Žemė kėlė žolę – amžinasis gyvybės ratas

 

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje sausio 18 d. atidaryta (veiks iki gegužės 14 d.) paroda „Žemė kėlė žolę: apie augalus ir gyvūnus lietuvių liaudies mene“ (parodos kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Daiva Beliūnienė, Marija Kuodienė ir Žydrė Petrauskaitė) – džiugus Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykis. Atsirado reta proga pamatyti gausius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus liaudies meno rinkinio artefaktus. O juk nei mokyklose, nei Dailės akademijoje (ką jau kalbėti apie kitas aukštąsias mokyklas) liaudies meno (tautodailės) kursas nėra dėstomas, tad užaugo karta, kuri apie jį neturi jokio supratimo, jei nėra specialiai supažindinama mokytojų entuziastų ar artimųjų. Iki šiol sostinėje nėra nuolatinės liaudies meno ekspozicijos. Tiesa, neseniai padėtis kiek pasikeitė lankytojams atvėrus Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografinių eksponatų saugyklą.

Didžiulėje buvusio Arsenalo erdvėje rodoma arti penkių šimtų eksponatų, sukurtų XVIII–XX a. pirmojoje pusėje. Jų įvairovė kėlė komponavimo iššūkį. Lietuvių liaudies meno formose, ornamentikoje, simbolikoje susiduria archajinio baltiškojo pasaulėvaizdžio liekanos ir krikščioniškosios kultūros vaizdiniai, tad buvo svarbu juos atskirti, nes tų pačių vaizdinių esmė skiriasi.

Parodos koncepcija remiasi universaliu archajiniu pasaulio (visatos) modeliu, būdingu ir baltiškajai kultūrai. Pagal jį visatos struktūros ašis yra Pasaulio (Gyvybės arba Kosmoso) medis, stovintis pasaulio centre ir sujungiantis tris sferas. Jo šaknys tapatinamos su požemio pasauliu, kamienas siejamas su žeme, o lapija – su dangumi. Pasaulio medis visatą susieja į aiškią struktūrą, rodo, kad kosmosas yra vientisas. Jis, kaip ir medis, nuolat atsinaujina, todėl yra amžinas. Apie tokį visatos modelį yra rašę mitologijos tyrinėtojai Marija Gimbutienė ir Norbertas Vėlius.

Vizualią parodos koncepciją sukūrė parodų architektas Saulius Valius, prie kompozicinių eksponavimo idėjų prisidėjo grafikė Diana Radavičiūtė, o parodos dizainą kūrė Jurgita Juodytė. S. Valius, inspiruotas Žemaitijos piliakalnių vaizdinių, parodos erdvę sąlygiškai suskirstė į tris sferas – požemį, žemę ir dangų, o jas atskyrė spalvotomis (juoda, žalia ir šviesiai žydra) įstrižai viršun kylančiomis juostomis, kurios grindis ir lubas jungia tarsi žemę ir dangų. Pro šias juostas, lyg pro vartus, įeiname į tam tikras plotmes, kurių erdvėse pagal potemes išdėstyti eksponatai kuria mažus pasakojimus. Tradicinio liaudies meno pasaulis glaudžiai susijęs su tautosaka, papročiais, todėl parodą papildo tyrinėtojų Bronės Stundžienės ir Liberto Klimkos įrašyti pasakojimai, o anotacijose pristatomos pagrindinės parodos temos ir potemės: požemis, medis-augalas vazoje, rožė-lelija, įvairūs gyvūnai, šuo, paukščiai, kryžiai.

