Mykolas Römeris: „Atsiplėšti nuo Rusijos“
Jo senatvė sutapo su skalsos metais.
Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.
Rodės, jog išsilygina metų laikai,
Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.
Net atokiausios provincijos nekariavo.
[…]
Praėjus dviem dienom po jo mirties, uraganas nusiaubė pakrantes.
Ėmė rūkti šimtą metų snaudę vulkanai.
Lava užliejo miškus, vynuogynus ir miestus.
Ir prasidėjo karas mūšiais salose.
Czesławo Miłoszo eilėraščio „Nusisekęs gyvenimas“ (vertė Lanis Breilis), parašyto 1975 metais, eilutės susisieja su dažnokai užduodamu klausimu (sau) – kokie gi išbandymai laukia mūsų kartos? Kartos, kuri gimė chruščiovinio atlydžio laikais, kuri nematė didesnių karų (Afganistanas buvo kažkur labai toli), kuriai neteko patirti pokario baisumų, kuriai nebegrėsė gulagai ir kuri ilgai gyveno sąlygiškai ramų ir skalsų, palyginti su Miłoszo kartos patyrimu, gyvenimą. Ir atrodė, kad daugeliui mūsų jis bus nusisekęs, bet, matyt, kiekvienai Rytų Europos šalių, ant kurių krenta Rusijos šešėlis, gyventojų kartai tenka koks nors esminis išbandymas, kurio metu įprastos vertybės yra permąstomos iš naujo ir yra atrandamos senosios tiesos. Hobsiška realybė mums sako, kad sugrįžome į galios laikus, kad karo Ukrainoje fone postmodernizmas pasibaigė ir istorija sugrįžta atgal.
Rusijos fotografas ir aktyvistas Dmitrijus Aleškovskis (jo senelis parašė apsakymų ir paliko dainų iš gulago patyrimo), pabėgęs į Vilnių nuo Putino režimo, sako: „Kas žino, kas bus Vilniuje ar Tbilisyje po keleto mėnesių? Putinas grasina branduoliniu karu ir tai ne tušti žodžiai – tai žodžiai, pasakyti žmogaus, kuris pradėjo karą“ (Masha Gessen, „The Scattering. The Russians who are fleeing Putin’s wartime crackdown“, The New Yorker, 2022-03-28). Šioje naujoje realybėje nebelieka vietos pustoniams – tik juoda ir balta. Apie pustonius bus galima pakalbėti, kai karas baigsis. XX amžiuje Rytų Europos žemėse vykusių karų patyrimas gali atskleisti stebėtinus panašumus į tai, kas vyksta Ukrainos žemėje. Rusų pusėje kovojančių samdinių iš Čečėnijos ar Buriatijos elgesys su karo belaisviais ir civiliais gyventojais primena kazokų elgesį Pirmojo pasaulinio karo metais, okupuotos teritorijos yra be gailesčio plėšiamos ir naikinamos, o Rusijos generaliteto nesiskaitymas su nuostoliais gali būti paaiškinamas cinišku Antrojo pasaulinio karo rusų posakiu: „Baby narožajut.“
Mykolas Römeris (tarpukariu tapsiantis žymiu Lietuvos teisininku ir visuomenės veikėju) nuo 1915 metų liepos iki 1916 metų vasario kariavo Galicijos fronte Lenkų legione. 1915 metų gegužės 30 dieną iš dar Rusijos kontroliuojamo Vilniaus Römeris išvyko, kaip pats rašė, „kovoti už Lenkijos ir kartu Lietuvos laisvę“, o Vienoje Józefo Piłsudskio patarimu atvyko į tarnybą I pėstininkų pulke, kol 1916 metų vasarį karo gydytojų komisija pripažino jį netinkamu tarnybai fronte. Römeris rašė dienoraštį, kuriame apibūdino padėtį karo laukuose. Apmąstydamas Pirmojo pasaulinio karo eigą jis dažnai grįžta prie Rusijos klausimo. Didžioji Rytų galybė – Rusija – Römeriui, kaip ir Piłsudskiui, asocijavosi su despotizmu ir tautų nelaisve: „Atsiplėšti nuo Rusijos valstybės, kuri dar daugybę metų bus baisi kliūtis bet kokiems tautų išsivadavimo siekiams, nes pati dar yra labai ankstyvoje formavimosi stadijoje – toks svarbiausias istorinis šios dienos uždavinys, nustelbiantis visa kita. Tuo labiau kad ši valstybė ypatingai baisi dėl savo dydžio, dominuojančio rusiškojo elemento, kurio godumo jėga yra gaivališka, tokios galios neturi nė vienas baisiausias Europos nacionalizmas“ (Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1915 m. liepos 18-oji – 1916 m. vasario 24-oji, iš lenkų k. vertė Irena Tumelytė, Vilnius, 2009, p. 109).
