Kariesas

 

Nikola Šanta (g. 1959) – Voivodinos, Serbijos autonominės provincijos, rusinų rašytojas, publicistas, ilgametis žurnalo „Ruske Slovo“ redaktorius, intelektualas, kelių esė rinkinių ir romanų autorius. Rašo rusinų ir serbų kalbomis. Gyvena Kucuros kaime netoli Novi Sado, rūpinasi vaismedžių sodu ir užsiima bitininkyste. Lietuviškai buvo publikuotas jo romano „Panonijos pabaisa“ fragmentas (žr. „Š. A.“, 2021.XI.19, vertė N. S.). Atsižvelgiant į nuotaikas, vyraujančias dabartinėje Serbijos visuomenėje ir politikos bei iš dalies kultūros elito sluoksniuose, verta įsiklausyti į aiškiai prieš Rusijos agresiją Ukrainoje pasisakančio Nikolos Šantos balsą.

 

Karas Ukrainoje tęsiasi jau šešias dienas. Vargšę Ukrainą aš laikau ir mūsų tėviške – rusėnų tėvyne, nes pirmieji rusėnai į tuometinę pietų Vengriją, dabartinę Voivodiną ir Serbiją, atsikraustė 1745 m. iš Červenovo kaimo, dabartinės Ukrainos dalies, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos monarchijai. Be to, mano anūkų motina yra kilusi iš Ukrainos. O juk visi puikiai žinome, kaip mes mylime savo anūkus. Taip sakau norėdamas pateisinti savo emocinę būseną, pyktį ir įniršį, kurie dabar mane pripildo.

Nuo pat karo pradžios ištisas dienas seku Ukrainos, Rusijos, Serbijos, Kroatijos ir Bosnijos žiniasklaidos skelbiamas naujienas. Kroatų ir bosnių, taip pat juodkalniečių (kaip, be abejo, ir ukrainiečių) reportažuose jaučiama simpatija ir parama Ukrainai, o štai serbai remia rusus beveik tiek pat, kaip ir jie patys save. Tačiau tai ypatingas atvejis, vertas atskiro teksto. Nepaisant to, nuoširdžiai remiantieji beprasmiškus Rusijos veiksmus susiduria su labai nemalonia problema. Juk tokius dalykus tikrai sunku pagrįsti ir pateisinti! Šio blogio pateisinimas atskleidžia gilų šių žmonių neapykantos sluoksnį, kurio, kaip ir jaunystės klaidų, tiesiog neįmanoma nuslėpti. Tai neapykanta, kurios reikėtų gėdytis. Milovanas Danoilićius* kartą rašė, kad tokios emocijos kaip pavydas ir neapykanta gydomos protu. Ir iš tiesų, kai mus apima šis jausmas, vienintelis išsigelbėjimas yra protas. Kai žiūrėdami filmuotą medžiagą apie gydytojus, bandančius išgelbėti šešiametę mergaitę, sužeistą per daugiabučio Charkive susprogdinimą, girdime informaciją, kad vaikas žuvo, sunku rasti pateisinimą šiai tikrai nekaltai aukai. Kai kurie labiausiai išsigandę žmonės stengiasi šios informacijos neįsisąmoninti, nesutelkti į ją savo minčių, todėl jie mieliau kalba apie tai, kad Ukraina nori įstoti į NATO ir tuomet branduolinės raketos būtų dislokuotos prie pat sienos su Rusija, nors visi žinome, kad Ukraina neturi jokių šansų įstoti į NATO, nes jos sienos nėra stabilios. Ir būtent todėl Rusija jas ir pažeidė. Arba kalbama apie tariamą grėsmę rusakalbiams Ukrainos gyventojams, kuriuos tariamai reikia saugoti, nors visi puikiai žinome, kad abiejose fronto linijos pusėse daugiausia kalbama rusiškai, bent jau rytuose, prie pat Rusijos sienos. Be jokios abejonės, pavyzdžiui, Charkive. Tanko įgula, artėjanti prie Kyjivo ar Charkivo, dėlioja savo mintis rusiškai, bet taip pat rusiškai jas dėlioja ir ukrainiečių kareivis, paleidęs raketą į šį tanką, paskui jis tikriausiai taip pat rusiškai meldžiasi. Ir dažniausiai ir vieni, ir kiti priklauso Maskvos patriarchato Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, kuri iki šiol Ukrainoje turi stipresnes pozicijas, todėl mane stebina, kad visame tame vis dar negirdžiu patriarcho Kirilo balso. Galbūt jam tiesiog skauda dantį. Kai Rusijos prezidentas vėl artimiausiu metu apsilankys cerkvėje, tikėtina, per Velykas, patriarchui tikriausiai teks trenkti jam per galvą kryžiumi, kad jis suprastų, jog tai, ką jis daro, tiesiog neturėtų vykti. Taip kadaise auklėjome neklaužadas vaikus savo parapijoje.

