Sengirės parabolės. Pavasaris

 

Spindi it nubronzuoti lazdynų žirginiai. Skleidžia šviesą, susiliejančią su saulės spinduliais, su tirpstančio sniego blausiu baltumu.

Kone besvoriai žydinčio lazdyno žirginiai nuauksina atskriejusį, šakas sujudinusį vėją, įduoda jam nešti tolyn geltoną debesėlį. Tegu užplukdo ant žvilgsnio, ant balso.

Džiugiai nuteikia ir žydinčių lazdynų šešėliai ant pavandenijusio sniego. Tokie lengvi, perregimi. Šitie šešėliai netamsina ilgėjančių dienų šviesos.

 

●

 

Lyja. Ant sniego, ant ledo. Tik pavasariškas lietus taip sodriai, iškalbingai lyja.

Įsiklausau į šito lietaus greitakalbę, bene išgirsiu žinią apie pavasarį. Erdvę užpildo lietaus kuždesys. Pirmykštis, slėpiningas, regis, tampantis prokalbe.

Ryškėja medžių lajų spalvos, gelsvėja gluosnių ir blindžių viršūnės, gaubiasi violetine ūkana juodalksniai, supasi pietys vėjas parausvėjusiose, žalvario atspalvį įgavusiose beržų ir drebulių šakose.

Prausiasi sengirė žiemos miegą sklaidančiais lietaus lašais. Kiekvienas medis ištiesia šakas šitam pavasariniam lietui, nuo kurio tęžta pusnynai. Čia jau gimsta pavasario upokšniai, kurie bėgdami išmoks dainuoti.

 

●

 

Sengirės laukymėse, kloniuose, įlomėse telkšo balos, sklidinos sniego tirpsmo vandens, tokio skaidraus ir gilaus, kad skęsta dangus. Kvepia drėgna žeme, atšuntančia medžių žieve.

Iš visų pusių klega mažutėliai upeliukai. Bevardžiai, bet visi jie vadinami vienu – Pavasario – vardu. Jų balsais prašneko bundanti žemė. Skanduoja tą klegesį, tą bėgsmą miškai ir laukai. Nežinau džiugesnės melodijos už pavasarinį upeliukų skambesį.

Klausausi, kaip alma sutirpęs sniegas, žiūriu, kaip spindinčia srovele suvilgo peržiem speigų sugeltas ievų ir alksnių kojas ir bėga, bėga… Į pradžią, į atgimimą, į žydėjimą.

Alva, čiurlena upokšniai. Skamba, taip skamba, kad jų beklausydamas pasijunti, lyg ir pats būtum sustyguotas tai pavasarinei muzikai.

 

●

 

Dar prieš aušrotekį liovėsi lyti. Nutolo, nušnarėjo nakties lietus. Brėkštant ėmė keltis nuo žemės migla, vis melsvėjo ir vienu tarpu pasidarė žydra. Gal tai ne migla, o pavasarinio lietaus iš žemės ištrauktas pašalas. Dabar neranda vietos, srūva pro medžių kamienus, padvelkia šalčiu.

Laikina, mįslinga šita žydra migla. Jos sūkuriavime, rodos, iš naujo bus sukurtos spalvos, pavidalai, mus supantis pasaulis išryškės kitaip.

Patekėjus saulei migla ėmė sklaidytis, blykšti, ištirpo žydruma. Gal pasiliko ką tik prasiskleidusiame žibuoklės žiede.

 

●

 

Dar anksti pavasarį, kai susilygina diena su naktimi, imu laukti šilo vieversio – ligutės. Įsiklausau kas rytą į sengirės pušų siaudesį. Sunerimstu neišgirdęs ligutės, nejaugi šį pavasarį nebeatringuos jos paprasta, bet miela, džiugi, sakyčiau, panaši į pavasario upeliuko virvenimą giesmelė. Jeigu nematyčiau ir nepažinočiau šito mažo ir pilko paukštelio, tai pagalvočiau, kad ir kažkur aukštai padangėje upeliukas čiurlena.

Labai apsidžiaugiau šįryt išgirdęs švelniai suskambusią ligutės giesmelę. Spurda, plaukia paleista į erdvę. Suspurda ir manyje.

 

●

 

Nugrumeno pirmasis griaustinis, nušniokštė drungnas lietus. Vėl linksmai įspindo saulė. Ūmai sužaliavusiose sengirės laukymėse pilte pilasi žolė.

Nusivaikščiojęs po baltgirį, prisėdau ant kelmo. Ištiesiau pavargusias kojas, užmerkiau akis ir įsiklausiau, kaip žemė kelia žolę. Tylus, vos girdimas lyg alsavimo garsas sklinda po visą laukymę. Pro dūlėjančius pernykščius lapus, pro drėgną, atitokusią nuo pašalo šilainę kalasi žolė, išgirdusi tą amžiną užplūdusios šviesos šauksmą.

Kiekviename dar gležnučiame žolės daigelyje – skaidri, saulėta vis augančio būties džiaugsmo byla. Tas džiaugsmas kartu su svaigiu aplytos žemės, šviežios žalumos kvapu persismelkia ir į mano alsavimą.