Paroda prasideda įžengimu į požemio pasaulį, kurio simbolinė spalva juoda. Tai žemės, tamsos, drėgmės spalva. Tose gelmėse veisiasi žalčiai, gyvatės, rupūžės – šliužai, su kuriais nuo seno buvo siejama nuolatinio gyvybės ciklo atsinaujinimo, gyvybės amžinumo idėja, vegetacinės gamtos galios. Žalčiai ir rupūžės nuo XIV a. dažnai minimi metraščiuose (Marija Gimbutienė, Senovinė simbolika liaudies mene, V., 1994, p. 36). XV a. Janas Długoszas rašė, kad į gyvates ir žalčius žiūrėta kaip į dievų įsikūnijimą, namų globėjus. Buvo tikima, kad žalčiai neša laimę ir gerovę, jie buvo siejami su apsauga, vaisingumu, todėl juos laikydavo namuose po gultu, jie šildydavosi kampe už krosnies, juos maitindavo pienu, o nužudyti žaltį buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu. Liaudies tikėjimuose ir tautosakoje žaltys buvo siejamas su seksualiniu gyvenimu, susitikimas su juo pranašavo vedybas arba vaiko gimimą (ten pat, p. 37). Vis dėlto požemio pasaulis yra dualistinis, jame esantys gyviai priklauso ir kuriančiam, ir chtoniškajam pradui. Pavyzdžiui, kaip gyvatė, kuri gali ir gydyti, ir mirtinai įgelti.

XVIII–XX a. pirmosios pusės liaudies meno artefaktų kultūriniai klodai atsispindi per vaizdinę raišką, ornamentiką. Tai pasireiškia tiek per lengvai atpažįstamą gyvatės, žalčio formą, tiek per jų odos raštą, kuris atsispindi ornamentikoje. Gyvatės, žalčiai rangosi Gyvybės medžio šaknyse, giliai žemėje. Ekspozicijoje esančiose skryniose pavaizduotas augalas, kuris išauga iš spiralinio motyvo, lyg iš žalčio, kito augalo šakos rangosi tarsi žalčiai, o lelijų formos žiedai primena karūnuotas jų galvas. Tiesiogines asociacijas su žalčiukais (gyvatukais) kelia eksponuojamos kampinės spintelės spiralės ir rankšluostinių detalės, kurios vaizdžiai atkartoja žalčio ir jo galvos formą. Žaltiški motyvai lietuvių liaudies mene pasireiškia ne tik tiesioginiu gyvatuko formos vaizdavimu, bet ir detalėmis: riestiniais, raidės S formos, spiralės motyvais, vingeliais, zigzagais ir bangelėmis – visa tai liudija dinamišką, judantį gyvybės pradą, dažnai susijusį su gyvaisiais požemio vandenimis. Laki, išlenkta žaltiško kūno forma panaudojama lipdant keraminių vazelių ąseles. Raidės S formos žalčiukų grupė puošia vestuvinio ąsočio dangčio karūną, o vingeliai – dubenų kraštus, moterų medinius darbo įrankius: verpstes, prieverpstes, kultuves. Turtą nešantys mitiniai aitvarai virš langų vaizduojami su žalčio galva ir ilgu išriestu kūnu. Visa tai yra tolimosios žaltiškų motyvų aspiracijos, nes vargu ar didžiąja dalimi XIX–XX a. pirmosios pusės laikotarpiu šie motyvai turėjo kitokią nei dekoratyvinė paskirtį. Senovės žmonės neabejotinai pastebėjo žalčio odos žvynelių ornamentą, margą gyvatės odos raštą – juos atkartoja sprąsčių, prieverpsčių, tošinių tabakinių ornamentai.

Visa, kas vaizduojama senajame liaudies mene, radosi iš gamtos stebėjimo. Tačiau XIX–XX a. pirmosios pusės žmonėms tai greičiausiai tebuvo tradicijos perduota vaizdinė raiška, nors negalime atmesti ir senojo tikėjimo žalčių nešama sėkme rudimentų. Galbūt rankšluostinė su žalčiukais buvo toji maginė priemonė tikint, kad sėkmė ir visoks gėris lydės tuos namus, kur ji kabo. Porelė gyvatukų puošia laikrodžio dėžutės priekį, jie įsitaisę abipus gėlės žiedo ant druskinės, įkomponuojami prieverpstėse, raitosi ant lazdų, saugo nuo blogio puošdami gryčios langą, lėkius. Neįgudusiai akiai žalčiukai sunkiau atpažįstami spalvinguose juostų ornamentuose. Įvairių tautų mitai kalba apie gyvatės ryšį su kosminiu kiaušiniu. Gyvatės ir žalčio motyvai varijuojami senoviškuose Anastazijos Staniulytės-Liaudanskienės skutinėtų margučių raštuose. Juose iš žalčiukų-gyvatukų sudarytos svastikos, sukučiai, spiralės, o jų geometrinis ornamentas asocijuojasi su šių šliužų oda. Svarbu pažymėti, kad senovės žmonės garbino ne tiek patį žalčio kūną, kiek jame slypinčią gyvybinę jėgą, kuri reiškėsi ir kituose augaluose ir gyvūnuose, bet ropliuose ypač stipriai. Juk pavasarį žeme ridinėjamas kiaušinis turėjo maginę galią atrakinti ir apvaisinti žemę.

