Liūdesio fizika

 

Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. 2016 m. apdovanotas Šv. Kirilo ir Metodijaus I laipsnio ordinu už nuopelnus kultūros ir meno srityse. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (Лапидариум, 1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (Естествен роман, 1999, liet. 2010, vert. G. Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į 21 kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (Черешата на един народ, 1996), „Laiškai Gaustinui“ (Писма до Гаустин, 2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (И други истории, 2000), romaną „Slėptuvė nuo laiko“ (Времеубежище, 2020) ir kt. Lietuviškai paskelbta poezijos ir kelios novelės.

Romane „Liūdesio fizika“ (2011) susipina daug koridorių, atšakų ir kambarių, maišosi praeitis ir dabartis, mitas ir dokumentas. Jame surinktos įvairios istorijos ir gyvūnai, „įkastos“ laikinų dalykų kapsulės tiems, kurie ateis, – postapokalipsės laikų skaitytojams, Dievui arba sraigei. Romanas pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų – ir Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013). Knyga išversta į keliolika kalbų.

Lietuviškai romaną „Liūdesio fizika“, kurio ištraukų čia siūlome, netrukus išleis leidykla „Rara“.

 

 

Burtininkas

 

Ir tada toks burtininkas stvėrė man nuo galvos kepurę, prakišo kiaurai ją pirštą ir praurbė štai tokią skylę. Aš paleidau dūdas – kaipgi pareisiu namo su kiaura kepure! O jis nusikvatojo, pūstelėjo į kepurę ir ši – o stebukle – vėl virto tokia, kokia buvo. Didis burtininkas.

Taigi jis – fokusininkas, seneli, girdžiu save sakant.

Tais laikais buvo burtininkai, atkirto senelis, tik vėliau jie patapo fokusininkais.

Bet aš jau patekau ten, man dvylika, greičiausiai eina 1925-ieji. Štai penkinė, spaudžiu ją delne, šis prakaituoja, jaučiu monetos briauną. Pirmą kartą mugėje esu vienas ir su pinigais.

„Žmonės, čionai… Ateikit pažiūrėt į gyvatę pitoną, nuo galvos iki uodegos galiuko trijų metrų ilgio, o nuo uodegos iki galvos – dar tiek pat.“

Vaje, kas tai per gyvatė, šešių metrų ilgio… Ė, pala, kur be pinigų, duok šen penkinę… Bet kad aš tiek ir teturiu, už kažkokią gyvatę visų neatiduosiu…

Priešais parduoda pomadas, kosmetinį molį ir plaukų dažus.

„Dažai plaukaaams, protas kvailiaaams…“

O kas ten per žmogus, aplink kurį susispietę tiek šniurkščiojančių bobų?

„Nikolčė, karo belaisvis, pargrįžo namolio ir nugirdo, kad jauna jo pati su kitu susidėjusi, Nikolčė patyko jos prie šulinio ir nusuka jai sprandą, o galva kad skrieja, o skriedama vapa, oje, Nikolče, ką gi tu padarei… Cha, raudokit dabar, bobos…“ Ir bobos rauda, ir plaukus raunasi… „Ir nusipirkit po dainyną, kad suprastumėt, kokia klaida padaryta, nekalta žmona pražudyta…“ Dainynų pardavėjas. Ech, ir kokios gi būta tos klaidos?..

Minia mane stumdo, o aš mygu pinigą, žiūrėk, kad nenugvelbtų, kartojo tėvas įduodamas man monetą.

„Galopu – pirkti sirupo Agopo“, – parašyta didelėmis, it sirupas rožinėmis raidėmis. Nuryju seilę. Gal išgerti vieną…

„Paskanauk cukrinių gaideeelių…“ – gundo mane nelabasis, apsirėdęs senute armėne. „Kas sumoja, čia sustoja…“ Ką pasirinkti? Sirupą ar gaidelius? Stoviu, ryju seiles ir niekaip nevalioju apsispręsti. Manyje tūnantis senelis niekaip neapsisprendžia. Štai iš kur tas vėliau šitaip mane kankinsiantis neryžtingumas. Regiu save ten sėdintį, liesą, ištįsusį, su šašuotu keliu, kepure, kurią prakiurdys burtininkas, išsižiojusį ir apspangusį nuo pasaulio brukamų vilionių. Atsitraukiu dar truputį, regiu save iš paukščio skrydžio, aplink mane visi tik bruzda, o aš stoviu, stovi ir mano senelis, dviese viename kūne.

