sakau, arbūzų auginimas Lietuvoje – labai rimtų žmonių veikla.

Augalai tai taip, visiškai keisti. Išsidraiko po plačiausius plotus savo ūsais. Liesti jų negalima. Nes ūsais jie prisimena tą savo sunaikintą brolį komunarą ir jei vėl bandysi pataisyti blogai ar ne ten lendantį ūsą, jie išdidžiai nukeips. O Lietuvoje auga piktžolės. Jei jų neišravi, tai jos užgula arbūziukus. Vėl tragedija. Su ūsais, sveikas, bet užgožtas kitų normalesnių augalų. Tai taip ir strikinėji kaip Afrikos paukštis sekretorius. Bandai viena koja stovėdamas tarp arbūzų ūsų išskinti piktžoles, bet atsargiai. Nes gudrieji arbūzai šliejasi ir prie lietuviškų augalų, kalnus priskiedžia paprastai kvailokai lietuviškai laukų piktžolei ir apkabina ją vingriais savo ūsais. Laikyk mane, saugok, aš šaunusis vyrukas iš Kaukazo. Avtandilas Arbūzašvilis.

Ir lietuvaitės piktžolės laiko.

Taigi besibaigiant vasarai užeina didžiulis daržo plotas žolėmis ir arbūzų ūsais. Padorus sodininkas tokiame plote užaugintų keliolika, ne, keliasdešimt kilogramų daržovių. O mes randame vieną kitą žalią rutuliuką, kuris galbūt išaugs į didelį arbūzą (aišku, niekada neišauga). Makleris Linas, kuris buvo labiausiai patyręs arbūzininkystės srityje, rugpjūčio mėnesį kasdien po didžiausiu arbūzu kišo svarstykles ir sekė svorio pokyčius. Nes gali ir supūti lysvėje. Jei svoris neauga kelias dienas iš eilės – laikas skinti. Arbūzas – dykumų augalas. Jis meistriškai siurbia vandenį, iš kur galima ir iš kur negalima. O Lietuvoje kasdien vandens tiek, kad dykumietis gali mirtinai užsisiurbti.

Nekartojome maklerio Lino kasdienio svėrinėjimo. Kažkaip kaip lietuviui sodininkui pakvipo nesaikingu buržuaziniu ištvirkimu.

Bet kaip atsitinka. Pačiais pirmaisiais metais vienas arbūziukas išaugo visai neblogas. Sukviečiau pilną stalą žmonių Rugsėjo pirmosios proga. Arbūzas rankinio kamuolio dydžio. Tačiau padalinus aštriai pagaląstu peiliu kiekvienam užteko po skiltelę. Ir jis net buvo saldus. Aštraus peilio neslėpiau, pasidėjau šalia ir kaip Kaukazo abrekas aršiai klausiau:

– Ar skanus, ar saldus? Traška kandant?

– Taip, taip, labai įdomus skonis.

– Nieko, dar vienas bręsta. Tą pjausim po dviejų savaičių.

Šūdą aš jums duosiu kitą arbūzą. Nevertinat manojo puikiojo snieginio arbūzo skonio. Entuziazmas jūsų dirbtinis. Nemylite jūs nuoširdžiai lietuviškojo arbūzo. Aš kiaurai permačiau visus stalo bendrus.

Laukiau, laukiau dvi savaites ir rugsėjo penkioliktąją pjoviau paskutinį didelį. Tik šeimos nariams.

Supuvęs. Jie apgaulingi. Išorė blizga sveiku dryžuotumu it standūs savanų zebrų užpakaliai, o viduje supuvę. Tai šitie pirmieji metai buvo patys sėkmingiausi. O kitais metais? Oras pasitaikydavo lietuviškas. Nedykuminis. Arba žolės taip užželdavo, kad nukeipdavo arbūzų ataugos dar liepą. Arba bandydamas apravėti nuplėšdavai svarbiausią ūsą.

