Protingavimai (24)

 

●

 

– Pomidoras yra.

– Iš kur žinai?

– Aš jį matau.

– Tai ir sakyk – „aš matau pomidorą“, o ne „jis yra“.

 

●

 

– Tavo vyras nuostabus. Raudonas rožes jis kasdien tau dovanoja, glosto tau galvelę, vadina tave saulute, mažyte, balandėle… Ant rankų jis tave nešioja, įvykdo kiekvieną norą, kurį pamato tavo akyse. Koks jis atidus ir švelnus. Jis taip rūpinasi tavim, lyg būtum bevalė, bejėgė ir kvaila mėsa.

 

●

 

Buvau renginyje, kuriame man pažįstami žmonės kalbėjo apie man pažįstamus žmones. Jeigu nepažinočiau jų, būčiau pagalvojęs, kad angelai kalba apie angelus.

 

●

 

– Sveikas. Kaip laikaisi?

– Sergu vėžiu.

– Tai gerai.

– Kas gerai? Kad sergu vėžiu?

– Tu pasakei, kad sergi vėžiu? A. Tada blogai. Po velnių, kur mano kojinė?!

 

●

 

Gyvenimas – tai kova su gyvenimu.

 

●

 

Nupaišau paveikslėlį ir jeigu man nepasiseka, galiu tikėti, kad kitą gražesnį nupaišysiu, bet kažin ar aš galėsiu kitą gražesnį gyvenimą gyventi, jeigu tas, kurį gyvenu, yra mano kūrybinė nesėkmė.

 

●

 

Davė Dievas man gyvenimą, o aš nežinau, ką su juo veikti.

 

●

 

Galbūt pasaulyje yra tiek pat laimės ir kančios, tik vieniems tenka daugiau laimės, kitiems daugiau kančios. Vienų akys visą laiką liūdnos, kitų – visą laiką linksmos.

 

●

 

Netikiu linksmais žmonėmis.

– Jis nusižudė? Šiandien? Negali būti! Mačiau jį vakar. Jis buvo toks linksmas.

Moteris, kuri nesėkmingai žudėsi, pasakojo:

– Užkniso gyvenimas, nebegaliu. Nusprendžiau nusižudyti. Išgėriau saują tinkamų tablečių, atsiguliau ir pagalvojau: tuoj manęs nebus. Ir taip ramu ir gera man pasidarė. Kaip niekad gyvenime.

Ta moteris labai linksma, gražiai dainuoja ir gražiai juokiasi.

 

●

 

Anksčiau nepritariau teiginiui, kad visi žmonės geri, o dabar pritariu.

Ką žmogus bedarytų, jis viską daro norėdamas gero. Sau. Kitaip nebūna.

 

●

 

– Mikalojau, jei esi nepatenkintas savo gyvenimu, jeigu vis dejuoji, kad gyvenimą pražiopsojai, tai gal nori vėl gimti ir gyventi kitą gyvenimą? – klausiu savęs.

– Ne, – atsakau sau. – Gyventi kitą gyvenimą aš norėčiau, bet nenorėčiau kitų vaikų ir anūkų.

 

●

 

Kultūra nieko nekeičia, sakė Sartre’as. Žmogus yra beždžionė, tik kultūringa. Žino, kad mirs.

 

●

 

Feisbukas tapo pasauliu. Turbūt jis ne blogesnis už visus kitus pasaulius, bet jis ne mano.

 

●

 

Epikūras sako: yra žmogus – nėra mirties, yra mirtis – nėra žmogaus. Nėra žmogui mirties, bet yra mirties baimė, baisesnė už mirtį.

 

●

 

Jeigu atskristų pas mane fėja ir pasakytų:

– Mikalojau, tu nuostabus žmogus, todėl prašyk, ko nori. Aš išpildysiu bet kokį tavo norą.

Nežinau, ko prašyčiau. Gal paminklo sau Lukiškių aikštėje? Ne. Aš noriu būti vertas jo savo pastangomis. Gal tiesiog prašyti laimės? Ne ne. Fėja susargdins mane alcheimeriu. Bijau to, ko noriu.

 

●

 

Dabar gyvenimas bus kitas, senasis jau niekada nebegrįš. Netikiu. Kitas gyvenimas bus tada, kai bus kitos amebos, kitos katės, kiti žmonės…

 

●

 

Mes liksim tokie, kokius Alachas mus sutvėrė, sako Omaras Chajamas. Gal Alachas mane sutvėrė tokį, kuris gali keistis? Kitaip būtų labai liūdna.

 

●

 

Iš ko padarytas žmogus, yra žinoma. Kas yra žmogus – ne.

 

●

 

Laimės akimirkos amžinoje būtyje.

 

●

 

Laimės akimirkos liūdname žmogaus gyvenime. Amerikiečių filme „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ žmogus prarado viską. Jis pasakė: aš jau niekada nenusišypsosiu. Tą akimirką į kambarį gracingai įėjo pikta moteris, paslydo ir negracingai pargriuvo. Sijonai jos plasnojo. Žmogus, praradęs viską, taip linksmai juokėsi, kaip niekad gyvenime.

