Prisikėlimo liudijimai
Neturiu šįkart geresnio pasveikinimo šventų Velykų proga už tą moters portretą. Trykštanti gyvybė, džiaugsmas, slaptas vidinis triumfas, pergalė. (O juk ir ten, ir čia – kraupus karas!) Nuotraukoje daug jauno ir stipraus kūno. Velykos irgi pilnos kūno. To, kuris išeina iš kapo, vėl gyvas, šiltas, ir to, kuris jį sutinka, mato, liečia, nori sulaikyti. Malkos nešamos prie ežero, reikės kurti laužą, kad būtų keptos žuvies velykiniams pusryčiams ir prisiminimų. Visiems, kurie išdavė, kankino, žudė mylimą mokytoją, mano rabuni, parodysime liežuvio galiuką. Ar ne Marija Magdalietė bus patekusi į objektyvą? Arba ta kita moteris, žinoma nusidėjėlė, bučiavusi Jėzaus kojas ir sukėlusi religinį skandalą.
Per Velykas tinka, kai matai tik atšvaitą ar šešėlį. Net jeigu vis skystesnį bėgant metams. O kartais, kaip kad šį pavasarį, turbūt atvirkščiai. Nelabai svarbu. Imi ir patiki dar kartą. Iš naujo arba po senovei. Bažnytinis kalendorius, bundanti žemė, baimė paleisti iš rankų gražią istoriją? Bet visa tai juk irgi – atšvaitas.
Moterys aną rytą eina prie kapo patepti kvepalais mirusio kūno ir svarsto, kas joms atris akmenį nuo rūsio angos. Akmuo didžiulis, ne jų jėgoms jį pajudinti. O kai moterys ateina, akmuo jau būna nukeltas. Ir taip daug kartų su tuo akmeniu visiems šv. Velykų ekskursantams. Ar ne? Bet jeigu manytum, kad gali dabar jį pats nukelti, savo ar kitų labui, tau būtų parodytas liežuvis.
Nežinau, ir turbūt jau niekas nežino šios nuotraukos atsiradimo aplinkybių. Šalia buvo pateikti dar keli to paties fotografo portretai. Linksmas senolis, ortodoksų dvasininkas, su dideliu kryžiumi po kaklu. Basas baltapūkis vaikelis ir jo mama, tokia pat baltapūkė, ties sukiužusia kaimo troba. Raukšlėtas, tamsus vyro veidas ir ranka, pridėjusi prie lūpų cigaretę. Mergaitė su skarele smagiai brązgina gitarą. Matyti, jog tai profesionalo darbas, nors dėk kiekvieną kadrą į fotografijos meno albumą. Jeigu nebus įdėta, gal sušmėžuos ir vėl internetiniuose aukcionuose. Nuotraukų aprašyme minima Ukraina ir Antrasis pasaulinis karas. Tai nuostabiausia, kad fonas čia – juodas, karinis. Nėra ko šypsotis ar groti. Liežuvis rodomas ir okupantams? Fotografas turėjo įsižeisti. Arba ir jam rūpėjo Velykų scenarijus.
Prisimenu Velykas, kurios buvo padarytos iš absoliutaus nulio, tiek viduje, tiek išorėje. Dar kitą sykį jos išėjo iš sniego. Po šeštadienio pamaldų budėjome per naktį bažnyčioje, jaunimėlis meldėsi ir giedojo, kiti čia pat užsnūdo, o link paryčių ėmė dribti snaigės. Tirštyn ir tirštyn. Bažnyčia nauja, dideliais langais, tai snaigės mirguliavo lyg kino ekrane. Ir nieko daugiau, tik jos visą likusią naktį. Kažkas sako: „Nulipdykime iš sniego prisikėlusio Kristaus figūrą.“ Kodėl ne! Buvo tyras, vaikiškas Prisikėlimo džiaugsmas, rodos, išlikęs iki šiol, nepranoktas.
Šįmet Didžiąją savaitę būrelis pasaulyje žinomų religijos atstovų keliauja į karo apimtą šalį susitikti ir pabūti, kartu pasimelsti su pabėgėliais ir sužeistaisiais. Nors Prisikėlimas – paslaptis, iš ko dabar ten bus daromos Velykos, nesunku nuspėti. Ir tai, kad anie religijų atstovai, vyskupai, vienuoliai ir rabinai, sugrįžę liudys tikėjimą, viltį ir meilę. Gal net sakys, jog Velykų daugiau ten, kur būta daugiau kryžiaus. Tikros tamsos ir tikro skausmo. Tikros mirties. Nes taip ir buvo tą pirmąjį kartą. Nepaneigsi, tas tiesa.
LRT televizija, prieš pateikdama žinias iš Ukrainos, vis perspėja, kad kai kurie vaizdai ir pasakojimai galį sukrėsti. Žuvusiųjų kūnai ekrane pagarbiai, diskretiškai pridengti. O Kalvarijos kalne nuogas Žmogaus Sūnaus kūnas ant kryžiaus išstatytas visų žvilgsniui. Liepta žiūrėti ir žiūrėti į jį. Bet ne tam, kad būtum sukrėstas, pasibaisėjęs. Žiūrėti reikia tol, kol žvilgsnis ištirpdys mirties paveikslą. Jo vietoje pamatysi nepažįstamą sodininką. Šnekų bendrakeleivį. Šmėklą, pasipuošusią rožių vainikėliu. Ar štai linksmą moterį su malkų pintine ant peties.