Tik šast – kažkieno ranka numauna man nuo galvos kepurę. Vadinasi, atsidūriau prie burtininko stalelio. Ramiai, aš nepravirksiu, puikiai žinau, kas dabar nutiks. Aure burtininko pirštas išvirkščioje kepurės pusėje, vajeckau, kokia skylė! Aplink mane susispietusi minia juokais plyšta. Kažkas plekšteli man per pliką sprandą, kad net ašaros ištrykšta. Laukiu, bet burtininkas, lyg būtų pamiršęs tęsti triuką, padeda prakiurdytą kepurę į šalį, tiesia ranką man prie burnos, pasuka ore pirštus ir – o siaube – mano lūpos užrakintos. Nepajėgiu jų praverti. Apstulbau, susigrūdę žioplinėtojai bemat sprogs iš juoko. Bandau ką nors išrėkti, bet iš gerklės atsklinda vien mūkimas. Mmmm. Mmmmm.

„Haris Stojevas* atėjo į mugę, Haris Stojevas grįžo iš Amerikos…“

Stambus vyras miestišku kostiumu praskiria pagarbiai šnabždančią ir jį sveikinančią minią. Haris Stojevas – antras Danas Kolovas**, bulgarų svajonė. Jo kojos kainuoja vieną milijoną amerikoniškų pinigų, prataria kažkas man už nugaros. Surakina kojomis ir smaugia, priešininkas nebeįstengia nė krustelėt. A, tai vadinama kilpa, šnabžda kitas.

Aiškiai įsivaizdavau prismaugtus galiūnus, suvirtusius vieną šalia kito ant kilimo, ir jaučiau, kaip man ima stigti oro, sakytum būčiau patekęs į Hario Stojevo gniaužtus. Skubu pasišalinti, o minia seka jam įkandin. Ūmai už nugaros išgirstu šaukiant:

– Žmooonės, čionai… Vaikas su jaučio galva. Stebuklas neregėtas. Mažasis Minotauras iš Labirinto, vos dvylikos metų… penki levai pravalgomi, penki levai prageriami, už penkis levus visą gyvenimą pasakosit, ką teko išvysti.

Kaip liudija mano senelio atmintis, čia jis neužsuko. Bet dabar aš esu to prisiminimo mugėje, aš esu jis ir mane nesulaikomai magina užsukti pažiūrėti. Atiduodu penkinę, atsisveikinu su primeluotų šešių metrų ilgio pitonu, su atšaldytu Agopo sirupu, belaisvio Nikolčės istorija, bobutės armėnės cukriniais gaideliais, Hario Stojevo kilpa ir neriu į palapinę. Pas Minotaurą.

Nuo čia senelio prisiminimo gija išplonėja, bet nenutrūksta. Senelis tikino nedrįsęs įeiti, o aš įžengiu. Jis nutylėjo. Nes aš esu čia, jo prisiminime, ar galiu eiti toliau, jeigu jis čia iki manęs neužėjo? Nežinau, bet kažkas čia ne taip. Jau atsidūriau labirinte, pasirodo, tai erdvi pustamsė palapinė. Tai, ką regiu, nepaprastai skiriasi nuo mano mėgstamos senovės Graikijos mitų knygos su nespalvotomis iliustracijomis, kur pirmą kartą pamačiau pabaisą Minotaurą. Jis visiškai kitoks. Šitas Minotauras ne baisus, o liūdnas. Melancholiškas Minotauras.

 

Palapinės viduryje stovi geležinis narvas, maždaug penkių šešių žingsnių ilgio ir kiek aukštesnis už žmogų. Ploni metaliniai virbai ėmę tamsėti nuo rūdžių. Viename narvo kampe patiestas čiužinys ir stovi nedidelė trikojė kėdutė, kitame – kibiras vandens, paskleista šiaudų. Vienas kampas skirtas žmogui, kitas – žvėriui.