 

●

 

Apie gyvenimą. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

 

●

 

Aš toks laimingas, kad esu sotus ir šiltas, kad gyvenu, kad turiu artimus žmones, kuriuos labai myliu ir kurie mane myli, kad su anūku galiu nuvažiuoti prie upelio, užkurti laužą ir kalbėti apie gyvenimą. Naktimis negaliu užmigti iš isteriškos baimės, kad galiu visa tai prarasti dar būdamas.

Laimė – tai praradimo baimė. Tokia ji žmogui duota.

 

●

 

Žinomi dalykai, kuriuos dažnai kartoju, nes jie man rūpi. Mokslas įrodė, pagrindė eksperimentais ir statistika, kad žmogui laisva valia neduota. Žmogaus elgesį lemia cheminės reakcijos, vykstančios bevalėje biomasėje, iš kurios žmogus padarytas. Mano protas mokslu tiki. Bet širdis ne. Kam žmogui baimės jausmas duotas, jeigu jis beprasmis. Ar tie mokslo vyrai, kurie tvirtina ir įrodo, kad laisvos valios nėra ir žmogus nieko pakeisti negali, neapsidairo eidami per gatvę, klausia Stephenas Hawkingas. Gal ne savo valia jie dairosi? Nežinau.

 

●

 

Protu nenoriu tikėti. Protas geras, jis padaro patogų buvimą mano kūnui, bet jis durnas. Jis sako, kad esu mėsa, kurioje vyksta cheminės reakcijos, kurias valdo dėsniai, bet ne aš, o tai, ką vadinu aš, yra tik iliuzija mano galvoj. Jokio aš nėra. Turbūt protas teisus. Bet man nesvarbu, ar aš esu ir kas esu, man svarbu, kad man gera.

 

●

 

Kvantų pasaulyje laisva valia yra. Ten nėra subjekto be objekto ir objekto be subjekto, pasakė filosofas Uchtomskis. Turbūt galima pasakyti, kad objektas kvantų pasaulyje kuria subjektą, o subjektas objektą.

 

●

 

Žydai sako, kad žmogus yra jo norai. Mokslininkai sako, kad norai yra cheminės reakcijos gyvio mėsoj. Tikiu mokslininkais. Aš esu cheminės reakcijos mano mėsoj. Sužinojau ir pagalvojau – kaip nepoetiška. Ir gyvenu kaip gyvenęs. Juk čia tik sąvokos reikalas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

 

●

 

Man sako:

– Mikalojau, rašai taip, lyg galvotum, kad tik tu esi protingas, o visi kiti kvaili.

Gal iš tikrųjų taip galvoju? Gal sakantys tiesą kalba? Bet gal ne. Jeigu taip galvočiau, aš patarinėčiau ir mokyčiau kitus gyventi. Aš niekada to nedarau. Aš tik aiškinu seniai pasakytas tiesas sau ir savo mirusiai bobutei.

 

●

 

Sąžinė yra baimė gauti į snukį. Nėra baimės – nėra sąžinės. Taip galvojama.

Man tokia gėda dėl kelių dalykų, kuriuos esu padaręs, kad kartais man atrodo geriau nebūti negu gyventi su tokia gėda. Tai ne baimė gauti į snukį, ir baimės tokios nebuvo. Tai kažkoks bjaurus, piktas, kerštingas sutvėrimas lindi mano viduje ir kai atsigulu, užmerkiu akis ir pradedu sapnuoti nuostabius sapnus, jis žadina mane ir sako:

– Nesapnuok nuostabių sapnų, prisimink, ką padarei, ir rėk, kad negalvotum apie tai. Arba prisigerk ir ryte, po sunkaus varginančio miego, pažiūrėk į veidrodį ir pamatyk išpurtusį gyvulio snukį.

Jeigu žmogus yra tik mėsa ir viskas, ką jis veikia gyvendamas, yra tik pastangos, kad mėsai būtų gera, tai kam ta bausmė? Perspėjimas ateičiai? Betgi ateitis man tuoj pasibaigs. O gal ne?

 

●

 

Vaikai būna geri ir blogi. Bet visi mylimi. Tėvai supranta, kad jų vaikas blogas žmogus, bet vis tiek jį labiausiai myli. Džeką Skerdiką jo tėvai, be abejo, mylėjo labiau už gerus kitų žmonių vaikus. Gal tėvai ne savo vaikus myli, bet save juose. Gal vaikuose tėvų nemirtingumas? Ne tas nemirtingumas, kuris žmonių atmintyje, bet fizinis. Aš lendu į ežerą, kad žuvį nušaučiau, ir jeigu man tai pavyksta, aš rėkiu iš laimės. Aš nealkanas ir apskritai žuvų nemėgstu. Kai išnešu žuvį ant kranto, man labai jos gaila, nes turiu gailestingą širdį. Matyt, mano protėvis, gyvas manyje, rėkia iš laimės užmušęs žuvį, o gailiuosi jos aš. Tai ne aš ilgiuosi uodegos, tai mano protėviai, gyvi manyje, jos ilgisi.

Aš isteriškai norėjau veistis ir daugintis. Gal todėl, kad išlikčiau savo vaikuose ir anūkuose. Kodėl mokslininkai nori Marsą padaryti tinkamą žmonėms gyventi, kai jie nebetilps Žemėje? Jie rūpinasi tais, kurie nėra gimę? Ne. Jie rūpinasi savim negimusiuose.