Plikomis rankomis sutramdyti žaibą
2021 m. pasirodžius ketvirtajai poeto AIVARO VEIKNIO eilėraščių knygai „Mamuto medžioklė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) žinojau, kad būtinai norėsiu jį pakalbinti. Vis dėlto procesas užtruko – pirmoji jo knyga „R aktai“, išleista Aivarui pasiėmus banko paskolą dar litais, per penkiolika metų spėjo tapti raritetu, ieškodama jos skirtingose Vilniaus bibliotekose iš naujo perskaičiau anksčiau išleistą poemą „Laumių vaikas“ ir eilėraščių rinkinį „Paukštuko liudijimai“. Galbūt dėl to „Mamuto medžioklės“ viršelyje įspaustas dailininkės Deimantės Rybakovienės sukurtas labirintas prašėsi išnarpliojamas, tačiau nesileido, apsiribodamas vieninteliu taškeliu. „Kelias iš namų visada yra kelias namo“, – cituodamas Aido Marčėno eilėraštį šypteli Aivaras ir dalijasi savo kelionės detalėmis, kurios peržengia penkiolikos kūrybinių metų ribas.
Lina Simutytė
– Nuo pirmosios tavo poezijos knygos „R aktai“, išleistos 2007 m., praėjo beveik 15 metų. Per tą laiką pasirodė antroji tavo knyga „Paukštuko liudijimai“, poema „Laumių vaikas“, o praėjusiais metais išleidai jau dabar kertiniu vadinamą eilėraščių rinkinį „Mamuto medžioklė“. Pirmosios knygos anotacijoje rašai, kad „eilėraščio tikslas – per su skaitytoju užmegztą dialogą priartėti prie absoliutaus suvokimo“. Kaip ši misija per laiką keitėsi, plėtojosi arba įgijo naujų tikslų?
– Pirmosios knygos anotacijoje aidi balselis vaiko, kuris šventai tiki, kad savo eilėraščiais gali pakeisti pasaulį. Prabėgus penkiolikai metų ir knygynuose pasirodžius jau ketvirtajai mano knygai „Mamuto medžioklė“, aiškiausiai suvokiu: ne mes gyvename pasaulyje, o pasauliai gyvena mumyse, ir tikrai ne mano jėgoms visus juos – tokius panašius ir drauge tokius skirtingus – pakeisti. Nepasakyčiau, kad šis suvokimas guodžia, antra vertus, jis leidžia nesiblaškyti, susikoncentruoti į dalykus, kurie įdomūs ir svarbūs tik man. Dėl šios priežasties pasikeitė ir rašymo intensyvumas: seniau, trokšdamas gausių aplodismentų bei nuostabos ir susižavėjimo kupinų šūksnių, eilėraščius kepdavau vos ne kasdien, o šiandien laukiu eilutės, kuri pirmiausia nustebintų mane patį. O ji gali ir neateiti. Antai naujausias šešių eilučių eilėraštukas, kurį nusprendžiau išsaugoti kompiuteryje, užrašytas dar spalio mėnesį. Ir visai nejaučiu dėl to graužaties, nors prieš penkiolika metų jau po savaitės būčiau išvežtas arba į psichiatrinę, arba į traumatologinį. Vienaip ar kitaip, kažkur išvežtas (juokiasi)…
Beje, kalbant apie pirmąją mano knygelę „R aktai“, tai žmonai iš visų keturių ji patinka labiausiai. Iš dalies suprantu ją. Don Kichoto kova su vėjo malūnais žmoniją žavi jau kelis šimtmečius.
– Vadinasi, nuo universalių tiesų poezijoje perėjai prie asmeniškesnių temų? Galbūt dėl šios priežasties skaitydama tavo „Paukštuko liudijimus“, kaip ir „Mamuto medžioklę“, ne kartą pagalvojau, kad abu šie eilėraščių rinkiniai artimi Mindaugo Nastaravičiaus knygai „Bendratis“.
