Kaukė

 

Fu

 

Jis atrodė toks keistas

tarytum būtų neužbaigtas

angelas, velnias, begalybės kąsnelis?

tas mažiukas šikšnosparnis

lovoje po vilnoniu užklotu

vėsioje po žiemos kaimo troboje

kur vasarą gyvenau nelyg įsimylėjusi

ir viskas atrodė tarsi išsipildymas

tarp palubėje džiūstančių vaistažolių

kotais į viršų ir žiedais į apačią

 

gerai pagalvojus

tai buvo truputėlį šikšnosparnių šalis

su kitokiais, žmonių negirdimais garsais

pasaulis aukštyn kojomis

 

kažkam tiesiog dalykas

apie kurį sakoma „fu“

tarsi sudrausminant šunį ar bjaurintis

man tai buvo atvirkščias „fu“

vienu ir tuo pačiu hieroglifu „fu“

kiniškai reiškiantis sėkmę

arba šikšnosparnį

 

vienas jų krebždėdavo

sienoje ties mano lova

po drėgmės ir laiko išlankstyta fanera

girdėdamas ir pažindamas mane kitaip

nei žmogiška padermė

 

siuntė man ultragarsais

neįskaitomas žinutes

apie nesuprantamą

neįvertintą sėkmę

po aukštyn kojomis

siūruojančiomis pievomis

 

aukščiau žemės pakylėtomis

paaukotomis dėl geresnių pasaulių

 

 

 

 

Karvė

 

Bėgome su teta ir dėde link daržo

pro viralinę, mano mažą aprūkusį rojų,

prakvipusį kiaulinių bulvių šutiniu,

 

dėl jo dieviško skonio tariausi esanti

maža kiaulaitė, lygiai tiek pat mylima,

kiek ir man buvo meilūs baltučiai

kelių savaičių paršeliai.

 

Bėgome takeliu pro kluono šoną, išvietę,

žirgliojome per nušienautų garšvų strampus

senų obelų sode

 

ir tada pamatėme ją –

 

ilganagę karvę mutantę

gelzganu stirnos kailiu,

ragais, primenančiais aureolę.

Teta ir dėdė spėliojo, kas jos šeimininkas,

dejavo dėl kanopomis tarsi arklais

išmaišyto burokų daržo,

 

tai bandydami prisivilioti gyvulį,

tai šūkaliodami ir gindami jį šalin –

 

taip, kaip žmonės elgiasi

mylėdami vienas kitą.

 

Didelis gyvulys pro sodo medžius

atrodė nežemiškai vienišas,

tarsi planeta, išslydusi iš savojo kurso,

ilgesys be aiškesnės priežasties,

be krypties, adresato –

 

mano vyresnioji sesuo,

ieškanti nesurandanti

savo bandos,

kurios nė nebuvo sutikusi,

 

gal tik susapnavo,

išspriegta nematomais pirštais

prislėgus rūkui,

kūną sprogdinant

klimatą šildančioms,

žemės likimą keičiančioms

žarnyno dujoms,

būdingoms

kiekvienam

galvijui.

 

 

Moterų nugaros

 

jie jau keletą amžių piešia

apnuogintas nugaras

 

moterų nugaras

su kūno audinių tankmėje

blausiai švytinčiais stuburais

vidiniais jų medžiais

tveriančiais ilgiau

negu juos pridengianti akimirka

 

pažinimo medžiais

tikriausiai vedančiais

pavojingus vaisius

 

jie nuolat bijojo nuogybių

kurios atsigręžtų į juos su visa

baimės, drąsos ir pažinimo jėga

 

ir todėl jie tapė moterų nugaras

 

jie bijojo nenuspėjamo

kitos pusės grožio

siaubingos, nesuvaldomos

kitos grožio pusės

kuri ūmai pasirodo tik negraži

o kartais prilygsta sprogimui

 

ir todėl jie žvelgė į įsivaizduojamas

moterų nugaras

 

tikrinosi save kaip naštą

paslapčia matavosi save

prie tų nugarų tarsi kuprą

 

į savo nupieštas moterų nugaras

jie bandė savo akių aštrumą

ir laidė žvilgsnių kulkas

baimindamiesi atgalinių šūvių

 

tai buvo medžiotojai

pasirinkę moterų nugaras

 

tai buvo vakarykščiai žvėrys

prisimenantys kaip kibo

dantimis ir nagais

į savo patelių keterų gaurus

jungdamiesi su jomis į vieną

 

moterų nugaros, kurias jie tapydavo

išnirdavo jų žvėriškuose sapnuose

 

auksuotais rėmais jie aptverdavo

drobėse įkalintas nugaras

tarsi tik jiems paukščius čiulbančius

visiems užmiršus tikrąją giesmių paskirtį

uždarydavo į paveikslų narvelius

paukščius iš sparnuočių kartos

paskiepytos nuo laisvės

išoperuotais laisvo skrydžio organais

 

jų nupieštos moterų nugaros

buvo kadaise suluošinti

ir dabar apsaugos reikalingi paukščiai

 

todėl jie tapė moterų nugaras

saugodami nežinia kieno ir kada sumanytą

luošumą

 

nusigręžusios moterys

buvo uždengusios tai

kas primintų piešėjų motinas

ir tai, ką jie patys patyrė

kaip save ir savo

o ne nugarą, patogią šauti

tinkamą rodyti nepadorius ženklus

 

todėl jie vis daugino moterų nugaras

veisė jas tarsi specialią gyvūnų rūšį

 

sykį parodų salėje mačiau vyrą

bandantį pažiūrėti

kas gi matyti kitoje

paveikslo pusėje

tarsi atgręžus į save

nusisukusią moterį

 

jis išvydo tamsą

įkvėpė dulkes

seno mūro ir tinko kvapą

 

