Kaimynų lankymas
Su tėvais vaikystėje nedaug keliavome: savaitė Juodkrantėje, Palangoje arba Šventojoje ir savaitė – neskaitant kelių papildomų savaitgalių per metus – kaime, kuriame aš sunkiai rasdavau sau vietos, nes nemėgau kaip sesuo gaudyti ir tyrinėti žiogų, šerti purve braidžiojančių naminių gyvulių ir sekioti paskui įvairius ūkio darbus dirbantį senelį. Aš savo ruožtu paprastai mąsliai lipdavau į žemą kalną, stūksantį šalia mūsų namo, arba susikaupusi rinkdavau uogas, su sąlyga, kad pataikydavome atvykti jų sezonu. Ši veikla irgi buvo lydima šiokios tokios įtampos, nes po serbento lapu galėjo slėptis vabzdys keistais blizgančiais sparneliais ar atzvimbti niekuo dėta nektarą renkanti bitė, kurią būčiau galėjusi apklykti taip, kad jai, man ir kaimynei, gyvenančiai už kalno, plyštų ausų būgneliai.
Mano bendraamžiai, kurių tėvai turėjo automobilius, grįžę iš vasaros atostogų pasakodavo apie keliones po Europą ir aš visada smalsiai klausydavau, savo istorijas pasilaikydama sau. Iš tų klausytų pasakojimų tačiau belikęs vienas vienintelis įspūdis: norėdami nuvykti į bent mažumėlę egzotiškesnius kraštus ir kirsdami Lenkiją automobilių keleiviai ir jų vairuotojai susiduria su labai prastais keliais. Ilgą laiką tokį Lenkijos vaizdą ir buvau susidariusi: šalis kaip šalis, tik labai prasti keliai. Paskui jį papildė žinios apie gerą lenkų kino mokyklą ir nutuokimas apie šalies nusiaubtį Antrojo pasaulinio karo metais.
Palyginti neseniai į sąmonės paviršių išplaukė suvokimas, kad juk mano tėvai keletą mėnesių gyveno Krokuvoje, o iš mamos pasakojimų supratau, kad tai labai gražus europietiškas miestas. Šį suvokimą aktualizavo turbūt vienas vasaros vakaras, kurio porą ilgų valandų su drauge praleidome stovėdamos eilėje į vieną iš renginių, prie kurių įėjimo susirenka nenutrūkstama ir žvilgsniu sunkiai aprėpiama grandinė jaunuomenės, kurios vidutinį amžių kartais sunku nustatyti, bet visad jautiesi pranokstantis jos vidurkį vienais ar kitais aspektais. Stovėjome maloniai po žvaigždėtu dangumi kažkur Kauno gatvėje prie nebenaudojamo fabriko, kartkartėmis paverčiamo pasišokimo ar kitokios veiklos vieta. Eilė lėtai slinko į priekį, pažįstami mesendžeryje bandė išsiaiškinti, kurioje mes vietoje stovime, ir prisiirti prie mūsų. Vasaros dienos karštis jau buvo atslūgęs, bet šiluma vis dar glostė nuogus pečius ir, tiesą sakant, apimta tokios laukimo būsenos galėjau stovėti visą naktį. Už mūsų mindžiukuojantis vyrukas, viršijantis eilėje stovinčios jaunuomenės amžiaus vidurkį, ūmai įsitraukė į mudviejų su drauge pokalbį ir netrukus supratome, – tą padaryti nebuvo sunku, nes kalbėti pradėjome angliškai, – kad jis australas, vasarą keliaujantis po Europą. Šnekėjome apie pandemiją ir sunkumus, kuriuos patiria keliautojas tokiu metu, ypač toks kaip jis – slapta įsliūkinęs į autobusą ar tik ne Čekijoje, nes kažko trūko jo kelioniniuose popieriuose. Iš besirutuliojančio pokalbio darėsi vis aiškiau, kad australas pasižymi labai stereotipiniu požiūriu į Rytų Europą, o aš pavargau šnekučiuotis angliškai, – negaliu nesigūždama klausytis blogai kirčiuojamų ar gramatiškai ne iki galo taisyklingų savo formuluojamų sakinių, – tai visos nakties stovėti jau nebenorėjau ir ėmiau nekantriai dairytis pažįstamų, kurie turėjo netrukus pasirodyti ir kuriems norėjau perleisti mūsų pašnekovą. Man besidairant australas užsiminė apie Krokuvą ir jos grožį ir aš pamaniau, kad galbūt tai ženklas, jog Lenkiją vienaip ar kitaip reikia pamatyti.
