Alvis Hermanis: neketinu niekur išvažiuoti!

 

Kovo 11 dieną Naujajame Rygos teatre (NRT) įvyko Alvio Hermanio režisuoto spektaklio – Margaritos Ziedos „Viskas po dangumi“ – premjera. Leidinio „Kultūras Diena“ (KDi) korespondentė Undīnė Adamaitė su režisieriumi kalbėjosi kovo pradžioje. Pasak jos, vasario 24-ąją iš Putino „aukso puodo“ išniro infernalinis blogis, ir niekas nežino, kiek tas slibinas turi galvų nei kiek, vieną nukirtus, ataugs jos vietoje. Šiurpūs įvykiai ne per toliausiai nuo mūsų padarė įtaką ir pokalbiui. Apie meną ir teatrą šįkart mažiau.

 

– Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas pasakė, kad po vasario 24-osios pasaulis, kokį pažinojom, tapo praeitimi. Pritartum?

– Be išlygų.

– Geležinė uždanga tarp Rusijos ir pasaulio, tavo manymu, jau nusileido?

– Taip, visiškai aišku, kad nusileido. Niekas pasaulyje nežino, kas bus toliau. Scenarijų gali būti įvairių.

– Šiandien, kovo 6-ąją, skaitome, kad protestai prieš karą prasidėjo ir įvairiuose Rusijos miestuose. Ar tai lašas vandenyne, turint galvoje visą dezinformacijos nuzombintą masę, ar vis dėlto galėtų tapti postūmiu permainoms?

– Rusijoje gyvena 145 milijonai. Jeigu šiandien protestuoti į gatves išėjo kelios dešimtys tūkstančių, regis, rusų tauta savo pasirinkimą jau parodė. Tai juokingai mažai. Kiek suprantu, Putinui labai knieti mėgdžioti Kiniją, bet jam gali nepavykti, ir vietoj Kinijos išeis kažkoks tarpinis variantas tarp Irano ir Šiaurės Korėjos. Jeigu vėl nenutiks kokių nepaprastų dalykų, šitokia valstybė bus mūsų kaimynystėje.

Ir čia sklandžiai pereiname prie mūsų premjeros. „Viskas po dangumi“ – Margaritos Ziedos pjesė, istorija apie šiandienę moderniąją Kiniją. Per pastarąsias dešimt dienų spektaklis atsidūrė visiškai kitokiame kontekste. Kai prieš dvejus metus pradėjome jį statyti, negalėjome numatyti to, kas dabar vyksta. Kinija šiuo metu absoliučiai ir vienareikšmiškai palaiko Rusijos agresiją. Būdami rytietiškai sukti, jie niekada neremdavo tokių atvirų veiksmų, bet šįkart padarė išimtį. Ne tik oficialūs Kinijos atstovai, bet socialiniuose tinkluose ir Kinijos tauta – 90 procentų, o gal ir visas šimtas – remia Rusijos karą ir daro tai be galo entuziastingai. Mūsų spektaklis statytas galvojant apie tai, kad ateities koncepcija, kurią siūlo kinai, smarkiai palies ir mus. Kada nors vėliau tiesiogiai ar netiesiogiai paveiks mūsų gyvenimą. Labai tikėtina, kad Rusijos gyvenimą paveiks labai netolimoje ateityje. Aišku, kad ekonominių sankcijų prispaustai Rusijos ekonomikai neliks nieko kito, kaip išsigelbėjimo ieškoti pas kinus. Kad ir kokios ideologiškai artimos yra Rusija ir Kinija, galų gale kinai pasinaudos Rusijos silpnumu toje mitybos grandinėje, kurioje vilkai suėda triušelius, o tada pasirodo krokodilai, kurie suėda vilkus. Šioje grandinėje Rusija taps Kinijos auka.

– Pastaraisiais metais NRT nuosekliai žengia tiriamosios dokumentikos kryptimi. Kaip įstengėte priartėti prie dabartinės Kinijos tikrovės?

