Ginklai ir mūzos

„Kino pavasaryje“ žiūrėjau vienintelį filmą – „Gyvenimo kainą“ (rež. Ioseb Bliadze-Soso, 2021, Sakartvelas, Vokietija, Lietuva). Banalus pavadinimas – į anglų kalbą išversta „Otaro mirtis“, o tai kur kas geriau. Visgi kino kalba man visai patiko, nors tema nemaloni – primena gariūnmetį Lietuvoje. Skurdas, nesąžiningi ketinimai pasinaudoti (seksas taip pat funkcionuoja kaip valiuta), korupcija, gyvūniška pastanga išgyventi, pragyventi.

Kino filmo „Gyvenimo kaina“ kadras

Žiūrėdama galvojau, kad „natūralų“ scenarijų įmanoma parašyti ir be rusiškų keiksmažodžių (o gal juos praklausiau?). Imponavo žemas, duslus, prarūkytas pagrindinės veikėjos, dėl šukuosenos šiek tiek primenančios ir paauglę Natalie Portman, ir Audrey Tautou, balsas. Tik, žinoma, ji visai nesaldi – gali ir aprėkti mašinų langų valytoją seksualia sakartvelų kalba. Į kameros akiratį patenka nemažai kaimo etnografijos: gražūs kaukazietiški žmonių bruožai, buities, interjero detalės; berniukų choras. Kita veikėja, Tamara, suaugusiam sūnui pasakoja, kaip tėvas ją sumušė (besilaukiančią!), kai užtiko rūkančią. Mušti ką nors tos bendruomenės sąmonėje yra normalu, ji pati talžo savo sūnų už kažkokį keistą prasižengimą, o šis muša jo senelį partrenkusį paauglį. Pajaco kaukė autobuse atrodo daug neįprasčiau negu kruvinas sudaužyto paauglio veidas (į pastarąjį niekas iš keleivių nekreipia dėmesio). Vis dėlto tai išvirkščiai matriarchališka visuomenė: moterys kovoja, tvarko esminius reikalus, vyriškiai tik uždirba „rimtus“ nelegalius pinigus arba dalyvauja muštynėse. Pagrindinė filmo mintis – visi žmonės yra susiję vienas su kitu: jeigu vienas prisikelia iš numirusiųjų, kitas vos nemiršta, ir jie būtinai turi prasilenkti, nors ir neatpažįstami.

●

Žinia, kad Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius, trinktelėjo visiems. „LRT Plius“ jo atminimui rodė „Mariupolį“ (2016) – neskubriai ir nelygiai judanti kamera, neįprastos kasdienybės poetika liko šio drąsaus ir labai išsilavinusio režisieriaus braižu. Įdomu, kad jis pats kadaise paaiškino, kaip karas veikia žmonių gyvenimus (laidoje „Naktinis ekspresas“ su Jolanta Kryževičiene): visi dalykai staiga tampa aiškūs, akivaizdūs ir įgauna prasmę –
kareiviui tenka kautis už Tėvynę, civiliui (tarkime, batsiuviui) – atlikti darbus, nes juos tiesiog reikia atlikti. Išsigalvoti ontologiniai rūpesčiai tarsi nuplaukia šalin, kitaip tariant – žmogus tokiomis sąlygomis nebeturi prabangos filosofuoti, verčiau jau griebiasi daugmaž aiškių religinių vaidmenų. Klaiku ir neteisinga, kad šis karas pareikalavo tokios aukos – pokalbyje itin kukliai kalbėta apie antropologijos disertaciją, kuri ir paskatino eiti prie kino kalbos, verčiau jau pasisakyti filmavimo, ne rašymo būdu.

●

Mažajame teatre parodytas spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“. Režisierius – Stasas Žyrkovas (Ukraina), pjesės autorė –
Natalija Vorožbit (Ukraina): statyta iš dalies nuotoliniu būdu, nes režisierius likęs ginti Tėvynės, į repeticijas Lietuvoje atvyko tik prieš pat premjerą. Pilna salė žmonių: ne tik dėl meno. Gera Artūro Šimonio scenografija, virtuvės interjerą nesunkiai paverčianti paminkliniais antkapiais. Tiko čia ir bene ant vainikų ar užuojautose rašoma „laidotuvių grafomanija“, ir maginis paprotys palikti ant kapo vaišių. Moterys veikėjos itin slaviškos, pas mus šeimos santykiai atrodo, tikiuosi, jau kiek kitaip. Valdinga motina veikia ir kaip karo padarinys, trauminis archetipas: vyrai žuvo, todėl jų ne visai tikusį vaidmenį namuose automatiškai perima vyriausioji moteris. Vaizduojamos vyrų kartos seksualumą taikliai išreiškia Stasio Povilaičio įvaizdis ir scenoje skambančios dainų nuotrupos. Nors spektaklis, be abejo, apie karą: ir apie žmonių įsikibimą į buitį, nereikšmingas smulkmenas, priešinimąsi smurtui tokiu būdu. Atėjo laikas gyvam ukrainiečių nervui teatre – kadaise Sąjūdžio mitinguose taip reikėjo Bernardo Brazdžionio poezijos.