 

 

Krikščionybėje žalčio-gyvatės simbolika keičiasi, šie gyviai įprasmina šėtoną, piktąją dvasią, nuodėmę ir yra blogio ženklas. Kaip nuodėmės simbolis, kaip didžioji gyvatė, esanti nuo pasaulio sukūrimo pradžios, ji vaizduojama apsivijusi medį rojaus sode Aleksandro Vinkaus raižinyje „Adomas ir Ieva“, didelė ir galinga ji rangosi pragaro prieigose raižinyje „Paskutinis teismas“. Ant Žemės rutulio, pamynusi gyvatę, stovi Švč. Mergelė Marija, Prisikėlęs Kristus, gyvatė išlenda iš taurės, kurią laiko šv. Jonas Evangelistas. Su slibino pavidalo piktuoju kovoja dangiškos kariaunos vadas šv. arkangelas Mykolas, slibiną ietimi dobia ant žirgo sėdintis šv. Jurgis. Slibinai – galingos pabaisos su keliomis galvomis, didžiuliu kūnu ir sparnais – yra gyvatės įvaizdžio tęsinys. Pasak Pranės Dundulienės, slibinų ištakos galėtų būti didieji driežai arba skraidančios gyvatės (Pranė Dundulienė, Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje, V., 1996, p. 66). Baisūs žvynuoti drakonai pražiotais nasrais parodoje saugo požemio (pragaro) vartus. Įdomu tai, kad senasis kultūrinis sluoksnis požemį mato ir kaip gyvybės versmę, tamsą, iš kurios gimsta tai, kas gyva. O krikščionybės vaizdiniai šią vietą jau vadina pragaru – nuodėmės, tamsos, blogio karalyste.

Senaisiais laikais tikėta, kad tokia pat regeneruojanti galia slypėjo ir rupūžėse, jas drausta mušti. To tikėjimo liekanų matome Kazio Šimonio pieštuose krikštuose – šių roplių pavidalo mediniuose antkapiniuose paminkluose, kurie būdingi Mažajai Lietuvai. Tai reti Senosios Europos kultūros pavyzdžiai. Vėliau, XX a. pirmojoje pusėje, ant lazdų, kandiklių drožiamos varlės. Būdamos susijusios su požemiu, žemės ir vandens galiomis, jos irgi, kaip ir rupūžės, yra gyvybės nemirtingumo simbolis. Tačiau krikščionybėje varlė, rupūžė reiškia bjaurius nuodėmės aspektus. Lietuvių tautosakoje rupūžė irgi yra velnio kūrinys.

Vėlesnis, krikščioniškos kultūros paveiktas, simbolis, esantis požemio erdvėje, – žuvis. Nors tautosakoje žuvis aptinkama įvairiose dainose, padavimuose, tačiau eksponatų, susijusių su senosiomis žuvies prasmėmis, nėra. Siejama su vandeniu kaip gyvybės elementu, ji šios parodos kontekste simbolizuoja krikščionį, Kristų. Kristaus ir Bažnyčios simboliu žuvis tapo ankstyvosios krikščionybės laikais. Parodoje eksponuojamas bažnyčioje buvęs stalas iš Akmenės rajono, ant kurio šalia augalinių motyvų, Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos monogramų ir kitų simbolių nutapyta žuvis. Žuvis kartu su krikščionišku širdies motyvu įkomponuota prieverpstėje. Medinių šaukštų, šakučių, peilių žuvies formos rankenos išdrožtos dėl asociatyvaus panašumo. Žuvis matome ir lazdų drožyboje, tačiau gilesnių prasmių pastarųjų kūrinių raiškoje nereikėtų ieškoti.