– Kokiais 2012-aisiais, gal šiek tiek vėliau, „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje drauge su Mindaugu klausėmės bent dešimčia metų už mus jaunesnių poetų. Tuomet Mindaugas pasilenkė ir sušnabždėjo: ar aš suprantu, ką jie skaito. Atsakiau, kad nesuprantu. „Tai kaip čia yra? – nusistebėjo jis, o po minutės reziumavo: – Vienas iš dviejų: arba jie prastai rašo, arba mes.“ Atsakiau, kad greičiau jie (šypteli)… Šia istorija noriu pasakyti, kad universalios tiesos, kai esi dvidešimtmetis ir dar neturi beveik jokios gyvenimiškos patirties, dažniausiai atsiduoda visokiausiomis banalybėmis ir abstraktybėmis, kurias labai sunku suvirškinti. Ne veltui vienoje iš savo knygų Gintaras Bleizgys man yra užrašęs: „Kad gyvenimas tave pričiuptų.“ Paskui, aišku, talentas, dėl kurio net ir labai asmeninė patirtis tampa universaliai atpažįstama.
Apie mano ir Mindaugo poezijos giminystę. Tiesą sakant, buvo laikai, kai vos sukūrę naują eilėraštį skambindavom vienas kitam ir iš jaudulio virpančiais balsais skubėdavom jį padeklamuoti. Paskui nusprendėme, kad tai pavojinga, nes – norime to ar nenorime – esame per daug arti vienas kito. Ne veltui Aidas Marčėnas kažkur yra minėjęs, kad mes – paskutinis lietuviškos poezijos duetas. Kitaip tikriausiai ir būti negali, juk abu atėjome iš vieno laikmečio ir abiem velniškai svarbi atmintis. Atmintis, kurioje tarp daugiabučių ganosi gyvuliai, o kiemo berniūkščiai iš „ragatkių“ šaudo į luošas katytes. Dabar šito nelabai pamatysi.
– Galbūt šioje situacijoje veikia ir tam tikri kartų skirtumai? Tiesa, nors už tave esu jaunesnė septyneriais metais, visgi suprantu, apie ką rašai, net atpažįstu savo vaikystės patirtis.
– Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje patyriau labai didelį socialinį spaudimą, kuris, neneigsiu, paliko pėdsaką mano širdyje: tai ir dažni suaugusiųjų stikliuko pakilnojimai, ir alkoholio sukelti barniai, trumpalaikės paliaubos, vėl barniai, kirviu mosikuojantis tėvas, iš ketvirto aukšto balkono iššokti grasinanti motina, pikti policijos pareigūnai, didėjančios komunalinės skolos, tuščias šaldytuvas, galiausiai nupjautos dujos, nukirsta elektra, nelaukiamos didžiosios šventės, nykūs gimtadieniai, nuolatinė gėda prieš kiemo ir mokyklos draugus… Nuo viso šito bėgdavau į knygų pasaulį, pamenu, koks būdavau laimingas, kai traukdavau bibliotekos link. Antra vertus, knygos man –
liesam berniūkščiui alkanomis akimis – negalėjo duoti nie-ko materialaus: nei naujų batų, nei krepšinio kamuolio. Privalėjau arba knaisiotis po konteinerius ir rinkti tuščius butelius, arba vogti. Išbandžiau abu kelius. Tiesa, buvo ir trečias: vieną vasarą savavališkai įsidarbinau degalinėje. Su skuduru rankoje laukdavau, kol atvažiuos automobilis, kad galėčiau pavalyti langus, o už tai iš vairuotojo gaudavau arba velnių, arba kelias „vagnorkes“.
– Jautru tai, kad net jei tavo eilėraščių žmogus dažnai grįžta į ne visada sočią ir laimingą vaikystę, vis tiek ją vertina. Įsiminė eilėraščio „Velykinis“ („Mamuto medžioklė“) eilutės: „ten, kur vaikas pirštu parodė, / iš tamsos lelija išsprogo.“ Arba: „lopais vidun įaugęs senas vaikystės paltas“ (eil. „Jaukas“). Atrodo, kad vaikystė lyriniam subjektui yra sakrali. Kokią įtaką tavo paties tapimas tėvu darė poezijos rašymui? O gal atvirkščiai – poetiška prigimtis formavo požiūrį į tėvystę?