Minotauras sėdi ant kėdutės, nugarą atsukęs į žiūrovus. Šokiruoja ne tai, kad jis panėši į žvėrį, o kad kažkuo panašus į žmogų. Šiurpina kaip tik tai, kas žmogiška. Jo kūnas berniukiškas, visai kaip mano.

Pirmieji jaunuoliški gyvaplaukiai ant kojų, pėdos ilgais pirštais, nežinia, kodėl tikėjausi išvysti kanopas. Trumpos, kelius siekiančios išblukusios kelnės, trumparankoviai marškiniai ir… jauno buliaus galva. Neproporcingai didoka, plaukuota ir sunki. Tarytum gamta ūmai būtų smarkiai suabejojusi. Vidurkely tarp buliaus ir žmogaus viską apleido, pabūgo arba išsiblaškė. Toji galva nėra nei vien buliaus, nei vien žmogaus. Kaip apibūdinti, jeigu žodžiai stringa gerklėje, dvejoja prabilti. Veidas (ar snukis?) – ištįsęs, kakta – mažumėlę pasislinkusi atgal, bet masyvi, su atsikišusiu kaulu virš akių. (Tiesą sakant, panaši yra visų mūsų giminės vyrų kaktos forma. Nevalingai perbraukiu ranka sau per kaukolę.) Apatinis jo žandikaulis smarkiai atsikišęs, tvirtas, lūpos gan storos. Daugiausia gyvuliškumo visada slepia žandikaulis, iš čia gyvulys pasitraukia paskiausiai. Dėl pailgo ir iš šonų suploto veido (arba snukio) jo akys viena nuo kitos atstu. Visas priekis padengtas kažkokiais rusvais pūkais, ne barzda, o pūkais. Tik arčiau ausų ir sprando pūkai sutankėję į kailį, plaukai veši nevaldomai, visom kryptim. Ir vis dėlto tai yra labiau žmogus nei kas nors kita. Jo viduj glūdi kažin koks liūdesys, nebūdingas jokiam gyvūnui.

 

Kai į palapinę priguža žmonių, vyras verčia berniuką Minotaurą atsistoti. Šis atsikelia nuo kėdutės ir pirmą kartą pažvelgia į susirinkusiuosius palapinėje. Žiūrinėja mus kraipydamas galvą, nes jo akys šonuose. Man pasidingoja, kad į mane spitrėja ilgėliau. Ar tik nebūsime to paties amžiaus?

Žmogus (jo šeimininkas ar globėjas), įsivedęs mus į palapinę, pradeda pasakoti. Tai savitas legendų ir biografijos šiupinys, sudėliotas dažnai porinant šią istoriją mugėse. Istoriją, kurioje laikai vejasi vieni kitus ir susipina. Kai kurie įvykiai nutinka dabar, kiti – tolimoj, atmintyje neišliekančioj praeity. Erdvės taip pat sumyšta, rūmai ir rūsiai, Kretos karaliai ir čionykščiai aviganiai stato šios istorijos apie berniuką Minotaurą labirintą, kol galiausiai jame pasiklysti. Lyg labirintas vinguriavo toji istorija ir, deja, niekada neįstengčiau grįžti jos pėdomis. Istorija su nebyliais koridoriais, trūkinėjančiomis pasakojimo gijomis, akligatviais ir akivaizdžiais neatitikimais. Kuo neįtikinamiau ji skamba, tuo labiau ja įtiki. Blanki ir tiesi istorijos linija – vienintelis būdas, kaip dabar, išblėsus ano pasakojimo magijai, gebėčiau ją perpasakoti, skamba maždaug šitaip.

