Nebeužmigti

 

Mano akys peršti nuo dulkių ir smėlio, kurių nėra.

Aš jas matau, jos krenta lyg snaigės man ant liežuvio,

Kvėpuoju oru

Švino dervos skonio.

Tai mano pojūčiai, jokios realybės,

Daktarai kartoja – plaučiai sveiki,

Akys sausos, jokių ašarų,

O aš noriu rėkti,

Noriu rėkti ant daktarų, kurie nemato,

Noriu rėkti ant žmonių, kurie mato per mažai,

Noriu rėkti ant savęs, nes kojos sukaustytos

Klampaus smėlio ir negaliu pajudėti,

Bandydamas ištrūkti įsikasu giliau.

Ir nors manęs nešaudo, ir nors manęs nežudo,

Po truputį aš mirštu,

Kol kas tik kojos,

Po to ir rankos,

Svyra prisipildydamos švino.

Galiausiai tampa vis sunkiau įkvėpti,

Vis sunkiau matyti,

Nuryti gumulą gerklėj.

Ir nors silpstu ir traukiuos,

Jau niekada nebeužmigsiu,

Jau niekada nebesapnuosiu,

Tik likusiom jėgom budėsiu, lauksiu.

O kai ateis, aš prisikelsiu,

Vėl būsiu Aš, vėl bėgsiu, rėksiu, kausiuos,

Daugiau jau niekad

Aš neužmigsiu,

Daugiau jau niekad

Aš nepamiršiu.