Taip, prisipažįstu, aistringai ginu Ukrainos interesus, nes šiuo atveju kalbama apie tai, kad nekalti žmonės kenčia nuo galingos Sibiro meškos įniršio. Tie, kurie aplink mane pateisina Rusijos agresiją, daro tai dar grubiau, nes sunku pateisinti Rusijos skleidžiamą blogį, todėl jiems tenka stengtis dar stipriau. Taigi jie pradeda pasakoti visas tas istorijas apie amerikiečius, tuos bloguosius pasaulio policininkus, kaip žinoma, ir apie tai, kaip jie nori visą kaltę suversti kitiems, teigia, kad Putinas buvo tiesiog įspraustas į kampą, neturėjo erdvės manevrui ir būtent todėl pasiuntė tūkstančius karių žudyti ukrainiečių, bet iš esmės jis gi nekaltas! Tai amerikiečiai jį išprovokavo. Paskui jie pasitelkia Kosovo istoriją ir įtraukia į visą šį kontekstą, ir visa tai daro tik tam, kad pateisintų nusikaltimą. O nusikaltimų pateisinti paprasčiausiai negalima, neturėtume net to bandyti, nes kitaip tapsime nusikaltimo bendrininkais. Jie iš esmės jais ir tampa.

 

Išdidusis berniukas

 

Rusijos oligarchų ir aukšto rango politikos pareigūnų vaikai socialiniame tinkle „Twitter“ pasisako prieš karą. Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo duktė savo „Twitter“ paskyroje parašė – net voine! Tarptautinės bendruomenės įvestos sankcijos yra veiksmingos. Rusijos politiniam ir verslo elitui priklausantys tėvai siunčia pinigus savo išlepintiems vaikams, kad šie galėtų gyventi patogiai ir turtingai bei ramiai naudotis visais Vakarų pasaulio privalumais. Paprastai šie turtingi vaikai gyvena Londone, Niujorke, Miunchene… Ten jie arba mokosi, arba tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Dabar, kai įvestos sankcijos, negali normaliai veikti Rusijos bankai, politikų ir oligarchų privačios ir verslo sąskaitos užblokuotos, šie išlepinti vaikai norėtų grįžti namo, bet negali, nes pasaulis blokavo beveik visas oro susisiekimo su Rusija galimybes. Taip pat gerokai apribotas prekių gabenimas į Rusiją. Netrukus pritrūks bananų, apelsinų, kitų maisto produktų, kombainų, atsarginių dalių beveik viskam. Žmonės pradės badauti, juk tai akivaizdu! Galbūt tai privers visus šiuos apatiškus ir prastai informuotus žmones pagaliau išeiti į gatves ir pradėti reikalauti nuversti savo diktatorių. Galbūt tai sugrąžins Rusiją prie derybų stalo, šį kartą jau su daug švelnesniais reikalavimais. Tačiau apie ką kalbėti su Rusija prie šio derybų stalo, kai ji jau daug anksčiau užgrobė Krymą ir kai kurias teritorijas Ukrainoje rytuose. Juk jie reikalauja, kad Ukraina ir pasaulis pripažintų esamą padėtį. Todėl Ukraina turi vienintelę galimybę išlikti – kažkokiomis stebuklingomis priemonėmis nugalėti šią karinę milžinę! Ukrainos Dovydas turėtų perskelti Rusijos Galijotui galvą akmeniu iš svaidyklės. Ar tai įmanoma? Njegošas** rašė – tegul vyksta tai, ko negali būti! Rusijos kariuomenė neabejotinai sugebėtų įveikti Ukrainos kariuomenę tiek technika, tiek skaičiumi. Tačiau ji negali nugalėti žmonių. Tiek ukrainiečiai, tiek Ukrainos etniniai rusai yra toje pačioje pusėje. Juos vienija rusiškos bombos. Per pastaruosius dvidešimt metų Ukrainoje pasikeitė keturi prezidentai, o Rusijoje per visą tą laiką valdžioje buvo tik vienas žmogus, kuris suimdavo arba nužudydavo visus galimus konkurentus. Žmogus, kuris niekada nebuvo išrinktas tikruose demokratiniuose rinkimuose. Kažkada Jelcinas rusams iš televizorių ekranų tiesiog paskelbė – štai jūsų naujasis prezidentas!