Römeriui Rusija – tai jėga, „naikinanti bet kokius Vakarų Europos kultūros, valios ir veiksmo, kultūros, leidžiančios tautoms laisvai vystytis, pradus […]. Rusija yra didžiausias tautų laisvės priešas ir jos pavojaus akivaizdoje reikia sutelkti visas pastangas išsivaduoti. Atsiplėšti nuo Rusijos – tai elementarus uždavinys, o lenkų valstybingumo judėjimas yra aiškiausia to uždavinio išraiška“, – taip jis konstatuoja 1915 metų rugpjūčio 22 dieną (ten pat, p. 45–46). Radikalus Rusijos imperijos siekių nepriėmimas Römerio dienoraščiuose yra formuluojamas kaip universali politinė pozicija – „ten, Azijos ir Europos pakraščiuose, tegu atgimsta, tegu organizuojasi ir kuria tautinę valstybę, paremtą kitais negu iki šiol pagrindais, be laukinio jos godumo. Kuo toliau į rytus – tuo geriau, tuo saugiau Europai, žmonijai“ (ten pat, p. 108–109).
O apie rusų karių vykdomus plėšikavimus ir smurtą užgrobtose teritorijose Pirmojo pasaulinio karo metais rašoma beveik kaip šiomis dienomis okupuotose Ukrainos dalyse. 1914 metų vasarą užimtoje Rytų Prūsijoje vyko „visiškas ir absoliutus niokojimas, radikalus turtingo krašto pavertimas dykuma. Visi sutikti žmonės, kurie nebuvo nužudyti ar nukankinti, buvo grobiami, išvežami, baisiomis sąlygomis buvo varomi kažkur į Rusijos gilumą; viskas kas tik buvo galutinai sunaikinta, sudeginta ir suniokota. Nepalikta nieko. Radikalesnio apiplėšimo ir sunaikinimo negalėjo būti, ir čia jau maskolių niekas nepralenkė ir nepralenks […]. O tai, kas vyko Lenkijos Karalystėje, ypač šį pavasarį Radomo ir Liublino kraštuose, irgi buvo košmariškas naikinimo aktas, kurį maskoliai taip gerai atlieka, kad su jais konkuruoti visiškai neįmanoma. Taigi, man atrodo, kad maskolių, nepaisant jų, regis, geraširdiškos, o iš esmės barbariškos ir pasileidusios – „plačios“ – prigimties, negalima su niekuo lyginti. […] Per Rusijos invaziją Galicijoje svarbiausia buvo politika: maskoliai Galiciją naikino politiškai, ardė visą jos organizaciją, stengėsi ją istoriškai pakeisti, perdirbti visą istorinę jos struktūrą, kad iš jos padarytų „grynai rusišką“ kraštą; tas rusifikacijos greitumas ir skubumas, ta politinė prievarta okupuotoje šalyje buvo didžiausias Maskvos invazijos Galicijoje pavojus, svarbiausias jos barbariško ir tipiškai azijatiško kultūros naikinimo veiksmas“ (ten pat, p. 260–261). Istoriniu požiūriu karo metais pustoniai visada egzistuoja. Miłoszas yra juos aprašęs „Gimtojoje Europoje“. Bet, matyt, jų paieškoms laikas dar neatėjo.