– Seneka sako: „Per aspera ad astra.“ O aš sakau: „kuo juodesnė tamsa, tuo skaisčiau joje spindi visos žvaigždės.“ Mano vaikystės dangus spindėjo taip ryškiai, kad kartais tekdavo net prisimerkti. Tačiau kaskart, užvertęs galvą, šventai tikėdavau, kad anksčiau ar vėliau pasieksiu visas žvaigždes, tereikia stipriai atsispirti nuo dugno. Ir štai – atsispyriau. Atsispyriau taip stipriai, kad šiandien jaučiuosi kone angelas, su šypsena ir pasididžiavimu žvelgiantis į savo žmogišką gyvenimą: turiu nuostabią žmoną, mano dvylikametės dukros nė sykio nematė manęs girto, dirbu visai patinkantį darbą, nešu visus pinigus, esu apsuptas nuostabių draugų, be to, mane vertina ir kaip poetą, dalyvauju svarbiausiuose Lietuvos literatūriniuose festivaliuose, kartais išvažiuoju paskaityti į svečias šalis, mano eilėraščiai išversti į tuziną užsienio kalbų ir taip toliau. Nuskambės labai paradoksaliai, tačiau už viską, ką šiandien turiu, privalau dėkoti vaikystės blogiui, kuris auklėjo ir grūdino, formavo mano ir taip ožiaragišką charakterį. Galbūt, jeigu būčiau gimęs turtingoje ir darnioje šeimoje, šiandien sėdėčiau atokioje vienutėje ir žvelgdamas pro grotas žvaigždes keikčiau bjauriausiais necenzūriniais žodžiais.
Antra vertus, iš vaikystės atėjęs perdėtas praktiškumas šiandien man vis dar dažnokai kiša koją. Antai jeigu paklaustum mano žmonos, ar esu dėmesingas vyras, ji atsakytų, kad vietoj gėlių verčiau nupirksiu duonos kepalą; antai jeigu paklaustum mano vaikų, ar esu švelnus tėvas, jie atsakytų, kad pirmiau liepsiu suvalgyti devynis jau nupirktus šokoladukus, o tik tada duosiu pinigų dešimtam… Tokios tokelės (šypsosi).
– Perskaičius keturias tavo knygas, akivaizdu, kad šeima tau yra itin svarbi tema. Kaip atsvara tamsai kyla atkaklus, o kartais nostalgiškas lyrinio subjekto siekis atramos ieškoti santykyje su artimaisiais. „Paukštuko liudijimus“ dedikavai žmonai ir dukroms, „Laumių vaiko“ ketvirtajame viršelio puslapyje teigi, kad šią knygą parašei pirmiausia savo motinai, o eilėraštyje „Kertinis“ („Mamuto medžioklė“) rašai: „Mano tėvas buvo galingas tvėrėjas / daug galingesnis už tuos, su kuriais mane / lygina neišmanėliai kritikai.“ Viename interviu išsakei mintį, kad vienintelis poetas, kuris vis dar daro tau įtaką, yra tavo tėvas. Ar rašymas padeda labiau suvokti, reflektuoti savo santykį su artimaisiais?
– 2007-aisiais mano tėvas išvyko Ispanijon. Pasiskolino kelis litus (tuo metu jau dirbau ir šiek tiek turėjau pinigų), nuėjo į turgų, nusipirko naujas kelnes ir marškinius, o kitą dieną pasakė „vsio, davaite“ ir išvyko. Nuo to laiko daugiau jo nemačiau. Tiesa, kartais paskambindavo, tačiau maždaug prieš aštuonerius metus liovėsi ir skambučiai. Tavo cituojamas eilėraštis „Kertinis“ – tai tariamas antkapis ant tariamo kapo, eilėraščio pabaiga skamba šitaip: „Mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis / šiurkščiam akmenų pasaulyje: / šitiek sutvėręs per savo gyvenimą, // šitiek per jį sugriovęs.“ Nes daug lengviau žinoti, kad žmogus miręs, nei apskritai nieko apie jį nežinoti.