Helius, berniuko senelis iš motinos pusės, buvęs atsakingas už saulę ir žvaigždes, vakare jis uždarydavęs saulę ir išgindavęs žvaigždes į dangų, kaip išgenama kaimenė į ganyklą. Ryte suvarydavęs kaimenę ir išleisdavęs ganytis saulę. Senolio dukra Pasifutė, berniuko motina, buvus romi ir daili; ji buvo ištekėjusi už vieno didžio karaliaus, karaliavusio tenai, tose salose. Tai buvo labai seniai, dar prieš karus. Tos karalystės būta turtingos, pats Viešpats (tenykštis) gurkšnojęs sau rakiją su salų karaliumi, juodu viens antrą godoję, tasai dievas jam net dovanojęs didelį bulių baltutėliu kailiu. Tada prabėgę daug metų ir Viešpats pareikalavęs to buliaus aukurui. Pagailo karaliui Miniui („Minojui, Minojui“, – šūktelėjo kažkas) ir nutarė apgauti Viešpatį ir paskersti kitą bulių, kuris taip pat buvęs stambus ir gerai penėtas. Bet Viešpatį ar apgausi? Viską jis supratęs, užsirūstinęs ir taręs sau, na, palauk tu man, tuoj suprasi, su kuo turi reikalą. Ir padaręs taip, kad romi ir ištikima Miniaus pati Pasifutė ištikimybę savo vyrui sulaužė su anuo gražuoliu bulium. (Minioje išsyk pasigirdo smerkiamas šūksnis.) Šitaip gimęs kūdikis – kūnas žmogaus, o galva ir snukis – buliaus. Motina jį maitinusi ir auginusi, bet apgautasis karalius Minius neįstengęs ištverti tokios sarmatos. Širdis jam neleidusi nužudyti kūdikio minotauriuko, tad paliepęs įkalinti jį rūmų rūsyje. O tasai rūsys buvęs tikras labirintas, vienas meistras mūrininkas taip jį pastatęs, kad sykį į vidų įėjęs lauk nebeišsigausi. Meistro tikriausiai būta iš mūsų kraštų, mūsiškio, nes geriausi mūrininkai – pas mus, o graikai tingūs. (Palapinėje nuvilnijo pritariamas klegesys.) Po teisybei, tai ir anas meistras iš to naudos neturėjęs, bet tai visai kita istorija. Taigi, įmetė į tą rūsį vaikelį, trejų metukų, atplėšė nuo motinos ir tėvo. Įsivaizduokite, kaip jis jautęsis, mažas angelėlis, toj tamsioj belangėj. (Čia žmoneliai ėmė šniurkščioti, nors patys su savo bambliais elgėsi lygiai taip pat, tiesa, už storų rūsio durų juos įkišdavo ne amžiams, o tik valandai dviem.) Įmestas į tamsumą, porino toliau pasakorius, berniukas raudojęs per dienas ir naktis, šaukęsis motinos. Galop Pasifutei pavyko išmaldauti to mūrytojo, pastačiusio labirintą, slapta išnešti berniuką, o į jo vietą nuvesti tikrą jauną bulių. Bet knygoje ne taip parašyta, vėl prasižiojo visažinis iš minios. O tai, atkakliai savo laikosi pasakotojas, telieka tarp mūsų, kad Kretos karalius Minius nesužinotų apie apgaulę, nes jis dar apie tai nesuuodė. Taigi, šitaip slapta buvo išlaisvintas berniukas buliaus galva, tada, irgi slapta, įlaipintas į laivą, plaukiantį Atėnuosna (tą patį, kuris leidosi paimti septynių atėniečių merginų ir jaunuolių neva tam Minotaurui paaukoti). Išlipa iš laivo mažasis Minotauras Atėnuose, ten jį aptinka senas žvejas, priglaudžia savo trobelėje, globoja metus dvejus, paskui perduoda vienam mūsų žmogui, piemeniui, šis žiemą buvo nulipęs nuo kalnų ganyti savo bulių bandos pietuose, net prie Egėjo jūros. Paimk jį, taręs žvejas, nes tarp žmonių jis negalėsiąs gyventi, tad gal buliai jį priims kaip savą. Tai va, prieš kelerius metus tasai piemuo man asmeniškai jį perdavė. Ir buliai, sako, jo nepriima, nelaiko saviškiu, baidosi, mano banda išsibėgioja, nebegaliu jo su savimi vedžiotis. Nuo tos dienos lankomės mugėse su vargšeliu našlaitėliu, paliktu motinos ir tėvo, nei žmogumi tarp žmonių, nei buliumi tarp bulių.

 

Pasakojant šią istoriją Minotauras nuleidžia galvą, tarsi ne apie jį būtų šnekama, tik retkarčiais išleidžia duslų gerklinį garsą. Tokį patį, kokį leidau ir aš, kai mano burna buvo užrakinta.