Žemės sfera, į kurią įeiname pro žalius vartus, parodoje yra pati gausiausia, spalvingiausia. Juk žemė apima visa, kas ant jos yra gyva, – augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Toji formomis, spalvomis ir įvairove pulsuojanti žemės gyvastis atskleista didžiausioje parodos erdvėje.

Lietuvių tautosakoje ir folklore galima atrasti išskirtų konkrečių medžių: ąžuolą, uosį, beržą, liepą, šermukšnį ir kitus, bet vaizduojamojoje ir taikomojoje liaudies dailėje medžiai nekonkretizuojami. Nebent liaudies tekstilėje galime aptikti ąžuolo lapus. Parodoje žemės tema prasideda nuo kuklaus stilizuoto medžio, primenančio eglutę. Tokį medelį pavaizduoti lengviausia. Nors liaudies kultūroje eglė, kaip amžinai žaliuojantis medis, simbolizavo ir gyvybės amžinumo idėją, buvo siejama su likimu, vestuvėmis bei laidotuvėmis, vargu ar minimo laikotarpio baldų, medžio ir molio dirbinių puošyboje eglutės vaizdinys turėjo panašias prasmes. Stilizuotos eglutės ar jos šakų pavidalo medžio vaizdavimas labai senas, atsiradęs priešistoriniais laikais. Kartais apibendrintas medžio motyvas yra kitokio nei eglė silueto. Tokie nedideli stilizuoti medeliai išraižyti ant kelių parodoje eksponuojamų kultuvių, šaudyklės.

Augalas vazoje – senas, universalus Gyvybės medžio simbolis. Lietuvių liaudies mene šis motyvas plačiai naudojamas, vaizduojamas kaip augalas, gėlė, rečiau – medis, kuris išauga iš įvairių formų indo, simbolizuojančio žemę, požemį, šaknis. Jo šakos gali būti puoštos žiedais, abipus, ant šakų ar viršūnėje gali tupėti paukščiai. Kažin ar liaudies meistras droždamas, raižydamas ar tapydamas augalo vazoje motyvą galvojo apie Gyvybės medžio struktūrą. Greičiausiai tai buvo per vaizdavimo tradiciją perduotas vaizdinys. Lietuvoje augalo vazoje motyvas pradėjo plisti XV–XVI a. Simbolinis Gyvybės medis dažnas liaudiškų baldų dekoratyvinėje tapyboje ir drožyboje, moterų darbo įrankių, margučių, keramikos dirbinių puošyboje, aptinkamas siuvinėjimuose, audiniuose. Vaizduojant augalus svarbi vešlumos, gausos, žydėjimo idėja, nes ji reiškia vegetacinę augalo funkciją, nuolatinį gyvybės atsinaujinimą. Žydintis, gausiais žiedais aplipęs augalas ant dirbinių simbolizavo ne tiek visatą, kiek gyvenimą. Tapant jį, pavyzdžiui, ant skrynios, nuotakai buvo linkima skalsaus ir vaisingo gyvenimo.

 

 

Gyvybės medis krikščioniškoje dailėje yra kryžius su Nukryžiuotuoju, kuris gali būti papuoštas augaliniu dekoru, kartais – su paukščiu kryžiaus viršūnėje ar riestinėmis (žaltiškomis) detalėmis stiebo apačioje. Tad kartais ir kryžius apima kelių kultūrinių sluoksnių simbolius.

Augalas gali būti panaudojamas kaip dekoro ir kaip daikto formos elementas. Tai vaizdžiai liudija kelios rankšluostinės ir prieverpstės. Vienoje jų išdrožtos išraiškingos skulptūriškos medžio šakos su tupinčiu paukšteliu, kitos rankšluostinės priekis traktuotas kaip vešlus žydintis augalas. Augalo arba jo žiedo formos gali būti molinės vazelės, prieverpstės, skulptūriškas lelijos žiedas, panaudotas sukučiuose. Eglutė kaip trikampio forma panaudota minimalistinio sprendimo prieverpstėje.

