Maksimos

 

Georges’as Bernanosas (1888–1948) – prancūzų rašytojas ir žurnalistas katalikas. Baigęs literatūros ir teisės studijas Sorbonos universitete, bendradarbiavo su dešiniųjų judėjimu „Action Française“ ir to paties pavadinimo laikraščiu, vėliau šiuos ryšius nutraukė. Per Pirmąjį pasaulinį karą kovėsi Verdeno ir Somos mūšiuose, buvo kelis kartus sužeistas. Po karo įsidarbino draudimo bendrovės inspektoriumi, kad išmaitintų didelę šeimą (su žmona Jeanne Talbert d’Arc, kilusia iš šv. Joanos Arkietės brolio giminės, turėjo šešis vaikus), bet išleidęs romaną „Po šėtono saule“ (1926, liet. 2003, vertė G. Baužytė-Čepinskienė) metė tarnybą ir atsidėjo rašymui. 1933 m. po eismo nelaimės liko luošas ir persikėlė į Maljorkos Palmą. Parašęs kelis kriminalinius romanus, 1936 m. išleido „Kaimo klebono dienoraštį“ (liet. 2002, vertė G. B.-Č.), garsiausią savo knygą, ir pelnė Prancūzų akademijos Didžiąją romano premiją. Kilus Ispanijos pilietiniam karui, iš pradžių palaikė frankistų pusę, bet, pasibaisėjęs Maljorkos Palmoje vykdytomis represijomis, nuo jų atsimetė. 1938 m. persikėlė į Braziliją. Per Antrąjį pasaulinį karą straipsniais spaudoje rėmė Pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. generolo de Gaulle’io kvietimu grįžo į Prancūziją, tačiau, nematydamas dvasinio atsinaujinimo ženklų, atsisakė jam siūlyto posto vyriausybėje, narystės Prancūzų akademijoje ir trečiąkart nepriėmė Garbės legiono ordino.

Čia spausdinamos mintys iš Georges’o Bernanoso romanų, esė ir kitų kūrinių, straipsnių, laiškų, paskaitų.

Vertėja

 

 

Pasaulis

 

Pasaulis mirs iš šalčio.

 

Pasaulį valdo žmonės, kurie nebuvo sukurti laimei.

 

Šiuolaikinis pasaulis nebeturi laiko viltis nei mylėti, nei svajoti. Vietoj jo viliasi vargšai, lygiai kaip šventieji myli ir atgailauja už mus visus.

 

Šiuolaikinio pasaulio, kuris pasireiškia kaip labai keistai materialistinis, nelaimė ir gėda yra ta, kad jis viską iškūnija, kad išverčia į kitą pusę Įkūnijimo paslaptį.

 

Apie šiuolaikinę civilizaciją ničnieko nesuprasi, jeigu iš pradžių nepadarysi prielaidos, kad ji yra pasaulinis sąmokslas prieš bet kokį vidinį gyvenimą.

 

Šiandien išskirtiniu žmogumi vadinamas būtent tas, kuris niekuo neišsiskiria.

 

Pavojų kelia ne mašinų daugėjimas, bet nuolat didėjantis skaičius žmonių, kurie nuo vaikystės pripratę geisti tik to, ką gali suteikti mašinos.

 

Rytojaus pasaulis nebus skirtas realistams. Pasaulis bus skirtas mitams.

 

Pasaulis bus išgelbėtas tik laisvų žmonių. Reikia kurti pasaulį laisviems žmonėms.

 

Kaip šiam pasauliui reikia švelnumo! Ateis diena, kai jis su mielu noru atiduos visą savo galią ir visą savo auksą už truputį įžvalgumo ir romaus gailesčio.

 

Valstybė

 

Moderni valstybė – tai žmogus be garbės.

 

Demokratijos negali nebūti veidmainiškos, kaip diktatūros negali nebūti ciniškos. 

 

Diktatūras sukuria ne diktatoriai, o minios.

 

Tauta

 

Tautos vėl tampa stabmeldiškos. Jos garbina gyvus žmones, o netrukus ims garbinti žmogaus atvaizdus, paskui gyvūnus, susigrąžins šitą prarastą meilės šaltinį.

 

Ekonomistai įsivaizduoja, kad išbadėjusios tautos apie nieką nesvajoja, nieko nesupranta. Didžiulė klaida! Tik persivalgę žmonės pučia į akį ir nieko nesapnuoja.

 

Didi tauta negali gyventi savo praeitimi kaip rentininkas iš rentos. Bet kurios didybės paslaptis – pranokti pačią save.

 

Žmogus

 

Žmogus gimė kupinas puikybės, ir nuolat žiojinti savimeilė yra išbadėjusi labiau už pilvą.

 

Vienintelė priemonė pažeminti savo puikybę – tai pakilti aukščiau už ją.

 

Kas skaičiuoja, neduoda nieko.

 

Kas negali duoti daugiau, negu gauna, pamažu virsta puvėsiais.

 

Žmogui svarbu ne tiek pažinti gamtą, kiek pažinti patį save, ne tiek valdyti gamtą, kiek valdyti patį save. Nes jeigu tai nepasiseka, jis žuvęs.