Su mama pasisekė labiau: po trijų insultų bent jau žinau, kad ji namie. Tai kas, kad guli prikaustyta lovoje, tai kas, kad visiškai nekalba, svarbiausia, kad pamiršę visas praeities nuoskaudas galime šypsotis vienas kitam. O tėvas… Žinai, naktimis, kai bandau jį įsivaizduoti, pirmiausia iš tamsos išplaukia išsigandęs tėvo žvilgsnis. Žvilgsnis, kai neapsikentęs mėnesius užsitęsusio lėbavimo smūgis po smūgio laužiau jam šonkaulius, o jis tik maldavo „chvatit, chvatit“…
– Norisi tą žvilgsnį pakeisti?
– Labai norisi… Nekenčiau tėvo, kai šis mušdavo ir už plaukų po visą butą tąsydavo leisgyvę motiną. Nekenčiau, kai kirviu kapodavo kambario duris, o mudu su broliu žliumbdami iš visų jėgų bandydavom jo neįsileisti. Ir mylėjau, kai pagaliau išsipagiriojęs vesdavosi žvejoti ar grybauti, maudavo ant kabliuko slieką ar parodydavo už kelių metrų samanose augantį baravyką.
Tėvas man buvo aršiausias priešas ir didžiausias autoritetas, į kurį retomis ramybės akimirkomis slapta lygiavausi.
– Pirmojoje tavo knygoje „R aktai“ – nemažai verlibru parašytų eilėraščių. Jų taip pat netrūksta ir naujausioje tavo knygoje „Mamuto medžioklė“. Nepaisant to, esi vienas iš nedaugelio šiuolaikinių poetų, besirenkančių rimuotą eilėraščio formą. Kuo tau skiriasi šios dvi poetinės raiškos formos, kuri priimtinesnė?
– Šis klausimas provokuoja būti arogantišką ir atsakyti, kad poetui nuo Dievo kartais labai smagu pamaištauti prieš Dievą, o kiekvieno tokio maišto rezultatas – verlibru parašytas eilėraštis. Tokių maištininkų mūsų poezijos lauke esama ir daugiau – Sigitas Geda, Tomas Venclova, Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius – ir aš juos labai vertinu. O štai, tarkime, Jonui Strielkūnui maištauti visiškai nesisekė, tačiau jį irgi laikau poetu nuo Dievo. Visi kiti, švelniai tariant, paklodžių siuvėjai ir rankšluosčių audėjai, antra vertus, žmonėms juk reikia ir kokybiškų paklodžių bei rankšluosčių. Beje, tavo minimas „šiuolaikinis poetas, besirenkantis rimuotą eilėraščio formą“, poeziją išmanančioms mergaitės turėtų skambėti kaip absoliutus oksimoronas.
Na, o pabaigoje leisiu sau pabūti šiek tiek banaliam ir perfrazuoti senojo gerojo Josifo Brodskio mintį, kad ne poetas renkasi kalbą, o kalba padiktuoja poetui, kada ir kaip. Prieš sėsdamas prie darbo stalo, daugmaž galiu spėti, apie ką bus eilėraštis, tačiau niekad nežinau, kokia forma jis bus užrašytas.
– Nesuklysiu pasakydama, kad literatūros lauke išsiskiria ir tavo laikysena. Interviu Jurgai Tumasonytei atvirauji, kad laikai save visai neblogu poetu: „O kai visai neblogas poetas parašytą knygą laiko geriausiu savo kūriniu, tai jau įvykis.“ Juk pasitikėjimas savimi kuklumo ir savikritikos ar net saviplakos nestokojančioje rašančiųjų bendruomenėje yra nedažnas reiškinys. Ar lietuviai pernelyg save nuvertina?
