Sapnai, fantazijos ir Venecija netiesiogiai

Buvau pasiilgusi Apichatpongo Weerasethakulo dideliame ekrane. Kaip ir ankstesni jo filmai, „Memoria“ – magiškas, sukeliantis sapniškus pojūčius. Filmas neskubrus, kadrų kaita – tarsi ramiai žiūrinėtum poliaroidines nuotraukas. Režisierius kai kurias iš jų sukeičia arba sumaišo, tad filmo naratyvas tarsi sudaigstytas iš ne visada nuoseklios vaizdinių sekos – visai kaip sapne. Siužeto siūlas trūkinėja, bet tai netrukdo čiuopti pagrindinę pasakojimo liniją – Džesika (akt. Tilda Swinton), atvykusi pas seserį į Bogotą, ima girdėti keistą į sprogimą panašų garsą. Žmonės, kuriuos ji sutinka, ir įvykiai, kurie vyksta, jai besistengiant išsiaiškinti garso priežastį, atsitiktiniai tik iš pirmo žvilgsnio. Įpusėjus filmui, belieka atsirinkti, kurie veikėjai tikri, kurie – matomi tik pačios Džesikos. Sapnišką realybę papildo senų Bogotos parkų vaizdiniai, staigiai prapliumpantys tropiniai lietūs, džiunglių augalijos paveikslai.

Filme kalbama nedaug, dialogai taupūs, veikėjų kalba – kartais poetizuota, bet be patetikos. Pavyzdžiui, augalams laikyti skirto šaldytuvo pardavėja sako, kad jame sustoja laikas.

„Memoria“

Džesikos girdimas į smūgį panašus garsas tarsi atveria jai įėjimą į portalus, nepažintus ir bauginančius šiuolaikinę vakarietę. Pirmas impulsas – rasti tariamos ligos priežastį („galbūt aš išprotėjau“) ir nuslopinti medikamentais. „Vaistai trukdys pajausti pasaulio grožį“, – sako sena bogotietė gydytoja, labiau panėšėjanti į būrėją ar aiškiaregę.

Filmo sapniškumas gali kiek varginti aiškaus, dinamiško siužeto mėgėjus, jame daug prasminių kodų, bet kruopščiai aiškintis kiekvieną jų, manau, būtų klaida. Filmo magija veikia ir nesudėliota į lentynas.

Šiuo metu vis populiarėjantis formatas – filmai iš keleto istorijų, kurių siužetai, kad ir skirtingi, turi bendrą jungiamąją giją. Nepaprastai estetiškas japonų režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi filmas „Likimas ir fantazijos“ sudarytas iš trijų istorijų, kurias, anot filmo aprašo, jungia bendra santykių ir meilės tema ir veikėjus ištinkantys sutapimai. Sakyčiau, jungia ir istorijų pateikimo būdas – per pačių veikėjų pasakojimus. Kiekviena papasakota istorija pateikia paveikslą, kas įvyko ir kas galėjo įvykti. Net jei „čia ir dabar“ nevyksta nieko, lieki suintriguotas, tarsi pats įtrauktas į kūrimo procesą. Pirmoje istorijoje žiūrovui padeda pats režisierius – pasiūlydamas net dvi galimas filmo pabaigas. Antroje – duodama užuomina. Trečia dviejų stoty apsipažinusių ir viena kitą moksladraugėmis palaikiusių moterų istorija – labiausiai užbaigta, bet ir ji suponuoja tęstinumą.

Filmo fantazijų aspektas tarsi paliekamas pačiam žiūrovui. O šis ne tik nenukenčia, bet ir išlošia.

„Likimas ir fantazijos“

„Neramieji“ – filmas apie kenčiančio nuo bipolinio sutrikimo dailininko šeimą. Filmai apie psichikos ligas visada sukelia dvilypius jausmus: iš vienos pusės supranti, kad tokių filmų reikia, iš kitos – negali atsikratyti pojūčio, kad tai jau daug kartų matyta. Vis dėlto filmo režisierius Joachimas Lafosse’as kreipia kamerą nuo psichikos sutrikimą turinčio Damjeno į Leilą – jo žmoną, kurios psichinė būklė irgi pradeda pavojingai svyruoti. Kopriklausomybė ir liga stumdomos kaip šachmatų figūros ir vienu metu ima atrodyti, kad Leila su Damjenu apsikeitė vietomis. Galbūt tokia rokiruotė buvo sąmoningas režisieriaus sprendimas – kad parodytų kopriklausomybę išgyvenančio žmogaus dramą.

„Neramieji“

„Atlantida“ – vienas iš tamsiausių, bet gražiausių matytų „Kino pavasario“ filmų. Tik grožis prieštaringas – filme rodomi Venecijos paribiai ir dykinėjantis jaunimas, savo katerius varinėjantis pelkėjančios lagūnos venomis ir prekiaujantis narkotikais. Gyvenimo tikslas – kuo galingesnis variklis, pakelsiantis tavo vertę. Net vagystė pateisinama – Danielė vagia norėdamas būti greičiausias. „Neskubėk ir būsi miręs“, – sako.

Kai turi gerą variklį, gali įplaukti į Venecijos kanalus. Kadrai, kai būrys skustų paribių chuliganų visu greičiu plaukia kanalais, iš kolonėlių leisdami kiekvienas savo muziką, pro abejingai dunksančius Venecijos architektūros perlus, – vieni įspūdingiausių. Mirštančio miesto kraujas sugedęs, šonu paverstos kameros fiksuojamos tiltų arkos, atsispindinčios vandeny, atrodo kaip ertmės – venos, kuriomis jis cirkuliuoja. Jokio spindesio, grožio, manekenių. Venecija rodoma netiesiogiai, bet tai irgi ji.

„Atlantida“