Nakties keliautojai

 

Katakombų naktis

 

Virš žemės paviršiaus kaulai sujungti vielutėmis, varžtais

ir dviračių stipinais, tais nematomais jungimo ženklais,

sudėstančiais įvykius į krokodilo pražiotais nasrais formą.

Atlaikančios visą istorijos svorį, ant seno nuzulinto parketo

mes mylėjomės.

 

Tekste tą funkciją atlieka skyrybos ženklai.

Kodėl sakoma „skyrybos“, o ne „jungimo ženklai“?

Tai taip egzistenciškai liūdina.

Tai taip egzistenciškai liūdina.

Tai – dinozauro konstruktorius,

tu toli.

 

Į upę taip garsiai myža praeivis stipinais dviračio,

kad negali negirdėti, ir kitas jau užsisukęs ir žengus žingsnį

dar vienas, lyg kas būtų atsukęs visus kranelius.

Civilizacija nuteka laštakais, į kaukolės burną kažkas įkiša

biką, užgesintą, matyt, į van Gogho paveikslą,

 

tai skylučių baimė tripofobija,

srovė, pramušanti popierių

pyst pyst pyst.

 

Paleontologijos muziejuje

dramblio kaulai sujungti skyrybos ženklais,

Kvazimodas subyrėjęs į dulkes –

kristalais apaugęs kristalas.

 

Smulkmenėlių oazė, dramblių rojus nusileidus į ją,

guminiai dantys ir akių magnetukai

apačioje, po žeme kiti žmonių kaulai

kaip malkų stirtos, sudėtos

smagiai viena ant kitos,

amor ornamenti.

 

 

Iš atvaizdo antropologijos konspektų

 

              Tojanai

 

yra tvardovskio veidrodis

kuriuo jis šaukdavo radvilaitės sielą o

kai tapo krikščionimi atidavė tą veidrodį

į bažnyčią dabar jis stovi užkeltas ant spintos

ir tik dievas gali juo naudotis

 

yra sukonstruota mergaitė ona marija teresė

ji mirė būdama dvejų bet nutapyta į ateitį

kokių šešerių iš tėvų veidų sukombinuota

mama norėjo ją kanonizuoti yra

paveikslai apkalami apkaustais nes

pažvelgus į juos be nieko gali išeiti iš proto

kaip ir po savo vaikų mirties

 

yra vietos prikalti savo vaškinį norą

yra vietos sulydyti visa tai į žvakes ir

uždegti liepsnas yra dvi agotos krūtys

sucenzūruotos į duonos kepalėlius

apsaugok mane nuo gaisro prašau

 

yra vaiduoklių teatrai ir dvasių mašinos

šalto azoto garai jų karpoms nudeginti

yra kūno likutis depozitu talpinamas į statulą

tarsi baterija įkraunantis simuliakrinį kūną

 

yra užsikrėtimo malonė kai

patrini skepetaite šventą daiktą ir

pati skepetaitė taip tampa šventa

 

yra kūnas kaip atvaizdo nešėjas –

užsidėk vainiką vynuogių kekę

ir jau pats žiūrėk esi bakchas

visa tai išdainuojantis –

buvo

vienąkart

šauta

į

atvaizdą

ir

jis

kaip

gyvas

apsiliejo

krauju

 

 

 

 

Nakties keliautojai

 

Ta pati diena nesibaigia, kai naktimis jie priversti keliauti

ir skaičiuoti sekundes iki iliuzinės šimto ribos, tai vadovėlinė išmintis, jos

kaip ir skaičių niekada nepakanka, prie galo suima baugas, jog

peržengi ribą, nuo kurios sekundės jau yra kutenančios ir judančios skruzdės.

 

Pasiekus tą ribą atrandami nauji išvirkštybės portalai,

suteikiamas nakties keliautojo statusas.

 

Nakties keliautojai sutinka vieni kitus,

nakties keliautojai buriasi į žygeivių klubus.