– Mano gimimo liudijime, kurį neseniai atkapsčiau tarp senų dokumentų, dviem kalbomis parašyta, kad motina lietuvė, o tėvas baltarusis. Vadinasi, esu maišyto kraujo, arba, šnekant šuniška terminologija, paprasčiausias „dvarniaška“. „Dvarniaškoms“ netinka dailūs kirpčiukai ir žvilgantis kailis, jų neišvysi prabangiose parodose tarp kostiumuotų dėdžių ir perlais pasidabinusių tetų, tačiau ne kartą esu girdėjęs, kad „dvarniaškos“ bent du kartus protingesni už visus grynaveislius. Man tai patinka. Kaip ir šios Rimvydo Stankevičiaus eilutės: „Mūsų pasaulis – pilnas gerumo, tačiau tu / geras nebūk. // Tu – / būk geriausias.“
– Šiais metais sudarinėji „Poezijos pavasario“ almanachą. Kuo šis darbas yra svarbus tau kaip poetui? Kokiais kriterijais vadovaujiesi? Galbūt surinktuose eilėraščiuose jau pastebėjai bendras šių metų tendencijas?
– „Poezijos pavasaris“ man – didžiausia šventė, kurios kiekvienais metais labai laukiu. Džiaugiuosi, kad šiais metais ji prasidėjo keliais mėnesiais anksčiau, t. y. dar rudenį, kai sulaukiau iš valdybos pasiūlymo sudaryti almanachą. Sutikau nedvejodamas ir jau tą pačią dieną pradėjau skambinti poetams ir poetėms, prašydamas jų eilėraščių. Smagu buvo su visais pasišnekėti, sužinoti, kaip laikosi, kuo gyvena ir panašiai. Tiesa, kai kuriems skambinti buvo labai baisu – juk autoritetai. Pavyzdžiui, profesorę Viktoriją Daujotytę pasilikau beveik pabaigai, o galiausiai surinkęs numerį ir išgirdęs jos balsą pajutau, kaip kaista skruostai ir ima prakaituoti delnai (juokiasi).
Kriterijus vienintelis: kad eilėraštis būtų toks, kuriuo patikėčiau. Štai ir viskas.
– Kalbėjome apie klasikus – tiek gyvuosius, tiek jau mirusius. Tačiau esi vienas iš festivalio „Literatūrinės slinktys“, skirto jauniesiems literatams, sumanytojų ir organizatorių. Neabejoju, kad seki jaunųjų poetų publikacijas, stebi literatūros kismus, aktualijas. Kokie yra jaunieji poetai šiandien? Ar tave tenkina jų kūrybos kokybė?
– Kai prieš gerą dešimtmetį Gintarui Patackui buvau pristatytas kaip jaunas poetas, šis išpūtė tirštą cigaretės dūmą, o tada sau būdingu stiliumi leptelėjo: „Šiandien jaunas, rytoj senas“ (šypsosi). Nežinau, galbūt tikrai senstu, tačiau mane labai erzina vienas jaunųjų kūrėjų bruožas: jie išeina į sceną, išsitraukia savo išmaniuosius telefonus ir pradeda skaityti iš jų, regis, be jokios atrankos, lyg jiems visai nerūpėtų. Antai prieš kelerius metus „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ žengusi atsiimti Antano A. Jonyno skirto prizo ir ta proga ketinusi paskaityti eilėraštį, jaunoji poetė Patricija Gudeikaitė pareiškė, kad negali to padaryti, nes… užlūžo internetas. Na, o visa kita – iš bėdos pakenčiama, visi klasikais netaps, dauguma apskritai liausis rašę nesulaukę nė trisdešimties. Štai ir Donaldas Kajokas, atsakinėdamas į būsimo „Poezijos pavasario“ almanacho klausimus, užsiminė, kad kiekviena karta užaugina 3–5 tikrai vertus poetus.