 

Reikia sudėlioti savo gyvenimą labai aiškiai, kaip sakinį prancūzų kalba.

 

Neviltis būna ne vienos rūšies, esama pakylėjančių nevilčių, kurios sielai yra tarytum tonizuojamoji priemonė.

 

Nelaimė – ne būti niekinamam, o tik niekinti patį save.

 

Niekinant save sunku neįžeisti Dievo savo širdyje.

 

Kiek daug žmonių niekada neturės nė menkiausio supratimo apie tą antgamtišką heroizmą, be kurio nėra vidinio gyvenimo!

 

Ne nuo mūsų priklauso, ar būsime pašaukti, bet nuo mūsų priklauso, ar atsiliepsime į kvietimą.

 

To, ką gauni, niekados nesi vertas, nes viską visada gauni tik iš Dievo.

 

Menininkas gali tylėti, bet negali atsiduoti pusiau.

 

Jeigu stiprybė – tai dorybė, šios dorybės visiems nepakanka, stiprieji yra stiprieji silpnųjų sąskaita ir visuotinio atpirkimo dieną silpnumas galų gale bus atšventintas ir pašlovintas.

 

Neturtas ne tiek užkrovė man išbandymų, kiek apsaugojo mane nuo kvailysčių, ir jeigu neturtėliai – sakau, neturtėliai, o ne vargdieniai, – būtų nuoširdūs, jie pripažintų, kad Neturtas jiems, kaip ir man, – nuostabus ir gailestingas ne turtų, o gyvenimo valdytojas.

 

Kaip karaliai yra teisėti, taip ir mes esame vargšai vien tik per Dievo malonę.

 

Vaikystė

 

Maži vaikai juokiasi iš ministrų, bet rimtai žiūri į karalius. Karaliai priklauso vaikų pasauliui, į kurį niekada nepatenka ministrai, bankininkai ar net – su visa pagarba – arkivyskupai, nebent jie būtų šventieji.

 

Nuo šiol nepamirškite, kad šis atgrasus pasaulis laikosi tik meilinga – vis palaužiama ir vis atgyjančia – poetų ir vaikų bendrininkyste.

 

Būkite ištikimi poetams, būkite ištikimi vaikystei! Niekados netapkite suaugusiu žmogumi!

 

Kai išminčiams pritrūksta išminties, reikia išklausyti vaikus.

 

Senatvė

 

Viską visada tenka pradėti nuo pradžios! – iki pat pabaigos.

 

Vaikystė ir vėlyvoji senatvė turėtų būti du didieji žmogaus išbandymai.

 

Patirtis daugumai žmonių ilgo gyvenimo vakare tėra ilgos kelionės aplink savo pačių niekybę galutinė stotelė.

 

Amžius nesuteikia jokio saugumo, jokios ramybės, tik žiaurų blaivų protą – pragaro atšvaitą.

 

Jaunimo vieta visuomenėje – kaip meilės žmogaus gyvenime: jos indėlis gali būti milžiniškas, bet neatrodyti nepakeičiamas tam, kas mato tik paviršių. Esti gyvenimų be meilės, kurie atrodo visiškai normalūs, kupini įvykių. Visuomenėje be jaunimo nematyti jokių akivaizdžių karšaties simptomų, niekas nerodo staigaus jos senėjimo, nes ji neturi nei venų, nei arterijų: ji tiktai surambėja, pasiduoda savotiškam gyvuliškam egoizmui, bjauriai švento ankstyvosios vaikystės egoizmo karikatūrai.

 

Dievo karalystė

 

Nėra gyvųjų karalystės ir mirusiųjų karalystės, tėra tik Dievo karalystė, gyvieji arba mirusieji, ir mes esame joje.

 

Kunigas kreipia dėmesį tik į kančią, jeigu ji tikra. Argi svarbu, kokiais žodžiais ji išreiškiama?

 

Tai, ką Dievas atsako, nėra būtina. Užtenka to, kas duota.

 

Pagonybė nebuvo gamtos priešė, bet tik krikščionybė gamtą išplečia, išaukština, iškelia lig žmogaus, lig žmogaus svajonės.

 

Dievo žodis! Tai įkaitinta geležis.

 

Evangelija visada jauna. Senas esi tu.

 

Malonė – tai nepažįstamoji, kuri visada sugriauna realistų apskaičiavimus.

 

Mūsų vargani gyvenimai ir darbai patys savaime nieko neverti, kaip žodžiai, atsieti nuo teksto. Bet Dievas, kai panori ir pasiduoda įkvėpimui, sukuria iš jų didingas poemas ir surimuoja juos vieną su kitu.

 

Mes esame kaip kauliukai gerojo Dievo rankoje, Jo saujoje. Ir gali būti, kad Jis dar lūkuriuoja prieš išmesdamas mus ant stalo.

 

Gyvenimas moko, kad šiame pasaulyje nėra paguodęs nė vienas, kuris pirmiau nebuvo paguostas, ir kad mes negauname nieko, ko pirmiau nesame davę. Tarp mūsų vyksta tik mainai, o duoda vien Dievas, vien Jis.