– Aš pats Kinijoje niekada nesilankiau. Buvau tik Honkonge, ir tai senais laikais, kai jis dar nebuvo taip integruotas. Margarita Zieda dvejus metus stropiai skaitė viską, ką tik buvo įmanoma perskaityti, visų pirma vokiečiakalbėje spaudoje. Kinijoje gyvenimas į priekį dabar žengia sparčių sparčiausiai. Valstybė progresuoja tiesiog neįtikėtinai. Mūsų abejingas išdidumas, neišmanymas – ką jau ten tie siauraakiai keistuoliai – ir nenoras matyti daro mus lengvai praryjamu kąsniu. Kas dabar vyksta Kinijoje, ateityje mums labai atsilieps. Šito neišvengsime. Tai jau prasidėjo, vyksta. Mūsų spektaklis apie tai. Istorija apie vienos latvių literatės kelionę į Kiniją, kurioje ji įstringa ilgiems metams. Visi faktai, nors daugeliu sunku patikėti, paremti tikrais įvykiais, dokumentika.

– Ar NRT aktoriai įstengia susitelkti į darbus ir galvoti apie ką nors kita nei įvykiai Ukrainoje? O tu pats?

– Manau, kad bet kuriam žmogui, kuris skaito žinias ir mąsto, yra labai, labai sunku visa tai „įterpti“ į kasdienę rutiną. Pasaulis keičiasi mūsų akyse. Galbūt galima palyginti su SSRS griūtimi? Įtariu, kad šios permainos bus dar didesnės. Mes dar nežinom.

– Pažįstu ne vieną, kam dabar atrodo keista eiti į teatrą, kelias valandas ramiausiai sėdėti tarp išsipusčiusių žmonių ir žiūrėti kažkokias kitokias istorijas. Man ir pačiai taip atrodo, nors idėjiškai pritariu, kad meno kūryba neturi sustoti nė akimirkos. Ar tau suprantamas toks sutrikimas?

– Visiškai suprantamas. Vienas iš galimų pateisinimų: žmonėms dabar gali kilti noras matyti ir jausti kitus. Visi nugrimzdę į telefonus ir ekranus, tikrovė persikėlusi į virtualybę. Nueini į teatrą ir pamatai – aha, kiti žmonės irgi dar egzistuoja.

– Taip, ir jie į tave nešaudo – naujojoje tikrovėje tai nėra nesvarbu.

– Kadaise mes gastroliavome Sarajeve. Teatre mums papasakojo, kad jie rodę spektaklius ir tada, kai miestas buvęs apsiaustas, visą laiką apšaudomas. Vaidindavę tik dieną, nes naktį nebūdavę elektros. Bet ir dieną į teatrą einantys žmonės rizikuodavo gyvybe. Tačiau spektakliai vyko. Vadinasi, buvo reikalingi. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl patys rusai dabar rodo spektaklius. Kaip jie gali apsimesti, kad viskas normalu?! Taip, Rusijos žmonių logika mums daug kuo nesuprantama.

– Socialiniuose tinkluose išplatinai reikalavimą, kad Maskvoje, Nacijų teatre, nebebūtų rodomas tavo spektaklis „Šukšino istorijos“. Ir kuo baigėsi?

– Mažai tikėtina, kad neberodys. Bet mano pavardę išbraukė.

– Taigi bus anoniminis spektaklis?

– Tikriausiai. Neseniai skaičiau, kad dramaturgo Aleksandro Volodino sūnus, jo autoriaus teisių paveldėtojas, pareikalavo, kad Rusijos teatruose spektakliai pagal tėvo pjeses nebebūtų rodomi. Esu tikras, kad į tai nebus atsižvelgta.

– Ar dabar bendravai su Rusijos aktoriais? Jevgenijumi Mironovu?

– Be abejo. Jie iškart pateikia Baltarusijos pavyzdį, kur aktoriai buvo pakeisti režimui ištikimais menininkais. Esą lygiai taip nutiktų ir Rusijoje. Tuo neabejoju. Kokie 150 žmonių tik ir laukia laisvos vietos. Tikrai nežinau, ar aktoriai Rusijoje turi kokį būdą priešintis. Dalis žmonių tiesiog emigruoja. Prisipažinsiu, kad NRT irgi kelis jų išgelbėjo. Jauniems vaikinams, kuriems grėsė būti pašauktiems į Rusijos armiją, siuntėme fiktyvius kvietimus, taigi kelis potencialius rusų kareivius „neutralizavome“.