 

Svarbu užtraukti ekraną sunkiomis užuolaidomis,

neatidengti, kad ir kas, visas aštuonias valandas –

jie kalba, susirinkę prie maloniai ūžiančių

ugnies liepsnų židinių.

 

Kaip jau supratote, buvau viena iš keliautojų, sutikdavau tokius

ir lietaus kambariuose su įrengtomis stoginėmis.

Galiu paliudyti, kad jie egzistuoja.

 

Kartu migruodavome į šiltai ošiančius paplūdimius

ar kurortinių miestelių bibliotekas, kad galiausiai ištirptume baltame triukšme.

Deja, nepavykdavo pasiekti tikslo.

Ta pati diena tęsdavosi.

 

Persisuka laikrodis ir toliau eina tas pats laikas,

lieka galioti visi galiojimai, turėję baigtis dar vakar.

 

Kitąnakt sekundžių skaičiavimas tęsiamas nuo praeito surinkto skaičiaus,

suskaičiuosi jas visas, galvoji, ir įrašysi į laikmatį.

Pateiksi įrodymus teisėjui. Paklausi, kodėl tu.

 

Mačiau kritusius. Paliko raštelį „ačiū“ tunelio gale.

Iš šio užribio pasišalino.

 

Kelia įtampą likusiems, kurie turi žengti dar toliau.

Piršto judesio greičiu nuo balto triukšmo iki įrašyto žmogaus balso.

 

Tai baugina, nes žinai, jog vienąkart taip žygiuodamas

atsitrenksi į miško sieną. Nebebus kur eiti. 

Tai reiškia, jog liksi toks amžinai, jog niekas tavęs išgelbėti negali.

 

Tačiau vienąkart nei iš šio, nei iš to ima užtekti skaičių limito.

Tai ir vėl pasikartoja. Susapnuoji, jog palikai raštelį ant tunelio sienos.

Nukabini sunkias užuolaidas, tarsi visur lydėjusį kelionės apsiaustą.

Bet palieki jas giliai spintoje, gal dar prireiks. Saugaisi.

 

Apie kelionės draugus negalvoji.

 

 

Eglutės įžiebimas

 

Tai buvo pirma žiemos diena.

 

Snigo.

 

Gražiame stikliniame paviljone tuo

metu buvo perkamos ir parduodamos

knygos, švelniai glostomi jų viršeliai,

ten yra uždažyta juodai kolona,

viduje daug spalvotų lempučių.

 

Advento pradžia.

Reikia keleto šakų žvakių vainikui.

 

Žmonės užstrigs kamščiuose

važiuodami į aikštę pažiūrėti

įsižiebiančios eglės,

pirkti karšto vyno ir valgyti vaflių

su šokoladu plastikiniame turgelyje,

troleibusuose bus grūstis ir jie tikrai

nejudės iš vietos, kai eglė

jau pagaliau švytės ir visi

kuo greičiau norės namo.

 

Šaltis. Spusteli. Akceleratoriaus

pedalą. Kad. Būtų. Deramas. Kristi.

Vieni kitiems. Į glėbius. Ir šildomas. Mašinas.

 

Leiskite man šiek tiek pasidžiaugti,

kai kratau šį apvalų sniego burbulą ir

valgau gelato ketursieniame kambaryje.

 

Man patinka taip, kaip yra, dabar ir aš

noriu, kad būtų taip ir toliau.

 

Leiskite man neklausti, kiek rimtai jis / aš

su manim / juo žaidžia / žaidžiu, ir

užkasti po sniegu dar vieną spragtuko

dantuką, bet apie tai vėliau kitame sapne, o

dabar jau gana, važiuojam iš čia.

 

 

Rytas

 

guliu aš po kaldra

kaip mašina po sniegu

iškritusiu netikėtai

mano vidus dar šiltas ir

be langų – ramu

 

nenori pradėti veikti

nenori užvesti variklio

burgzti