Kūriniuose augalinis motyvas naudojamas įvairiai. Juo puošiamas dirbinys, užpildoma fono plokštuma, aprėminama kompozicija. Dekoruojant daiktą augalas gali būti papildytas kitais simboliais, pavyzdžiui, paukščiais, dangaus kūnų ženklais. Kartais puošybai naudojamos augalo dalys – lapai, pumpurai. Kartais jie keistai primena žalčių galvutes, o šakos rangosi tarsi gyvatės. Tokius pavyzdžius galime matyti geležinių kryžių puošyboje.

Augalai dažniausiai perteikia pačią augimo, vaisingumo, grožio idėją, jie nekonkretizuojami. Tačiau kai kurias gėles galime atpažinti iš žiedų formos. Vieni jų būna taurės pavidalo, kiti – apskriti. Tarp vaizduojamų gėlių išskirtinos lelija ir rožė. Liaudies taikomojoje dailėje lelijos motyvas naudojamas kraitinių skrynių, spintelių, indaujų ir kitų baldų dekoratyvinėje tapyboje, medžio dirbinių, keramikos puošyboje. Lelijų ornamentu puošdavo kaimo architektūros statinius, koplytstulpius, geležinius kryžius. Dvispalviais lelijų žiedais ant eglutės formos šakų puošiamos kraitinės skrynios. Liaudies tekstilėje lelijos motyvai naudojami nėriniuose, pražysta spalvingose kaišytinėse suvalkiečių prijuostėse. Krikščioniškoje kultūroje lelija yra tyrumo, skaistumo, atsidavimo Dievui simbolis, Švč. Mergelės Marijos gėlė. Lelija yra šventųjų Kazimiero, Juozapo, Antano Paduviečio, Dominyko, Pranciškaus Asyžiečio, Klaros atributas, ji vaizduojama arkangelo Gabrieliaus rankoje Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai scenoje.

Rožė, roželė – mitinė gėlė lietuvių tautosakoje, minima kalendorinėse metų ciklo ir kitose dainose. Rožė forma primena saulutę ir kartais puošia liaudies meno dirbinius, o tekstilėje raiškiai matoma rinktinėse juostose, kuriose šis rombo su ataugėlėmis motyvas vadinamas „rožele“, „erškėtėliu“. Kaišytinėse lovatiesėse šis ornamentas vadinamas „kaišytrožėmis“. Roželė atpažįstama siuvinėjimuose, mezginiuose, rinktinėse lovatiesėse. Kartais roželėmis pavadinamas „katpėdžių“ („katės pėdukių“) motyvas. Tokiu audeklu užklotas ilgas kiaurapjūvio augalinio ornamento pjaustinėjimais puoštas suolas. Retas rožės motyvas taikomojoje liaudies dailėje. Parodoje galime pamatyti rožėmis ištapytą lanką arkliui kinkyti. Smulkiomis roželėmis, įkomponuotomis tarp kitų gėlių, puošti Juozo Urbaičio dirbti moterų mediniai darbo įrankiai.

Galbūt rožėmis būtų galima pavadinti ir panašias rozetės formos gėles ant kraitinių skrynių, tačiau ar tai tikrai rožė? Krikščioniškoje simbolikoje rožės motyvas svarbus. Raudona rožė yra kančios, o balta – nekaltybės simbolis, ypač mariologiniuose siužetuose. Ši simbolika gyvuoja nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Yra senas pasakojimas, kaip rožė įgavo spyglius. Ji buvo rojaus augalas ir buvo be spyglių, bet po pirmosios žmogaus nuodėmės rožė užsiaugino spyglius, kad primintų žmogui jo nuodėmę, Dievo malonės netekimą. Todėl Švč. Mergelė Marija, būdama be gimtosios nuodėmės, vadinama „rože be dyglių“. Rožių vainiku papuošta paauglės Marijos, kurią šv. Ona moko skaityti, galva. Rožių vainikas ant šventųjų galvų yra palaiminimo ženklas, simbolizuojantis dangiškąjį džiaugsmą. Su juo vaizduojama šv. Rozalija. Rausvą rožę rankoje laiko Agluonos Švč. Mergelė Marija. Raudona rožė siejama su Nukryžiuotojo krauju. Iš rožės žiedo išauga kryžius, ant kurio kabo Nukryžiuotasis. Erškėtis (laukinė rožė) siejamas su skausmu, kančia, todėl erškėčių vainiku, kaip pažeminimo simboliu, karūnuotas Kristus. Kaip kankinystės simbolis erškėčių vainikas gali būti ant šv. Kotrynos Sienietės ir šv. Rožės Limietės galvos.