įkvėpė

baimingai susigūžusią

piešėjų ir žiūrėtojų tuštumą

 

atgręžė nugarą

moters nugarai

 

 

Kaukė

 

Šis bei tas pasiekiama,

šis bei tas paslaptinga,

šis bei tas traukiniu atgabenama

kaip spalvingos ateities prikimštos pagalvės.

Mama jų važiuodavo į Polocką ir Novopolocką:

storo plastiko maišų,

pilnų iš naftos pagamintos vilnos,

raudonos, žalios, mėlynos, ochros spalvų.

Lietuvoje virsdavo siūlais ir megztiniais.

Vieną tokį dėvėjau diena iš dienos keletą metų,

sykį draugė pasišaipė įžvelgusi

nederamą kūno suaugimą su drabužiu,

sielos nuosmukį iki uniformos.

Buvo pavasaris, draugė juokėsi iš manęs,

jos veide išryškėję tamsūs šlakai

ir įgimtas tamsus tarpdantis –

tai, dėl ko nepajėgiau rimtai ant jos užpykti,

mačiau ją ir taip per daug nuskriaustą,

palyginti su visuotinai priimtomis

vienspalvių, dantingų veidų kaukėmis.

 

Dabar uniforma ir kaukė yra sveiki

ar tariamai sveiki dantys.

Visam tam palaikyti kas antrame name

sostinės Polocko gatvėje vidutiniškai –

po dantistą ir jo padėjėją.

Atvykusį pacientą nukreipia prie aparato,

apaunančio plastiko vyžomis, higienos sumetimais.

Išdidžiai kišu koją su baltais aulinukais,

perimtais iš modistės dukters,

pažeme ūžteli karštis, sučeža plastikas.

Manausi atrodanti tarsi viena iš tų,

galinčių leisti sau baltus dirbtinius dantis,

baltą avalynę ir nuotraukai tinkamą šypseną,

įsivaizduoju matoma kaip viena tų, kuriems

šis bei tas pasiekiama,

įskaitant plastikinę higieną,

viena iš pasiturinčiųjų, įgali dėvėti

vidurinės klasės kaukę.

 

Laukiamajame prie dantisto kabineto

paslapčia skaitau Nicanorą Parrą, čilietį,

jo eilėraščius apie tai, kas yra, nors neatrodo,

apie tai, kas esu neatrodydama –

 

žila bedantė,

basa svetimuose batuose,

šis bei tas tarp plastikinio maišo

ir nušiurusio vis dar gyvo šuns kailiuko.

Šis bei tas tarp

užkratą platinančio kosulio ir žiovulio,

 

šis bei tas

tarp šio bei to ir nieko,

slapto juoko ir maišto dujos 

po medicinine kauke.

 

 

Kojinės

 

Parduotuvės autobusas kaiman

atvykdavo sykį per savaitę.

Suburdavo kolūkiečius vienkiemyje,

jautukų fermos pašonėje.

 

Susispietę prie masalo dūgzdavo,

keisdavosi juokeliais,

pagrindinis jų pirkinys buvo batonas

ir duona, sau ir gyvuliams,

 

ne vienam tai reiškė neregėtai gerus laikus,

jiems ir jų karvėms. 

 

Priminė linksmą bandą ar spiečių,

lengvą žemei ir be vargo jiems patiems.

Kas basas, kas su auliniais ar kaliošais,

vyrai su apyšvariais vatinukais,

Lanskaronskiai, Rubliai su Rubliukais,

rudaakis Sprincenas, raudonveidis Užuolas,

skarotos moterys su vilnonėmis kojinėmis,

kumpa kvailelė Liusė

didžiulėmis tarsi slidės pėdomis,

ateivė stora atvipusia lūpa,

o vis dėlto per jai skirtą švelnumą

lygi su visais,

viena iš savo vietoje pasodintų obelų,

duodanti savitų šviesos vaisių.

 

Jaučiausi tarp jų nematoma,

bet ir nevejama šalin miestietė,

dešimtmetė svetimos bandos jauniklė,

su viltimi, kad kas nors pastebės

jos apavą –

 

dvejas poras tetos vilnonių kojinių,

įspraustas į didokus kaliošus,

tikėjau: patirs tai tarsi vienos bandos kvapą,

stipresnį už politines spalvas,

krauju ir duona įtvirtinamas padėtis

tarp kairės ir dešinės,

miesto ir kaimo.

 

Tasai kvapas įsismelkė į mane,

kol prakaituodama nuo įtampos

ir atsakomybės prieš genties kultūrą

pramokau išmegzti kojinės kulną,

 

po truputį suprasdama,

koks keistas plikas padaras yra žmogus,

turintis įtartinai keistų formų galūnes,

buvau vienas jų,

 

gyvūnas, begėdiškai besislapstantis

po kito gyvūno vilnomis.