Ne tik ausimis klausausi gyvo želiančios žolės balso.

●

 

Daug, kiek daug šviesos pavasario beržynuose. Steriliu baltumu svida beržų kamienai. Tasai jų baltumas įgimtas, gyvas, šiltas. Beržų šviesa tokia iškilminga kaip vargonų garsai.

Pavasaris – beržų prisikėlimas. Pridėk delną prie beržo kamieno ir pajausk, kaip tvinksi žemės syvai, kaip veržiasi ir plūsta sula į medžio šakas, į padangėn išbėgusią viršūnę, į kiekvieną su saulės spinduliu susitinkantį pumpurą.

Sula kvepia beržais, pavasario vėju. Jos skonis gaivus, kaip ir tyriausio šaltinio vandens, o tas vos numanomas saldumas – tai lyg prisiminimas primirštų pavasarių. Gaivina sula žmogų, paukštį, net ką tik atbudusią iš žiemos miego muselę, skruzdėlę. Beržai tarsi donorai.

Geriu sulą ir aš. Broliaujuosi su pačiu seniausiu visame beržyne, daugsyk vėtrų genėtu beržu.

 

●

 

Šiandien su anksta suskambo dangus. Drauge su aukštyn kylančia saule virvena vieversio giesmė. Sklinda, alma į kiekvieną atbundančią gyvastį ir sveikina, sulaukus pavasario.

Ieškau akimis beribėje žydrynėje ir mane sveikinančio su pavasariu šio mielo giesmininko. Pagaliau pamatau jį aukštai aukštai – pavirtusį virpančiu, skambančiu taškeliu.

Nežinau, kaip ornitologai aiškina, kodėl vieversys skraidina savo treles į aukštybes, kodėl jo giesmei reikia dausų. Man atrodo, kad šito mažo paukštelio mažoras gali skambėti tik nematomos Kūrėjo rankos pakylėtas aukšton padangėn ir sujungtas su saulės spinduliu, su pavasario šviesa.

Šiandien išgirdau sugrįžusį vieversį. Dangus jau nebus bežadis. Šito svarbaus įvykio gal nepraneš radijas, televizija, spauda.

 

●

 

Žydi žibuoklės. Mėlynesni už dangų, už jūrą jų žiedai atsispindi kiekvieno į šias gėles žvelgiančiojo akyse. Mėlyna būna net užsimerkus. Mėlyna visą dieną…

Užlieja žibuoklių mėlynė sengirės atšlaimus, tviska, tyvuliuoja iš tolo. Taip užsižiūriu į šiuos pirmuosius pavasario žiedus, kad, regis, išeinu iš savęs į žibuoklių žydėjimą, į tą mėlyną giedrumą. Grįžtu pašviesėjęs nuo gėlės tyrumo, jos atvirumo…

Ir dar man regisi, kad ir tau nešu šiandien žibuoklę. Nešu iš ano pavasario, kurį skiria nuo šito, dar mums duoto, jau nemažai vasarų, rudenų, žiemų. Žibuoklę – gerumą ir padėką, kad esam kartu. Nešu dabar, jau nubalus smilkiniams.

 

●

 

Kukuoja gegutė. Kažkodėl pasidaro skaidriai liūdna išgirdus tą skardų „kukū“. Gal todėl, kad gegutės balso aidojime išgirsti slėpiningą lemties balsą, suvoki, kad tuoj prabėgs dar vienas pavasaris, kad pats esi laikinas. Tau skirtame laike yra pradžia, yra ir pabaiga. Tai suvokė ir mūsų protėviai, lemtingame gegutės kukavime skaičiuodavo dar likusius gyventi metus.

Liūdniau nei pernai, užpernai šįryt kukuoja gegutė. Nors tuoj vėlgi guodžiančiai ir viltingai žydės sodai. Sengirė atliepia gegutei mįslingu šlamesiu. Tankmė užsklendžia tą elegišką „kukū“.

Stoviu po senoliu klevu. Taip pat girdinčiu gegutės kukavimą. Pasiklausykim, neskaičiuodami, kiek liko metų.

Ten toli, po šaltu debesiu, sklando suopis. Mirties ar Amžinybės ženklas.

 

●

 

Leidžiantis saulei aprimsta daugiabalsė tapusi giria. Tik strazdui giesmininkui dabar pats čiulbėjimas. Skambiam jo rečitatyvui iš pradžių dar akompanavo kikilis, bet galop ir tas nutilo. O rusvas kanapėtas strazdas tupi eglės viršūnėje, ir viskas aplinkui prisipildo linksmo švilpavimo, pereinančio į guvų čiauškesį, paukštišką juoką. Ulba, švilpiniuoja strazdas pačioje eglės viršūnėje, turbūt šis giesmininkas nori, kad jį ne tik visi girdėtų, bet ir matytų.