Rūta, simbolizuojanti mergelės skaistumą, dažna folklore, bet liaudies dailėje pasitaiko labai retai. Parodoje eksponuojamas ąsotėlis, kurio šonus puošia rūtų ir lelijų šakelių bareljefai. Liaudies mene daug neįvardinamų gėlių. Jų gausu siuvinėtose dzūkiškose prijuostėse, gūnelėse, rinktinėse lovatiesėse, skarelių siuvinėjimuose. Parodoje galime grožėtis spalvingais „darželiais“, žėrinčiais kerinčiu liaudies tekstilės spalvingumu. Gausu gėlių baldų, medinių dirbinių, keramikos, margučių puošyboje.

 

 

Gyvūnai tradicinėje liaudies dailėje retesni. Medžio dirbinių, baldų dekore, vaizduojamojoje dailėje dažniausiai vaizduojamas arklys. Tai vienas svarbiausių gyvūnų, susijusių su žmogaus gyvenimu, kasdieniais darbais. Senuosiuose mituose žirgas siejamas su saule, dangumi. Ypač vertinamas buvo baltas arklys. Senovėje manyta, kad arklys turi dieviškos galios, tikėta, kad jame slypinčios vaisingumo jėgos gali paveikti gyvulių ir žmonių gyvenimą. Svarbus jis buvo religiniuose ritualuose, nes buvo aukojamas, laidojamas drauge su kariu. Dvynių arklių galvomis-žirgeliais buvo puošiami stogų kraigai, bičių aviliai. Tikėta, kad tai apgindavo namus nuo ligų, skurdo, gaisrų ir kitų nelaimių. Arklio figūros, dažniausiai po dvi, būna nutapytos ant kraitinių skrynių, drožiamos ant verpsčių, rankšluostinių; žirgelių motyvai aptinkami juostose. Arklių galvomis puošiamos lazdos. Populiarūs moliniai raitelio arba žirgelio formos švilpukai. Arklių globėju buvo laikomas šv. Jurgis, jam buvo skirtas svarbus vaidmuo žemės pažadinimo pavasarį apeigose. Labai išraiškingos raito su slibinu kovojančio šv. Jurgio kompozicijos. Ant žirgo joja ir šv. Martynas Turietis.

Parodoje išskirtas šuo. Tai vienas pirmųjų žmogaus prijaukintų gyvūnų, namų saugotojas, budrumo ir ištikimybės simbolis. Tikėta, kad jis gali būti tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, nes gali nujausti nelaimes, mirtį, matyti vėles, piktąsias dvasias ir lojimu jas nuvaikyti. Su šunimi susiję daug tikėjimų. Sakyta, kad žemaičiai pirmą ir paskutinį kąsnį atiduodavę šuniui tikėdami, jog tai atneš skalsą į namus. Tikintis gero javų derliaus šunims aukodavo specialią bandelę. Taikomojoje liaudies dailėje šuns atvaizdų nedaug. Du šunys lyg sargai stovi abipus simbolinio stulpo Kazimiero Baltušio darytos puošnios laikrodžio dėžutės viršuje. Šuns galva išdrožta ant lazdos rankenos. Liaudies tekstilėje šunų irgi retai pasitaiko, nebent vėlyvojo laikotarpio audiniuose. Tačiau jie mėgstami krikščioniškoje dailėje. Šuo keliauja su šv. Tobiju, atneša duonos šv. Rokui ir lieka su juo. Su degančiu fakelu nasruose šuo vaizduojamas su šv. Dominyku. Su šiais šventaisiais galime matyti pačių įvairiausių šunelių.

Rečiau pasitaiko jaučio, ožio, avino atvaizdų, bet labai mėgstami jų formų švilpukai. Gyvūnų figūromis ar jų galvomis, derinant su augalų, paukščių motyvais, puoštos lazdos. Jautis nuo seno buvo gyvybingumo, fizinės jėgos, kantrybės simbolis. Jis aptinkamas šv. Izidoriaus kompozicijose, kur angelas jaučiais aria žemę šventajam besimeldžiant. Bendrąja prasme avinas irgi yra jėgos simbolis. Jų figūrėlėmis puoštas vestuvinio ąsočio dangtis, avino formos yra medinė taupyklė. Krikščioniškoje dailėje paaukotas avinėlis yra Atpirkėjo, Kristaus simbolis. Su juo vaizduojama šv. Agnietė.