O dabar parodyk, kaip geri vandenį, nurodė šeimininkas, ir Minotauras akivaizdžiai nenoriai parklupo ant kelių, įmerkė veidą į kibirą ir triukšmingai sriūbtelėjo. O dabar pasveikink šiuos geruosius žmones. Minotauras tyli, žiūri akis nudūręs žemėn. Pasveikink žmones, pakartojo vyras. Staiga pamačiau, kad vienoje rankoje jis laiko pagalį su aštriu smaigu ant galo. Minotauras praveria burną ir veikiau išurzgia gilų, džeržgiantį, nedraugingą „mūūūūū“…

Tuo seansas ir baigtas.

Prieš išeidamas (paskutinis) iš palapinės atsigręžiau, akimirką mūsų žvilgsniai vėl susitiko. Vargu ar kada nors pavyks atsikratyti jausmo, kad iš kažkur man šis veidas pažįstamas.

 

Lauke ūmai pajaučiau, kad mano burna vis dar užrakinta, o kepurė prakiurdyta. Puoliau prie stalelio, o burtininko nelikę nė padujų. Šitaip išėjau iš prisiminimo arba veikiau palikau ten dvylikametį senelį. Su užrakinta burna ir suplėšyta kepure. Bet kodėl jis nuslėpė, kad buvo įėjęs į palapinę pas Minotaurą?

 

Mūūūū

 

Tąsyk nieko jo nekamantinėjau, nes būtų supratęs, kad galiu patekti į svetimus prisiminimus, o tai buvo užvis didžiausia mano paslaptis. Be to, nekenčiau Geltonojo namo, į kurį būčiau nuvežtas, kaip buvo nuvesdinta akloji Marijka, nes regėjo turinčius nutikti dalykus.

 

Vis dėlto man pavyko šį tą iššniukštinėti iš senelio seserų, jų buvo septynios, kiekvieną vasarą jos atvažiuodavo aplankyti senelio, smulkutės, išvien juodai apsirengusios, liesos it žiogai. Vieną popietę prilipau prie stambiausios ir šnekiausios iš jų ir ėmiau kamantinėti, kokio senelio būta vaikystėje. Iš anksto nupirkau jai vaflių ir limonado, visos jos stačiai alpo dėl saldėsių, šitaip išgavau visą istoriją.

Sužinojau, kad vaikystėje mano senelis staiga tapo nebylys. Grįžęs iš kaimo mugės tik mūkė, neįstengė nė žodžio pratarti. Motina nuvedė jį pas senolę Gyduolę, kad išburtų iš lydytos kulkos. Ši tik pažvelgusi į jį ir tarusi: „Šitas vaikas patyrė didžiulę baimę, štai kas.“ Paskui paėmusi truputį alavo, įdėjusi į geležinį puodelį, pakaitinusi ant ugnies, kol alavas išsilydęs ir ėmęs čirškėti. Liejant kulką alavas įgauna pavidalą to, kas tave nugąsdino. Baimė sulenda į alavą. Tada kelias naktis reikia miegoti su tuo gabalėliu, paskui numesti į upę, į tekantį vandenį, kad srovė toli nuneštų. Tris kartus senolė Gyduolė liejusi kulką ir visus tris kartus išeidavusi buliaus galva, su ragais, snukiu ir su viskuo. Mugėje jį bus išgąsdinęs kažkoks bulius, tarė senelio sesuo, į mugę iš kaimyninių kaimų atvesdavo parduoti gyvulių: buivolų, galvijų, avių, ištisas bandas. Šešis mėnesius mano senelis nė žodžio neišspaudęs, tik mūkęs. Toji senolė ateidavusi veik kasdien, smilkydavusi jam žoleles, pakabindavusi jį žemyn galva virš trupinių, likusių nuo vakarienės, kad baimė išsipurtytų. Net paskerdusi veršiuką ir privertusi jį žiūrėti, bet senelis užsidengęs akis, nualpęs ir nieko nematęs. Po šešių mėnesių viskas praėję savaime. Sykį jis įbėgęs į trobą ir taręs: „Mama, greičiau, akloji Nera apsiveršiavo.“ Jie turėjo tokią karvę. Šitaip atsirakinusi jo burna. Žinoma, daugumą detalių surinkau vogčiomis įsigavęs į senelio sesers prisiminimus. Jos vardas buvo Dana. Ji nutylėjo dar vieną istoriją, į kurios koridorius jau buvau slapta įsmukęs.

