Poezijos vertimai

 

Oleksijus Čupa – ukrainiečių poetas ir prozininkas, poezijos slemo renginių Donecke pradininkas. Gimė 1986 m. Makijivkoje, Donecko srityje, baigė Donecko metalurgijos technikumą, įgijo chemiko-technologo specialybę, studijavo ukrainiečių filologiją Donecko nacionaliniame universitete. Dirbo mašinistu Makijivkos metalurgijos kombinate. Dėl karo Donbase 2014  m. buvo priverstas persikelti į Chmelnyckio sritį.

Čupos prozos knygos „Donbaso benamiai“ (Бомжі Донбасу, 2014) ir „10 žodžių apie Tėvynę“ (10 слів про Вітчизну, 2014) buvo patekusios į ilgąjį Ukrainos „BBC metų knygos“ sąrašą. Čupos eilėraščių vertimų publikuota Donbaso karą patyrusių ir fiksavusių ukrainiečių rašytojų rinktinėje „Per širdį. Ukrainos dienoraščiai“ (2017).

 

●
Rytais jau šąla, bet medžiai laikosi įsikibę žalios mados –

šlamina savo vasarines suknias,

kasdien vis atviresnes. Lapai sukas ore piruetais, o ant mūsų nusėda

šios oro sąlygos:

vakarinių barų,

vėsių riešų,

apleistų virtuvių.

 

Ir kas ten per žmonės, tokie šilti, gyvena už sienos? Kas per karštos jų sielos,

kodėl jie taip dainuoja duše, kodėl juokiasi tokiu laiku, tarp šviesos ir tamsos?

Kaip jie taip moka nemirti, lyg sraigė beviltiškoj savo kriauklėj,

kaip jie prisisega šypsenas ant sustingusių savo veidų?

 

Ir vakaras iš vakaro: nuovargis, karštas vynas, pokalbių laidos,

žiemos nuojauta už lango, kiekviename garse, kiekviename žingsnyje ant laiptų.

Mus apgaubia oras, oras-mylimasis, oras-žiema, oras-iširusi siūlė,

pirmosios mirties oras, aš-ryt-tau-pasuksiu oras.

 

Bet kokie gi čia žmonės, kuriems vis vien, gyvena už sienos?

Oras palaužia visus, jo neįveiksim ir mes,

o šie taip mėgaujasi gyvenimu, tarsi per amžius tęstųsi nerūpestingos dienos,

tarsi nereiktų nugrimzdus į dugną

čia sutikti

manęs.

 

●

 

Vasarą, kai ji mokėsi melstis jo kalba

ir krūpčiojo nuo kiekvieno stipresnio garso,

kai jos nuotaika bjuro kaskart

peržengus zonos ribas,

kai tamsus nuoilsis gėrėsi į

saulės nuauksintą jos nugarą ir blauzdas,

kai atsitiktiniuos kiemuos džiaustė ji rugpjūčio liūčių

permerktus drabužius

ir prie ugnies šildės rankas,

o dainos, atsimušusios į kalnus,

kartu su ja aidu klausė:

„O tu mane, tu mane?“,

 

tada ji, vieną dieną parėjus namo,

jo vardu pavadino medį,

augantį savo sode.

 

Laikas ritosi, mirtį sėjo,

o medis stovėjo sau,

šakomis rėmė dangų, santūriai tylėjo.

Kasdien pažvelgus pro langą

ji matė jį savo sode.

 

Jo šaknis ji laistė vynu raudonu,

glamonėjo kamieną, regėdama žalius lapus mintyse,

šlamėjo jo vardą:

„Mielas, o tu apie mane, o ar tu apie mane?“

 

Žiema – jau beveik.

Ji eina į darbą: pro skverus,

miegančius bankus, visą parą veikiančias vaistines,

nulydi akim į žiemos uosto spąstus

įkliuvusias baržas,

rytinių balų ledo šarvus traiškydama kulnais

prisimena baisų sapną apie gaisrus ir apšaudymus,

kirsdama krantus jungiantį tiltą,

žongliruoja planais –

tai, esą, nuveiksiu šiandien,

o šitai kitą kartą,

Ir staiga jos oda pašiurpsta,

užlieta ilgesio upės,

kuri neturi krantų.

 

O sode be jos liūdi

jo vardu pavadintas medis.

Žalias lyg vasarą, kuplus nuo jos rūpesčio –

vos vieną kitą lapą pagraužusios rūdys.

Atrodo, jis tiesiog girgžda vėjyje,

bet įsiklausyk atsisukusi:

„Miela, ir aš,

ir aš,

ir aš tave.“

 

Vertė Mila Monk