Tikriausiai panašias patirtis per metus sukaupė ir mano draugas, tad vieną vasario vakarą mes per keliolika minučių sumąstėme nuvykti jei ne į Krokuvą dėl riboto savaitgalio valandų skaičiaus, tai į Varšuvą: nusipirkome autobuso bilietus, užsisakėme butą senamiestyje, kad galėtume visas norimas vietas mieste pasiekti pėsčiomis, ir pradėjome ruoštis kelionei.
Paskutinį kartą autobusu ilgesnį atstumą važiavau lankydama teatro būrelį, kai vykome gastrolių į Estiją. Buvau baigusi ketvirtą klasę ir niekada nemačiusi užsienio. Važiavome ilgai, išsilyginę ir tvarkingai susikabinę savo kostiumus, visą rekvizitą susidėję į bagažo skyrių ir autobuse džiugiai repetavome savo eilutes. Kai atvažiavome prie mokyklos, kurioje turėjome vaidinti, ir kai aš jau nekantriai vilkausi savo mėgstamą šviesią vasarinę striukę, kad galėčiau pagaliau pastatyti koją ant Estijos žemės, mums buvo pasakyta, kad niekam mūsų spektaklis neįdomus ir kad galime važiuoti sau. Aš neapsakomai nudžiugau, nes jutau scenos baimę net ir tada, kai jokių žodžių spektaklyje neturėjau: vadinasi, Estijoje neveiksime nieko kito, kaip tik vaikščiosime po ekskursijas. Daug ką prisimenu iš tos kelionės, nes visą laiką jaučiau didelę baimę – pirmą kartą išgyvenau tikrą vienatvės jausmą, pirmą kartą buvau likusi viena viešbučio kambaryje, kai mano kambariokė gotė su kitais vyresniais moksleiviais slapta išsmuko naktį prie jūros, galų gale labai bijojau būti pamiršta Taline su savo mažyte kuprinaite ir dar nelabai geru anglų kalbos mokėjimu. Jau turėjau telefoną ir trumpai pasiklydusi vaizdavausi, kaip sėdėdama ant suoliuko gražiame neseniai nulytame Talino senamiestyje renku atmintinai išmoktą namų telefono numerį ir susigraudinusi skaičiuoju paskutines kronas, kurių didžiąją dalį išleidau Lietuvoje nematytiems saldumynams įsigyti.
Kelionė į Varšuvą turėjo būti antra mano ilgesnė kelionė autobusu į užsienį. Mūsų autobusas pagal tvarkaraštį iš stoties planavo pajudėti apie dešimtą valandą vakaro, o Varšuvoje turėjome būti šeštą valandą ryte. Autobusų stotyse rytais ir vėlyvais vakarais visada itin šalta, ne išimtis buvo ir mūsų kelionės vakaras. Autobusas vėlavo. Aplink girdėjome žmones šnekantis rusų, lenkų, lietuvių kalbomis – kuo ilgiau autobusas vėlavo, tuo neužtikrinčiau kalbėjo žmonės, ėmė teirautis vieni kitų, kiek valandų, ir aiškintis, ar visi laukiame to paties autobuso. Nors karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs, probėgšmais pamaniau, kad vykstant neramumams turbūt lygiai taip pat stovėtume šaltyje, mąstytume, ar išeidami užrakinome duris, trečią kartą plotume sau per palto kišenę, norėdami įsitikinti, kad pasas vis dar vietoje, ir lauktume vėluojančio autobuso su kuprinėmis, kuriose tilpo drabužių, higienos priemonių ir kitų smulkmenų kelių dienų išvykai.