 

Visatoje skandalinga ne kančia, o laisvė. Dievas padarė savo kūriniją laisvą, štai kur skandalų skandalas, nes visi kiti skandalingi dalykai plaukia iš šio.

 

Krikščionis

 

Krikščionis negali išsigelbėti vienas, jis gali išsigelbėti tik gelbėdamas kitus.

 

Vidutiniškas krikščionis niekintinas labiau už bet kurią kitą vidutinybę, ir nupuola jis žemiau su visa milžiniška gautos malonės našta.

 

Be gailestingosios Kristaus meilės krikščionis nėra krikščionis, tačiau be garbės jis tėra kiaulė.

 

Sunku ne mylėti savo artimą kaip save patį, o pakankamai mylėti save patį, kad griežtai laikydamasis priesako nenuskriaustum savo artimo. Atleisti įžeidimus tebūtų gana natūralus sielos polinkis, jeigu taip pat lengvai galėtum atleisti sau, kad buvai paskutinis kvailys.

 

Malda – tai pareiga, o kankinystė – atpildas.

 

Kai trūksta kunigų, atsiranda kankinių perviršis ir šitaip atkuriama malonės pusiausvyra.

 

Įkliuvęs tarp institucijos prašmatnybės ir natūralaus žmonių vidutiniškumo nelyginant į spaustuvus, krikščionis neturi kito pasirinkimo, kaip tik tapti šventuoju.

 

Šventieji

 

Bažnyčiai reikia ir reformatorių, ir šventųjų.

 

Didžiausi šventieji ne visada yra šventieji, darantys stebuklus, nes kontempliatyvieji dažniausiai gyvena ir miršta niekam nežinomi.

 

Šventieji ir herojai – tai žmonės, kurie neišaugo iš vaikystės, bet ją pamažu tarytum iškėlė iki savo likimo.

 

Krikščionys nėra antžmogiai. Šventieji – ne daugiau arba dar mažiau, nes jie žmogiškiausi iš žmonių.

 

Šventieji turi meilės talentą.

 

Dvasingumas

 

Žemiškąjį pasaulį stiprina visa tai, ką praranda dvasinis pasaulis.

 

Dvasinės vertybės niekada nebus susigrąžintos, kol bus garbinamas Pelnas, nors jis turėtų būti tik toleruojamas ir kontroliuojamas.

 

Visa žmonija serga. Iš pradžių ir visų pirmiausia reikia vėl sudvasinti žmogų.

 

Mašina nudvasina žmogų, o kartu siaubingai padidina jo galią.

 

Bet kokie dvasiniai nuotykiai – tai Kalvarijos.

 

Realizmas

 

Realizmas tėra tikrovės eksploatavimas, deformavimas, išvirkščias idealizmas.

 

Nieko nėra realesnio ir objektyvesnio už svajonę.

 

Pavojingiausi iš mūsų apskaičiavimų yra tie, kuriuos vadiname iliuzijomis.

 

Tiesa

 

Tiesa panaši į saulę: apie ją kalbama su dideliu prielankumu, susižavėjimu ir netgi šventa pagarba, bet žiūrėdamas tiesiai į ją greit pavargsti…

 

Galų gale visada imama nekęsti sąmoningai atmestos tiesos – tai viena didžiųjų gyvenimo paslapčių, taip pat amžino pragaro paslaptis.

 

Kas mielai apsigaudinėja dėl savo artimo prasimesdamas gailestingumu, dažniausiai tiesiog daužo veidrodį, kad jame neišvystų savo veido. Mat silpna prigimtis mus skatina savo pačių bejėgystę pirmiausia matyti kitame žmoguje.

 

Meilė

 

Dievas atsiduoda tik meilei.

 

Niekas nėra mažiau vertas meilės kaip tasai, kuris gyvena tik tam, kad būtų mylimas.

 

Pragaras – tai nebemylėti.

 

Ramybės teikia ne Tikėjimas, o Meilė.

 

Tėra vienas patikimas būdas pažinti – tai mylėti.

 

Visada būna pakankamai priežasčių mirti, gerų ar blogų, galima kuo puikiausiai mirti iš nieko neveikimo, iš pasibjaurėjimo, užtat gyvenimas reikalauja daug ištvermės ir meilės.

 

Statyti, kurti – tai visad meilės darbas.

 

Viltis

 

Nusidėti vilčiai – didžiausia nuodėmė iš visų ir, ko gero, su ja lengviausiai susitaikoma, ji labiausiai puoselėjama.

 

Viltį galima prieiti tik per tiesą, didelėmis pastangomis ir ilgalaike kantrybe. Kad sutiktum viltį, reikia būti nuėjusiam už nevilties.

 

Viltis reiškia riziką. Netgi didžiausią riziką iš visų. Viltis – tai ne nuolaidžiavimas sau. Tai didžiausia ir sunkiausia pergalė, kokią žmogus galėtų laimėti prieš savo sielą.

 

Tas, kas nematė kelio tarp dviejų medžių eilių rytui auštant, gaivut gaivaus, gyvut gyvo, tas nežino, kas yra viltis.

 

 

Parengė ir vertė Diana Bučiūtė