[...]

 

Trumpas paliktųjų katalogas

 

Giminės istorija gali būti aprašyta papasakojus apie kelis paliktus vaikus. Tokiu pat būdu gali būti aprašyta ir pasaulio istorija.

 

Paliktas vaikas buliaus galva, įmestas į Minojo labirintą…

Paliktas Oidipas, naujagimis perpjautomis kojų sausgyslėmis, nuvežtas į kalnų trobelę, iš pradžių jį įsivaikins karalius Polibas, paskui Sofoklis, o galiausiai – vėlyvas jo tėvas Zigmundas Froidas.

Palikti Joniukas ir Grytutė, Bjaurusis ančiukas, Mažoji degtukų pardavėja ir ūgtelėjęs Jėzus, ji trokšta pas savo senelę, jis – pas tėvą…

Šiame sąraše yra visi, net neturintys jokios legendos, palikti praeityje ir dabar, paliksimi ateityje. Iškrisiantys iš mito lopšio, tad surinkime juos čia, šiuose žodžių užeigos namuose, paklokime švarius istorijos patalus, kad sušildytume sužvarbusias jų sielas. Ir palikime juos glėbyje tų, kurie, versdami šiuos lapus, glostys jų krūpčiojančius pečius ir galvas.

Kiek skaitančiųjų šias eilutes nėra bent kartą pasijautę palikti? Kiek prisipažins, kad auklėjimo tikslais bent sykį buvo uždaryti kambary, sandėliuke ar rūsyje? O kiek išdrįs pasakyti, kad patys taip pasielgdavo?

 

Pačioje pradžioje, kaip jau sakiau, yra rūsyje uždarytas vaikas.

 

Pusrūsis

 

Daug metų pasaulį stebėjau pro langą ties šaligatviu. Nuomojami butai keitėsi, bet kiekviename iš jų buvo po tokį žemą langą. Visada gyvenome pusrūsyje, nes čia – kambariai pigiausi. Ką tik buvome persikraustę į eilinį rūsį. Iš esmės, „buvusį rūsį“, kaip pasakė šeimininkas. Buvusių rūsių nebūna, šaižiai atkirto tėvas, o šeimininkas, tarsi nenutuokdamas, kaip suprasti jo žodžius, tik nusikikeno. Kai šiuose kraštuose pasijaučiama nejaukiai, kažin kodėl imama juoktis.

Įsikeliame laikinai, tarė man tėvas įnešant stalą. Buvo aštuntojo dešimtmečio vidurys, žinojau, kad esame iš tų, „kurie labiausiai stokoja“, žinojau, kad didžiausią poreikį turinčiomis laikomos šeimos, kurių vienam nariui tenka iki penkių kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, tad kažkokiame sąraše laukėme savo eilės. Akivaizdu, kad sąrašo būta baisiai ilgo arba kas nors jį kaitaliojo, nes tame pusrūsio kambaryje laikinai gyvenome kelerius metus. Pusrūsio (o iš esmės požemio) aukšte driekėsi ilgas koridorius ir buvo tik dar vienas kambarys, visada užrakintas. Neklausiau, kodėl nenuomojame ir jo, atsakymą žinojau – taupome butui. Be to, reikėjo laikytis penkių kvadratinių metrų žmogui tankumo, kad neiškristume iš tų, „kurie labiausiai stokoja“, skilties. Tamsus koridorius atliko vestibiulio ir virtuvės funkciją, bet buvo toks ankštas, kad jame tilpo tik dvi kėdės, viryklė ir kažkas panašaus į stalelį. Kai tėvai susipykdavo, tėvas išeidavo miegoti ten, ant stalo. Klausydavosi Laisvės radijo, slapta, per seną, lipniąja juostele apvyniotą „Seleną“. Nepaprastai didžiavausi, kad tėvas klausosi šio radijo, nes žinojau, kad tai draudžiama. Iš esmės didžiavausi tuo, kad esu konspiracijos dalyvis. Kai gyveni vienam kambary, neįmanoma saugoti daug paslapčių.