Po gero pusvalandžio, praleisto trypinėjant lietuviškos žiemos šaltyje, sulipome į autobusą. Prieš jam pajudant buvau paprašyta palydovės persėsti į kitą vietą, tada vietomis su man iš šono sėdinčia keleive, kilusia iš Varšuvos, pasikeitė mano draugas lietuvis, tada angliškai kalbančios poros prašymu į mūsų senąją vietą persėdo Vilniaus lenkas, jis stebėtinai lengvai užmezgė kalbą su varšuviete ir keletą ilgų valandų buvo galima girdėti pusiau rusišką, pusiau lenkišką diskusiją apie Mickevičių, pamąstymus, kuriai tautai visgi šis poetas priklauso, pokalbį apie Chopino širdį, lenkų kalbą ir Antrąjį pasaulinį karą. Nuo kelionės į Estiją laikų buvau pamiršusi, ką reiškia nakties miegas autobuse, ir nepagalvojusi, kokiais skirtingais ritmais gali gyventi autobuso keleiviai. Vienas vidurnaktį sumąsto išsitraukti sultingą obuolį, kitas autobusui sustojus Kaune išbėga nusipirkti trapučių ir paskui juos porą valandų lėtai vienodais intervalais čiaumoja; kai šis keleivis pavalgo, keleivis iš šono servetėle nusišluosto nektariną, išsitraukia vištienos blauzdelę ir antrą valandą surengia kuklią naktinę puotą – kiek garsų, kiek kvapų, kiek bruzdesio ir kiek mažai miego! Priekaištingai dirstelėjau į puotautoją, užsikimšau ausis, susilanksčiau į patogesnę padėtį ir prabūdravau iki šalto vasario ryto Lenkijos sostinėje.
Buvo ankstyva ir mes neturėjome, kur eiti. Į užsisakytą butą galėjome patekti tik nuo antros valandos, tad užsukome į „Starbucksą“, įsikūrusį pačioje stotyje, ir jame pabėgę nuo žvarbaus ryto ketinome išgerti po puodelį kavos. Panašiu metu į kavinę įsiveržė ir du vaikinai: su savo atsineštais kebabais jie taikiai įsikūrė prie staliuko netoliese žvelgdami į pasaulį pavandenijusiomis romiomis raudonomis akimis. Baristai toliau jaukiai šnekučiavosi, mes toliau jaukiai sėdėjome, vaikinai ramiai kramsnojo kebabus. „Stoties rajonas visur yra stoties rajonas“, – konstatavau aš siurbčiodama kavą.
Palikome stotį septintą valandą ryto, praėję pro gerokai nustebinusius viešuosius tualetus, kuriuose buvo galima nusipirkti dantų šepetėlių, akių šešėlių, lūpdažių ir kitokių reikmenų, kokių būdavo galima rasti Vilniaus kioskuose prieš apytiksliai penkiolika metų. Žmonių dar nebuvo daug: vos keletas vaikštinėtojų, daugiausia žmonės su augintiniais. Ankstyvą rytą tuščia gatvė, vedanti į senamiestį, atrodė apšnerkšta ir apleista. Pastatai kokiu ketvirtadaliu masyvesni už Vilniuje stovinčius ir tas netikėtas, staigus mastelio pasikeitimas tikrovei suteikė kažkokio siurrealumo, įnešė į ją tam tikrą sapniškumo elementą. Eidami tuščia gatve sutikome jauną vyrą. Jis buvo lengvai apsivilkęs, o jo dredai pakilus stipresniam vėjui galbūt būtų pradėję plaikstytis. Pamatęs mus jis sustojo. Dešinėje rankoje laikė didžeridu. Kai šiek tiek priartėjome, jis atsitūpė ir įtraukęs į plaučius nemažai oro galingai mūsų pusėn uždūdavo: vienišas aborigenas, pasiklydęs Varšuvos rytmetyje, svetingai ir šiltai sutiko kaimyninės genties narius.
Vis dar turėjome nemažai laiko iki galimybės pasidėti daiktus, nusiprausti ir bent valandėlę nusnausti, tad nusprendėme apeiti Varšuvos senamiestį, nes aplinkui išsibarstę parkai su nuogais medžiais ir išblyškusiomis vejomis žiemos pabaigoje neatrodė labai patraukliai. Užsukome į turgaus aikštę, kurioje vis dar veikė kalėdinė mugė ir kalėdinė čiuožykla – keistas reginys vasario viduryje, galbūt skirtas daugiausia turistiniam naujų įspūdžių potroškiui patenkinti. Kvepėjo karštu vynu ir žagarėliais, kurie, pasirodo, angliškai vadinami poetišku angel wings, tai yra angelų sparnų, vardu. Bevaikštant buvo sunku patikėti, kad karo metais sugriautas senamiestis, gražūs siauri spalvoti namai, kuriuose dabar įsikūrusios kavinės, barai ir suvenyrų parduotuvės, vėl stovi lyg niekur nieko. Prieš važiuodama į Lenkiją išsiaiškinau, kad Varšuvos karalių pilyje veikia Caravaggio paroda, tad be didelės konkurencijos tarp kitokių įmanomų veiklos pasirinkimų buvo nuspręsta likusias valandas praleisti klaidžiojant po pilies erdves ir kontempliuoti praeitį į ausis sklindant monotoniškam audiogido balsui. Nesu didelė muziejų mėgėja, dar mažiau suprantu vaikščiojimą po juos su planšete ir ausinėmis – turi pritaikyti vaikščiojimo greitį prie į ausis dudenančio balso, atkreipti dėmesį į tuos dalykus ir ta tvarka, kurią tas balsas nurodo, bet vis dėlto balsą ausinėse galima ir išjungti, tyloje stebeilytis į lubų freskas ar senus servizus po stiklu.
