Po knygų mugės
Aneta Anra. Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus. Dokumentinė apysaka. V.: Odilė, 2021. 232 p.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip šią knygą perskaitė Tomas Venclova (mačiau nuotraukas iš pristatymo). Visą laiką erzino fokusavimasis į maistą ir gražius rūbus, juk kontrastas toks banalus – o ir pats kontrasto principas čia neveikia, nes išgyvenimą apibrėžia ne vien materialumas. Ar galėjo būti vien tik dokumentinė proza? Turbūt ne. Galvojau apie autorę. Rašyme kaip balete – jeigu nepradėjai nuo septynerių, gali sulaukti nebent (tik) populiarumo ir pardavimų. O jei nuo septynerių, irgi gali nepavykti – lemia ne vien duomenys ir darbas.
Eglė Frank. Mirę irgi šoka. Novelės. V.: Kitos knygos, 2022. 142 p.
Autorei dar gerokai prieš leidybą sakiau, kad pavadinimas man kliūva – kodėl ne mirusieji? Kam reikėjo tokio matomo sutapimo su Dead Can Dance? Prozoje nemažai nuaro: renkamasi tamsioji, ribinių patirčių estetika. Ir daug kūno: ne tik mirties, bet ir gimdymo, kūdikių, seno žmogaus fiziologijos; taip pat erotikos, sekso. Iš lietuvių rašytojų tiek sekso aprašymų esu skaičiusi gal tik Jurgos Ivanauskaitės romanuose. Veikėjos egzistuoja ne tiek sociume, kiek uždarame namų rate: nors jos emancipuotos, jokių feminizmo idėjų tiesiogiai nedeklaruoja. Tarsi ignoruoja visuomeninius reiškinius. Pasižymi solidarumu: eina į pagarbų santykį su kita socialine klase, liga ir pan. Bet jų emancipacija neretai reiškiasi lesbietiška meile: tai veikia kaip savarankiškumo požymis. Veikėjai vyrai silpni, jie sulaukia bejėgystės, bet labai jau netiesiogiai, ir perskaičius tai paveikia labiau už atviras feminizmo formuluotes. Vaizdinga „senamadiška“ kalba – nėra slengo, bet nėra ir atotrūkio nuo šiuolaikybės.
Dainius Vanagas. Oderis. Distopinis romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 269 p.
Nuobodu, bet ne taip smarkiai, kaip skaitant Tomo Vaisetos romaną „Ch.“. Nesuprantu distopijų poreikio, kai ir taip gyvename joje. Už Marijaus Gailiaus romaną „Oro“ ši knyga pasirodė geresnė: nagingiau parašyta, dialogai kruopštūs kaip Platono „Puotoje“. Jais parodoma, kaip nuostabiai kapitalizmas transformuojasi į komunizmą.
Vilma Fiokla Kiurė. Rožynas. Trumpoji proza. P.: Žiemos žodžiai, 2021. 105 p.
Pradėjusi skaityti sutrikau: ar čia jau antras leidimas? Pačioje pradžioje autorė sau pranašauja, kaip knygą ignoravo profesionalai ir literatūros specialistai, – būtuoju laiku pasakoja įvykius, kurie neva nutiko, knygai jau išėjus. Tam tikra prasme tai tiesa, jeigu „neignoravimu“ laikysime pozicijas penketukuose ir dvyliktukuose. Pasakojama apie Panevėžį ir „laukinį kapitalizmą“: juokingai, kartais net perspaustai. Simpatiškas pats „knygos-chuliganės“ amplua ir angažavimasis komizmui.
Dovilė Raustytė. Tobulų žmonių istorijos. Novelės. V.: Alma littera, 2021. 152 p.
Nuo pat pradžių šį debiutą lydėjo leidyklos verta reklama ir Audriaus Ožalo pagyros. Pavadinimas saldus, turinys naivus, kalba didžiai abejotina. Kažkuo panašu į Kristinos Sabaliauskaitės „Danielių Dalbą ir kitas istorijas“, tik, žinoma, menkesnio kalibro. Lyginama ir su Gabija Grušaite, bet nebent dėl to, kad tiksliai atspindi kartos realijas – tinderis, psichologė, diagnozės – tokie jau jų parametrai.
Vaiva Rykštaitė. Kaip būti. V.: Tyto alba, 2021. 376 p.
Pagarba, kad autorė išlaiko leidyklą ir jos darbuotojus. Tą sakau rimtai ir lenkiu galvą. Dauguma šios knygos tekstų buvo skelbiami „Lrt.lt“: publikavimo laiku skaičiau tik kokius du, temos nepasirodė įdomios. Vis dėlto internete atrodė geriau negu knygoje (patikrinau). Čia įtraukti tekstai iš „Nebegėda.lt“ ir asmeninio tinklaraščio. Skaitydama, be abejo, mąsčiau apie autorę. Normali publicistika, normaliai argumentuota. Bet didelis viešumas retai kada būna naudingas grožinei literatūrai (o autorė turi ambicijų). Vertę sukuria ne galia – priešingai, jos viena kitai dažniausiai trukdo. Pavadinimas – kaip savigalbos knygos. Egzistuoja savigalba ir antisavigalba: Donato Petrošiaus „Kaip nereikia gyventi“ neabejotinai arčiau mano estetikos.