Iš miško žvėrių kartais vaizduojama meška, esanti ir Žemaitijos herbe. Tai vienas iš seniausių totemų. Meškos figūrėlė arba galva būna išdrožta ant lazdų rankenų. Parodoje eksponuojamas retas eksponatas – puodas medui su keturiomis meškų galvomis šonuose. Rankšluostinės, prieverpstės puošyboje aptinkame voverę. Tikriausiai meistrą patraukė išraiškingas jos siluetas su ilga puria uodega.

Keramikoje, liaudies tekstilėje pasirodo plačiaragis elnias. Elnių eilė puošia kelias lovatieses, o bėgančio elnio figūrėlė – rankšluosčio galą. Bareljefinės elnių kompozicijos mėgstamos ant Kuršėnų krašto keramikos gaminių.

Liūtas yra stiprybės, didybės, drąsos simbolis. Liaudies mene dažniausiai jie vaizduojami stovintys vienas priešais kitą ant užpakalinių kojų ir saugantys simbolinį Gyvybės medį. Tokie yra tapyti liūtai ant kraitinės skrynios ir skulptūrinės liūtų figūros ant Stanislovo Riaubos drožtos rankšluostinės. Liūtas arba jo galva puošia lazdų rankenas.

Į dangaus sferą įeiname pro palubėje kabančius šiaudinius sodus. Konstruktyviai aiški sodo struktūra yra priešingybė chaosui, ji atspindi Pasaulio (Kosmoso, Gyvybės) medį kaip sutvarkytos visatos simbolį. Šiuos trapius struktūrinius visatos modelius per didžiąsias metų šventes, vestuves senovėje kabindavo virš stalo. Jie puošiami paukščiais, žvaigždutėmis. Kartais vietoj sodo prie lubų kabindavo šiaudinį, medinį ar padarytą iš kiaušinio lukšto paukštį. Paukščiai nuo seno buvo laikomi tarpininkais tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties, Dievo ir žmonių, tikėta, kad juose įsikūnydavo protėvių vėlės. Paukščiai skraido danguje, nutupia ant medžio šakų, tad ir simbolinio Gyvybės medžio laja skirta paukščiams. Lietuvių mitologijoje, tautosakoje paukščiai susiję su įvairiomis galiomis. Gegutė, lakštingala, volungė, kregždė, pelėda buvo siejamos su mirusiųjų sielų persikūnijimu, gulbė, gandras, gaidys sietini su vaisingumo, gyvybingumo galiomis. Dievo paukščiu buvo laikomas balandis arba karvelis.

Gyvybės medį saugantys paukščiai dažniausiai vaizduojami poromis, simetriškai, bet gali būti ir po vieną. Senas vaizdinys yra medžio viršūnėje arba ant kalno, simbolinės axis mundi, tupintis paukštis, žymintis dangaus ir žemės susijungimą. Tokį jį matome ant žaliojo ąsočio, prieverpstės. Senosios simbolinės paukščių prasmės pasikeitė krikščionybės laikais.

 

 

Plastiškai išraiškingiausias paukštis yra gaidys. Ankstyvas jo giedojimas siejamas su gamtos ritmu, budrumu, nuolatiniu atgimimu. Metraščiai mini, kad gaidys buvo laikomas vienu iš šventų paukščių. Tikėta, kad jo bijo piktoji dvasia. Juk ir pasakose velniai išlaksto gaidžiui užgiedojus. Su juo siejasi senosios aukojimo tradicijos. Gaidys, kaip turintis vaisingumo galių, vaizduojamas ant kraitinių skrynių, kartais kartu su višta. Jie būna nutapyti ant spintų, indaujų, aptinkami margučių puošyboje. Išraiškingos siluetinės gaidžių figūrėlės puošia rankšluostines, laikrodžio dėžutę, prieverpstę. Su gaidžiu siejamas laiko atkarpas liudija gaidys, išaustas rankšluosčio galuose šalia užrašų „Labas rytas“, „Labas vakaras“.