Namas, kuriame nuomojomės tą pusrūsio kambarį, buvo išties nuostabus. Į viršų kilo net trys aukštai su dideliais šviesiais langais. Į specialiai sušiurkštintą tinką buvo susmaigstyta tūkstančiai alaus butelių stikliukų, žalių ir rudų, pagal to meto madą, saulėje jie žėrėdavo it deimantai. O trečias aukštas net buvo lengvai išlenktas, beveik kaip pilis. Įdomu, koks pojūtis gyventi ten, ovaliame kambaryje su apskritais langais ir užapvalintu balkonu. Kambarys be briaunų. Iš viršaus tikriausiai matyti visas miestas ir upė. Matai visus gatve einančius praeivius, be to, visu ūgiu, o ne kaip keistas būtybes, turinčias tik kojas ir batus. Mokykloje nepraleisdavau progos pasakyti, kad gyvenu tame name, kurio kampe stūkso apvali pilis. Ir tai buvo gryna tiesa. Žinoma, netikslindavau, kuriame aukšte mano butas.

O tėvas svajojo apie butą su svetaine ir svetainės garnitūru, įsivaizdavo save besėdintį didžiuliame kvadratiniame fotelyje su laikraščiu rankose ir užkėlusį kojas ant taburetės. Tokį vaizdą buvo matęs viename iš „Neckermann“ numerių, kurį kažkokie šeimos draugai buvo trumpam paskolinę. Motina svajojo apie tikrą virtuvę su lentynėlėm, ant kurių išrikiuos baltus porcelianinius prieskonių stiklainėlius, vieną dieną juos nusipirks. Įtariu, kad šios svajonės kaltininkas buvo tas pats „Neckermann“.

 

Kojos ir katės. Tingios, lėtos ir ilgos kaip katės popietės. Kiaurą dieną kiūtodavau prie lango, nes tai buvo šviesiausia vieta. Skaičiuodavau praeinančias kojas ir išsigalvodavau ant jų stovinčius žmones.

Vyriškos kojos, moteriškos kojos, vaikiškos kojos… Stebėdavau, kaip mainantis batams kinta metų laikai. Basutės po truputį užsiverdavo ir virsdavo rudeniniais batais, šie kildavo koja aukštyn, grakštūs moteriški aulinukai, madingi, glamžyto lako, grubūs guminiai darbininkų batai, jie nešdavo išmesti šiukšlių kibirus, guminiai kaimiečių kaliošai su storomis megztomis kojinėmis, šie atvykdavo į ketvirtadienio turgų, mėlyni arba raudoni vaikiški batai, vienintelės spalvotos dėmės tarp vyraujančių juodos ir rudos spalvų. Paskui vėl laipsniškas pavasariškas batų lengvėjimas, išsinuoginimas iki plikų vasarinių pėdų, blauzdų ir pirštų, kojos apautos tik sandalais ir šlepetėmis. Šlepetės buvo lyg kokie kojų maudymosi kostiumėliai.

Rudenį langą užberdavo ant šaligatvio nukritę geltonai rausvi lapai, jie suteikdavo kambariui švelnios, geltonos šviesos. Paskui vėlyvas rudens vėjas juos išblaškydavo. Atslinkdavo lietūs ir priešais telkšodavo amžina bala. Stovi ir ištisas valandas stebeilijies, kaip į ją krinta lietaus lašai, išpučia beregint išnykstančius burbuliukus, dideles laivų armadas, o kiti lašai juos sutriuškina. Kiek istorinių jūrų mūšių vykdavo toje baloje. Paskui sniegas užberdavo langelį ir kambarėlis virsdavo urvu. Susisukdavau į kamuoliuką it kiškis po pusnim. Taip šviesu, o vis tiek esi pasislėpęs, nematomas kitiems, kurių žingsniai visai šalia grikši per sniegą. Kas gali būti nuostabiau?

 

Iš: Георги Господинов. Физика на тъгата. Пловдив: Жанет 45, 2012

Vertė Laima Masytė