Atkreipk dėmesį į scenoje skaitantį žmogų (nebūtinai jauną): jeigu pamatysi, kad jo rankos ar kojos virpa, – tai geras ženklas.
– Prieš atsiversdama „Mamuto medžioklę“ akimis ieškojau išėjimo iš viršelyje įspausto dailininkės Deimantės Rybakovienės sukurto labirinto. Jo neradusi, pradėjau skaityti knygą ir pamaniau, kad lyrinis eilėraščių subjektas išėjimą iš skausmingos ar banaliai realistiškos būties randa būtent poezijoje: darbe kolegos juokauja, kad jis – galbūt vagis ar agentas, turintis slaptą misiją, tačiau išties po darbo tik rašo eilėraščius, nes jeigu neberašytų, netektų savo šaknų, o jame kasmet pražystančios vyšnios ir obelys viena po kitos nudžiūtų. Ar pats tik kurdamas jautiesi gyvas? Ar yra kitokios veiklos, leidžiančios pasprukti iš kasdienybės labirinto?
– Mano kasdienybė – tai 99 procentai mano gyvenimo, o eilėraštis dažniausiai įvyksta netikėtai, tačiau kai jau įvyksta, mėgaujuosi iki viską sprogdinančio galvos skausmo, iki apsivėmimo. Pačiupęs eilėraštį už uodegos, dažniausiai jaučiuosi taip, lyg plikomis rankomis mėginčiau sutramdyti ištrūkti bandantį žaibą. Galima vadinti tai pilnatve, laime ar dar kaip nors, tačiau laimingas būnu ir keikdamasis statybų aikštelėje, ir šnekėdamas apie mergas su senais kiemo draugais, kurie su poezija neturi nieko bendro. Viskas priklauso nuo nusiteikimo ir žinojimo, kad, be pilkos rutinos, esama dar kažko, prie ko žingsnis po žingsnio atkakliai artėji. Atvirai pasakysiu: užtenka žvilgtelėti žmogui į akis, kad suprastum, gyvas jis ar miręs. Su mirusiaisiais geriau neprasidėti, nes vienintelis dalykas, kurį jie gali – nusitempti paskui save.
Kalbant apie „Mamuto medžioklės“ viršelyje pavaizduotą labirintą, tai staiga prisiminiau šias Aido Marčėno eilutes: „kelias iš namų visada yra kelias namo.“ Vaikystėje yra tekę gyventi vienoje vaikų stovykloje, į kurią savaitgaliais atvažiuodavo aplankyti mama. Vieną kartą ji neatvažiavo, todėl pabėgau iš stovyklos ir pėsčiomis kaip partizanas grįžau į Elektrėnus. Panašiai ir jaučiausi – galvojau, jog mane bet kada gali sučiupti ir grąžinti į stovyklą, todėl kiekviena mašina kelyje atrodė tokia pavojinga, kad puldavau slėptis melioracijos grioviuose. Studijų metais į Elektrėnus taip pat esu grįžęs pėstute – visus 50 kilometrų. Išėjau devintą vakaro ir ryte pasiekiau savo miestą. Šiaip įdomi patirtis.
– Kalbi apie partizanus ir negaliu nepasakyti – bene visose tavo knygose galima aptikti tiek tiesioginės, tiek perkeltinės prasmės turinčių karo ir kovos elementų: eilėraščiai „Berniukai žaidžia karą“, „Bomžiškas (karo motyvais)“, „Aktas“ („R aktai“); „Skydas bei kalavijas“, „Senuoju maršrutu“, „Prieglobstis“ („Paukštuko liudijimai“); „Luošys“, „Žemė II“, „Ruduo Trojoje“ („Mamuto medžioklė“). Ar šiandieninio karo Ukrainoje akivaizdoje tavo vidinis berniukas taip pat ruošiasi kovai? O gal priešingai – dabartinėmis nerimo kupinomis savaitėmis norisi rašyti visai kitomis, realybei kontrastingomis temomis?