Leidžia jis savo balsą į vakaro prietemą, į besiskleidžiančiais medžių pumpurais kvepiančią erdvę. Gieda, vibruoja liežuvėliu, lyg gertų saulėlydžio žaižaras. Savo vakarinę giesmę čiulba su tokiu įkvėpimu, su tokiu įkarščiu, kad nuo kiekvienos plunksnos, rodos, pabyra skambūs, aidojantys garsai. Ir kartu su juo ima giedoti viršūnę iškėlusi eglė, į sutemas brendanti sengirė. Jau nežinau, ar klausausi, ar ir aš giedu kartu su raibaplunksniu strazdu.

 

●

 

Iš nugiedrėjusios nakties padangės atvilnija žvaigždžių šviesa. O su ja kartu ir skrendančių į Šiaurę žąsų balsai. Skardūs, skanduojantys ilgesį ar viltį, lyg tveriantys žodžius. Skrenda jos pačiu dangaus skliauto viduriu, pro Liūto žvaigždyną, sparnais užkliudydamos jo pačią ryškiausią žvaigždę – Regulą.

Nutolo, nuklykavo žąsys ten, kur jas šaukė prigimtis. Lieku akistatoje su pavasario dangaus žvaigždėmis. Su virš galvos aukštai aukštai mirguojančiu Jaučiaganio žvaigždynu. Šio žvaigždyno oranžinės Arktūro žvaigždės šviesa įspindo į pumpurėtą drebulės viršūnę, palytėjo ir jau išdygusias ugniažoles, pripylė ugnies į jų būsimus žiedus. Pasvajojau, kad tie žiedeliai bus panašūs į mažas žvaigždeles, kurios vieną tylią naktį atsiskirs nuo žiedkočių ir nuplauks į dangų.

 

●

 

Jau kelinti metai nuo ankstyvo pavasario iki rudens kas vakarą virš mūsų vienkiemio praskrenda pilkasis garnys. Šis didelis paukštis išnyra iš pietinio dangaus pakraščio ir lėtai vasnodamas sparnais nutolsta kažkur anapus miško. Skrenda jis vis ta pačia, kaip užrėžta kryptimi, virš daržinės stogo, pro pačios aukščiausios pušies viršūnę. Pasirodo trumpam ir dingsta toks vienišas, paslaptingas.

Pamačiau tą vienišių ir šiandien, leidžiantis saulei. Sugrįžo jis gimtinėn baigus tirpti paskutiniam sniegui. Tas pats ar jauniklis? Traukia savo kasdieniu maršrutu, matyt, protėvių nužymėtu padangių platybėse.

Saulėlydžio lydimas pilkasis garnys įskrido į raudonų gaisų užlietą erdvę ir pats iš pilko pasidarė raudonas, tarsi pakeitė plunksnų spalvą.

 

●

 

Po vasarodrungnių lietų, nugrumėjusio griaustinio iškart sulapojo drebulės, beržai, klevai, alksniai, liepos, kone visi lapuočiai. Žalias šviežias pasaulis užpildė mažus ir didelius akiračius. Ir boružės, ir aukštaskraidžio suopio…

Šįryt anksti pabudo vėjas. Mane pasitiko naujas, jau primirštas garsas – lapų šnarėjimas. Verčiantis įsiklausyti. Tyliai šnara ką tik išsiskleidę lapai. Lyg iš toli, gal net iš Anapus sklistų daugiabalsė giesmė. Tarpais šnaresys visai prityla. Tada atrodo, kad tūkstantinė, nematoma minia šnabžda maldą be žodžių.

 

●

 

Kokie dabnūs žydintys sodai! Baltomis pašvaistėmis pasklidę tarp vienkiemių. Kokie balti ir tyri vaismedžių žiedai! Lyg būtų nuplauti ašaromis, perėję per kančią. Jau žydi, skaistauja obelys, kriaušės, vyšnios…

Šiandien, regis, ne aš, o pats sodas priartėjo prie manęs. Tos senos obelys lyg seniai seniai nutolusios gerosios prosenelės, rodos, ims ir praturtins mane savo baltumu ir išmintimi.

Švelnus žiedo prisilytėjimas guodžia, ramina, žadina viltį…

 

●

 

Vos tik ima brėkšti, pasigirsta vyturio giesmelė. Ji kyla iš želmenų, iš dirvonų, auga iki pat dangaus, kuris įdienojus taps sklidinas vyturių ir kitų giesmininkų balsų.

Ir sengirė dabar byli. Paukščių balsais gieda kone kiekvienas medis, krūmas. Štai iš sulapojusių žilvičių purpteli aukštyn devynbalsė, jos švelnus ir skardus balsas susišaukia su vingraus upokšnio čiurlenimu. Baigdama savo virtuozišką melodiją, devynbalsė, tarsi pritrūkusi kvapo, puola į krūmokšnių žalumą. Be savo nuostabios giesmės ši paukštelė pilka, nekrintanti į akį. Jinai tuoj vėlei, lyg pamėtėta pakyla iš krūmų, vėl kliauga, ulba, čiurlena.

Visą rytą savo sidabriniu lumzdeliu groja devynbalsė. Regis, pagal tą giedrią, džiugią melodiją šoka, plazda virš aukso rakteliais tilindžiuojančių raktažolių plaštakės, sukasi ratu iš girios išbėgusios baltaveidės plukės…