Mūsiškiai Valdovų rūmai man yra palikę blankesnį įspūdį nei Varšuvos pilis – juose lankiausi prieš dešimtį metų ir prisimenu, kaip gidė primygtinai mums siūlė atkreipti dėmesį į koklių krosnis, kurios tuo metu buvo turbūt vieninteliai eksponatai didelėje visuomenei prieinamų salių dalyje. Varšuvoje, be koklių krosnių, buvo galima pamatyti mebliuotų pilies salių ir galų gale paieškoti meno kūrinių. Caravaggio paveikslų tebuvo gal tik pora, jie buvo įsimaišę į mažiau žymių, paprastesnių dailininkų darbų kontekstą ir toje gausybėje arba ištirpo, arba tiesiog neatitiko lūkesčių ir nebuvo artimi asmeniniam skoniui.
Kitas išskirtinesnis kelionės tikslas buvo Koperniko mokslo centras, kuriame tarp lankytojų jautėmės kaip ir tose eilėse prie renginių Vilniuje – truputį, gal net gerokai peraugę standartinį lankytoją. Vaikščiojome stengdamiesi neatsitrenkti į lakstantį vaiką ar į kitą šiek tiek sutrikusią suaugusių žmonių kompaniją. Centras didelis: viską galima paliesti, išbandyti, atlikti vieną kitą bandymą ar išspręsti kokį galvosūkį. Bandant įvairius fizikos dėsnius demonstruojančius įrenginius vis dėlto reikia nepamiršti atsargumo: ant vieno aparato įsisukau taip, kad tik dėl tvirto įsikibimo į rankenas ir greitos aplinkinių reakcijos nenuslydau ir neatsitrenkiau į antro aukšto erdves juosiančius turėklus. Bet ir vėl turėjau progos surikti iš išgąsčio taip, kaip surikdavau kaime susidūrusi su bite.
Be abejonės, kainos Lenkijoje buvo dar vienas dalykas, keliantis malonų jaudulį krūtinėje. Šiek tiek pigiau apsipirkdavome ar pavalgydavome. Geriausiai vis dėlto užkandome sekmadienio rytą: saulės nutviekstoje atokioje aikštėje, kuria retkarčiais pravažiuodavo dviratininkas ar prakulniuodavo jauna šeima. Gūgle galima rasti išraiškingą atsiliepimą apie tą sumuštininę: patys skaniausi sumuštiniai, bet klientams ir darbuotojams gyvenimą nuodija isteriškas ir ekspansyvus kavinės savininkas. Mes jį radome atsipūtusį ir pagiriotą, sėdintį su akiniais nuo saulės, rūkantį ir geriantį kavą. Buvo ramus, bohemiškas ir žavingai manieringas, tarytum skaitytojų mylimas antraplanis modernistinio romano veikėjas ir mums vis dėlto patiko.
Į stotį su paspirtukais nusigavome gerokai per anksti norėdami būti tikri, jog į gimtinę grįšime. Buvo šalta, greitai sutemo, mes keletui valandų įsikūrėme kavinukėje prie stoties. Paskui ketindami paįvairinti laukimo monotoniją beveik sustirę į ledą užsukome į boulingo klubą, bet neradome laisvų takelių, grįžome į tą pačią kavinę – dar sykį pakartojome užsakymą, tada pakilome, grįžome į stotį, įsėdome į autobusą, naktį nemiegojome ir paryčiais sugrįžome.
Daug kuo Varšuva primena Vilnių: panašus naktinis gyvenimas, žmonės, apsitūloję tokiomis pačiomis žieminėmis striukėmis, tas pats skurdo ir išblizgintų parodomųjų gatvių kontrastas. Tik viskas šiek tiek didesniu masteliu – tačiau tas mažas Vilnius toks jaukus ir savas, kad nesvarbu, jog pas mus šiek tiek lėčiau tirpsta sniegas ir sužaliuoja medžiai.