– Šiandien visi rašo apie karą: ukrainiečiai, lietuviai… O aš negaliu. Negaliu, nes netikiu, kad eilėraštukas gali sulaikyti tanką, vos pabandau tai įsivaizduoti, išnyra kažkoks žiauriai makabriškas vaizdelis. Su karu tiesiogiai esu susidūręs 2009-aisiais Afganistane. Skridau ten kaip žurnalistas. Kabule vos keli šimtai metrų nuo mūsų sprogo dvi kovinės raketos. Vėliau „Aitvaro“ kariai paaiškino, kad jeigu talibai būtų turėję specialius raketų paleidimo įrenginius, viskas būtų galėję baigtis daug blogiau. Būdamas toje šalyje nešiojau šalmą, neperšaunamą liemenę, o grįžus į bazę iš miesto mūsų konvojų vis tikrindavo, ar prie automobilio dugno nėra pritvirtintų bombų. Kare praleidau 10 dienų, per kurias aplink save nuolatos mačiau užtaisytus automatus. Ukrainoje karas tęsiasi mėnesį, o man Afganistane pakako geros savaitės – kai buvau paleistas Vilniaus centre, patyriau įprastinio gyvenimo šoką: gatvėmis vaikšto žmonės, gurkšnoja kavą, „minko“ telefonus, o mano mintyse sukasi vienintelis klausimas: „Kur automatai?“ Keistas dalykas – esu toks išlepęs vakarietis, kad kartais pagalvoju: taip, ir pats dabar imčiau į rankas automatą, kovočiau už Ukrainą, bet būkite geri, žmonės, iškvieskite man taksi, kad nuvežtų iki fronto linijos.
– Mėnraštyje „Metai“ 2015 m. publikuotame interviu Sauliaus Vasiliausko paklaustas, kas turėtų ištikti visuomenę, kad poezijos skaitymai įvyktų „Žalgirio“ arenoje, o klestinti populiarioji kultūra pasitrauktų į paraštes, atsakei taip: „Jeigu, neduok Dieve, prasidės karas ir Vladimiro Putino kariauna okupuos Lietuvą, manau, poezija vėl taps būtina žmonėms, norintiems išsaugoti savo tapatybę, tautiškumą…“ Kaip manai, kuo būtent kultūra ir poezija gali padėti kovos lauke ar siekiant taikos?
– Jei Saulius Vasiliauskas to paties paklaustų dabar, atsakyčiau, kad jau atsitiko, tačiau vis tiek jokių skaitymų „Žalgirio“ arenoje nebus. Visai neseniai savęs paklausiau: „Ar mes kuriame tam, kad griautume, ar griauname tam, kad kurtume?“ Abu variantai manęs netenkina, o kito kol kas nesugalvojau.
– Priešpaskutinis eilėraštis „Ruduo Trojoje“ rinkinyje „Mamuto medžioklė“ baigiasi eilutėmis „Šauk nešaukęs, trankyk netrankęs – garsas grįžta atgal į tylą; / ko pasauly negali būti, to daugiausia jame ir būna.“ Ar galėtum pasidalinti, ko pasaulyje, žvelgiant tavo akimis, daugiausia yra šiandien?
– Nuovargio, pykčio, baimės, nusivylimo. Tačiau ir vilties, tikėjimo, atjautos, dėkingumo. Žinai, kartais atrodo, kad gyvename begalinėje šešėlių karalystėje, dėl kurios nuo pradžių pradžios kovoja du kunigaikščiai – gėrio ir blogio. O kadangi tų kunigaikščių jėgos maždaug apylygės, tai pergalė priklauso tik nuo mūsų pačių, t. y. nuo to, kurį kunigaikštį labiau palaikome. Šiuo metu manau, kad gėris „prasileido“ kelis stiprokus smūgius iš dešinės ir patyrė smegenų sutrenkimą. Bet galbūt dar ne viskas prarasta.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