Bet kasmet vasario šešioliktąją vėl atrinkęs geriausiojo arbūzo išsaugotas sėklytes drėgname skudurėlyje daigindavau iškišęs nuo kruopštumo liežuvį. Viena blogai. Vasario šešioliktoji būna kasmet. Sunku jos nepastebėti. Vėliavos prie kiekvieno namo moja arbūzų augintojams – jau laikas, vyrai ir moterys, pasirūpinti arbūzų sėklomis. Jei turi per daug, dalinkis su žmonėmis. Tu gavai nemokamai, tai ir dabar dalinkis pagal sąžinę. Užkrėsk kitus arbūzininkyste.

Bet vienais metais, labai susigėdę ir labai stipriai jausdami, kad kerpame gyvybės siūlus, tiksliau, plėšiame nuo arbūzų jų gyvybės ūsus, kuriais jie vijosi po mūsų odą, nedaiginome vasario šešioliktąją sėklų. Nežiūrėdami vienas į kitą. Nedrėkinome skudurėlio. Nekalbinome dėdami atsargiai po vieną sėklytę į skudurėlį.

Gėda surakino galvą. Lyg nuogas nudistas bendro pliažo centre, vaikams badant pirštu į pliką tavo pimpalą. Kartu su protingais žmonėmis kelerius nevaisingus metus laukei savo didžiojo arbūzo ir dabar staiga vieną dieną tu neturi laiko, negali laukti savo didžiojo gyvenimo arbūzo. Ar jis tau surydavo begalę laiko, ar tu dusai nuo darbų gausos? Ne. Tai kodėl staiga vieną dieną tu nutarei nelaukti savo didžiojo saldžiojo raudonojo? Kas per?… Kaip gali nuspręsti vienas pats ir nebelaukti savojo arbūzo? Ką tu tada veiksi su savo gyvenimu?

Nežinau. Sunku sudėlioti žodžius. Bandau tokius žodžius. Senas jau, atsikračiau iliuzijų. Tuščias darbas. Kaukazas toli, o mes čia, šaltajame pasaulio gale. Ir kodėl galvojate, kad aš esu geriausias arbūzų augintojas, jei man sekasi tik bulves auginti? Reikia stovėti ant žemės, kai taip šovė į dangų elektros kainos, o ne skrajoti padebesiuose. Yra augalų, tinkamų Lietuvos klimatui, juos ir auginkime. Negaliu visą laiką vaikytis danguje skrendančio raudono balionėlio.

Žodžiai skysti, bet aš pasidaviau.

O dabar kantriajam skaitytojui iššifruosiu šios istorijos pavadinimą. Retas žmogus sugebėtų iššifruoti painų pavadinimą AAAAAA. Pirmos dvi raidės AA – nes aš gyvenu Vilniuje, Aukštutiniame Antakalnyje. Kitos AAAA – anoniminė arbūzų augintojų asociacija. Anoniminė, nes mums truputį gėda. Na, kaip alkoholikams. Mes auginome arbūzus Lietuvoje, kur sninga penkis mėnesius per metus, o kitą metų dalį tik lietus ir vėjas. Rugpjūčio pabaigoje Nidoje su plona striukele gali mirtinai sušalti. O arbūzas būtent rugpjūčio mėnesį įsiurbia minkštimo saldumą ir raudonį. Saulė pasirodo vidutiniškai vieną valandą per savaitę. Visiškai neproduktyvi veikla. Sveiko proto žmogus taip nedaro. Lyg Aukštutinėje Voltoje veistum baltuosius lokius.

Bet mes auginome. Beveik neturėdami jokios vilties. Bet auginome. Asociacijos nariai pasakojo matę didelių didelių arbūzų, užaugintų Lietuvoje. Toli nuo Vilniaus, kažkur šalies pakraštyje. Vienas pasakojo matęs Suvalkijoje, kitas tvirtino pajūryje žinąs tokių. Nors gal pietuose, kur šilčiau.

Kada nors važiuosime gėrėtis tais didžiausiaisiais lietuviškais arbūzais.