Rusijos prezidentas elgiasi kaip išlepintas ir pasipūtęs berniukas, kuris skriaudžia ir muša kitus vaikus, neleidžia jiems žaisti ir normaliai gyventi, nes tik jis vienas turi teisę į orų gyvenimą. Visi kiti aplink tiesiog turi būti jam pavaldūs. Šis pasipūtęs vaikėzas nėra kūrėjas, o tik slaptųjų tarnybų agentas, kurį, jam būnant savo valdžios viršūnėje, tiesiog įžeidė Ukrainos žmonių orumas ir jų laisvės troškimas, ir dabar jis yra labai įsiutęs, nes, netikėtai jam pačiam, ne viskas vyksta pagal jo planą. Taigi jis uždėjo pirštą ant raudono mygtuko ir iš televizorių ekranų grasina visiems branduoliniais ginklais.

 

Dangiškasis dantistas

 

Kai aš mąstau apie tai, prisimenu Czesławo Miłoszo eilėraštį „Pasakėčia“. Šiame eilėraštyje lokys grizlis

 

                             [...] toks drąsus ir toks piktas,

Kad lupo karibus mėsą tiesiog iš po stoginės.

Ir ne tik. Žmogų laikė per nieką ir nebijojo ugnies.

O kažkurią naktį bandė laužtis į trobelės duris

Ir letena išdaužė langą, o jie, susigūžę,

Gulėjo su šautuvais ir laukė, kol ateis rytas.

 

Kai pagaliau lokį nukovė, jie suprato, iš kur toks keistas jo elgesys. Poetas rašo:

 

Pusė žvėries žandikaulio buvo ištisa pūlinga žaizda.

Dantų skausmas, metų metais. Skausmas be suprantamos priežasties,

Kuris kartais mus pastūmėja į beprasmius veiksmus

Ir suteikia aklos drąsos, nes mums viskas vienodai,

Kol išeiname iš miško, nebelabai tikėdami,

Kad mus išgydys koks nors dangiškasis dantistas.***

 

Iš kur atsiranda kariesas, sukeliantis tokį skausmą ir pyktį? Iš betikslio turtėjimo, demagogijos, melo, puikybės, žudynių. Visa tai yra sunkios nuodėmės. Liūdnai pagarsėjęs Jasenovaco koncentracijos stovyklos ustašių veikėjas Žilė Friganovićius, per vieną naktį nužudęs 1  100 serbų (paskutinis iš jų – senukas Vukašinas iš Klepaco, vėliau Serbijos Stačiatikių Bažnyčia jį paskelbė kankiniu ir šventuoju), prieš visiškai išprotėdamas nuo baisaus danties skausmo, pasakė, kad jam reikėjo pamatyti aukos kančią, idant vėl patirtų ekstazę ir palaimą mėgaudamasis svetimu skausmu. Neuropsichiatras daktaras Nedjas Zecas, serbas, priverstas gydyti šį beprotį, savo užrašuose Žilę Friganovićių pavadino kartėlio ir kančios kulka. Dangiškasis dantistas iš Czesławo Miłoszo eilėraščio pasirūpino, kad Žilė taptų būtent tokia kulka. Įdomu, kaip dangiškasis dantistas susidoros su Sibiro lokio kariesu?

 

2022 m. kovo 1 d.

 

 

Iš serbų kalbos vertė Nikodem Szczygłowski