Kitas svarbus paukštis – balandis arba karvelis. Mitinėje sąmonėje jis tarpininkauja tarp dievų ir žmonių, perduoda jų prašymus. Karveliai (balandžiai) buvo laikomi šventais, drausta juos valgyti. Jie buvo laikomi švarumo, meilumo, gerumo simboliais. Buvo tikima, kad karvelis namams neša gerovę, laimę, praneša apie būsimą džiaugsmą, gyvulių sėkmę, lemia vaisingumą. Ypač išskirti balti balandžiai, kurie laikyti tyrumo, meilės simboliu. Balandžiai arba karveliai liaudies taikomojoje dailėje dažniausiai vaizduojami poromis, jų aptinkame baldų, verpsčių, prieverpsčių, šaudyklių, kartais ir keramikos puošyboje. Baltų balandžių eile puoštas itin retas parodos eksponatas – lova. Kartais jie vaizduojami su saulės, šviesos arba dangaus ženklais – apskritimu ar segmentine žvaigžde. Krikščioniškoje dailėje balandis yra ne tik Šventosios Dvasios, bet ir skaistybės, Dievo ir žmogaus sandoros simbolis. Biblinėje pasaulinio tvano istorijoje balandis su šakele snape yra susitaikymo su Dievu, taikos ženklas.

Krikščioniškoje dailėje išskirtinas pelikanas, kuris vaizduojamas iš praplėštos savo krūtinės krauju girdantis jauniklius. Tai pasiaukojančios meilės, Kristaus, Eucharistijos simbolis. Parodoje demonstruojama aukų dėžutė su pelikanu, šie paukščiai aptinkami ant kryžių.

Iš kitų paukščių dar atpažįstama gegutė, tupinti laikrodžio dėžutės viršuje, ančių porelė, puošianti skrynios priekį ir rankšluostinę. Gandras – vaisingumo simbolis, atnešantis vaikus, jis vaizduojamas spintų, skrynių tapyboje.

Tokius paukščius kaip gaidys, višta, baltas balandis, gulbė, antis, gandras galima nuspėti iš jiems būdingos formos, silueto. Kitus liaudies mene aptinkamus paukštelius sunku individualizuoti, jie būna įvairių formų ir spalvų, todėl sutartinai vadinami miško paukšteliais. Kartu su augaliniais motyvais jie būna komponuojami baldų ir kitų dirbinių puošyboje. Kadangi paukščiai susiję su dangumi, tai kūriniuose kartais jie komponuojami su dangaus šviesulių simboliais – apskritimais, segmentinėmis žvaigždėmis, saulutėmis, svastika. Jie itin mėgstami gaminant švilpukus, dažnai puošia rankšluosčių galus, nėrinius, jais dekoruojami paklodžių pakraščiai, staltiesės, lovatiesės. Religinėje dailėje su paukšteliais vaizduojamas šv. Pranciškus Asyžietis.

Verpsčių puošyboje yra labai senas paukščio ir arklio derinys. Paukščiai ant dirbinių buvo naudojami ne tik dekoruojant, bet ir įprasminant šį įvaizdį. Du paukšteliai ar gandras, nutapytas ant merginos kraitinės skrynios, reiškė šeiminės darnos, vaisingumo, laimės palinkėjimą. Gulbė buvo marčių paukštis. Gaidys, višta, antis, žąsis buvo siejami su nuotakos, kaip būsimos namų šeimininkės, įvaizdžiu. Paukščiukai dažnai būdavo pavaizduoti ant „meilės dovanų“: kultuvių, prieverpsčių, kurias vaikinai dovanodavo savo išrinktosioms.

Simbolinis Gyvybės medis, parodoje pristatomas liaudies meno tradicijai būdinga augalinių ir gyvūninių vaizdinių ir prasmių gausa, atskleidžia gilią ir nepakartojamą mūsų prigimtinės kultūros vertę, kurią pažinti ir branginti kiekvienas esame pakviesti. Amžinajame gyvybės rate iš seno gimsta nauja.