– Vis dėlto daugiau kaip 9  000 kitų rusų vaikinų jau žuvo. Skaitome, kad juos ketinama laidoti anoniminiuose brolių kapuose Baltarusijoje, o gal net kūnus sunaikinti. Man regis, pavadinti tai blogiu – per maža. Turėtų būti koks nors kitas žodis, kurio niekas nežino… Ar tu, žmogų tiriančios profesijos atstovas, turi paaiškinimą, kas vyksta asmens galvoje, kad jis atsisako bet kokių moralės dėsnių, kurie žmogų daro žmogumi?

– Esu profesionalas, įgudęs spėlioti ir mėginti suvokti bet kokius minčių vingius. Mes teatre tą ir darome – stengiamės psichologiškai perkąsti ir suprasti net pačius didžiausius keistuolius. Bandau įsivaizduoti, kad rusai irgi turi kažkokią savo logiką ir savo patosą. Taip, aš girdėjau, skaičiau ir mačiau visą jų motyvaciją propagandiniame padaže. Propaganda tikrai užpudruoja smegenis. Nuo šito nė vienas nesam apsaugotas. Bet kokia propaganda žmogaus smegenyse gali sukelti negrįžtamus virsmus. Nesvarbu, ar jis visą gyvenimą tenkinasi Latvijos „Panorama“, „The New York Times“ ar Rusijos televizija. Visada kitus raginau – mokykitės kalbų ir klausykite įvairių šaltinių. Patys mąstykit ir susidėliokit dėlionę. Bet turim tai, ką turim. Rusijoje pakilusi tokia banga, kad grėsmė juntama ir čia. Dėl Latvijos rusų, aišku, kad tarp jų ne mažuma tokių, kurių galvos sujauktos pašėlusios propagandos. Tik dabar, užuot konfrontavus ir konfliktavus tarpusavyje, galbūt reikėtų vėl mėginti kantriai su jais šnekėtis. Su kaimynais, pažįstamais. Provokuoti konfliktus būtų neprotinga. Manau, patys rusai turėtų parodyti iniciatyvą. Suprantu, kad yra daug blaiviai mąstančių rusų. Ir yra daug taip nemąstančių. Aš neįsivaizduoju, kaip rusų tauta ateityje tai „nusiplaus“. Juk čia kolektyvinė atsakomybė. Istorijoje būna momentų, kada atsakomybė, deja, tenka visai tautai.

– Žiūrėjau Boriso Akunino interviu, kur jis taikliai pasakė, kad per keletą dienų žodis „rusas“ visame pasaulyje tapo keiksmažodžiu ir kad būti rusu dabar toksiška.

– Tikrai taip, be abejo. Rusai susimovė visiškai, galutinai. Jei ne visiems kartu, tai kiekvienam atskirai jiems teks rūpintis, kaip išvalyti žodį „rusas“.

– Kaip manai, ar šie įvykiai turės įtakos tavo kūrybiniams planams temų ar medžiagos požiūriu?

– Įdomus klausimas, apie tai nesvarsčiau, bet man regis, kad ne. Rusijoje jokių planų dabar neturėjau. O rusų klasika pasaulio teatruose vis tiek bus statoma. Aš irgi ketinu su studentais imtis Dostojevskio.

– Ar būsimuose tavo darbuose galėtų padaugėti socialinio ir politinio patoso?

– Tikriausiai per anksti pateikti tokį klausimą. Aš nežinau, kas bus toliau.

– Šiame KDi numeryje pateikiame menininkų apklausą, ir vienas iš klausimų skamba taip: kaip dabartiniai tragiški įvykiai Ukrainoje paveikė jūsų įsivaizdavimą apie menininko misiją?

– Labai atsiprašau, bet esu nekokios nuomonės apie menininkus. Nemanau, kad jie vadovaujasi kokiu nors moraliniu imperatyvu. Čia legenda. Iš tikrųjų viskas kitaip. Deja, vykstant įvairiems politiniams ir istoriniams lūžiams, menininkai išdarinėja visiškai priešingus dalykus, ir pasirodo, kad dauguma jų – perkamos kekšės, daro tik tai, kas tuo momentu naudinga, ir plaukia pasroviui. Tikėtis iš menininkų kokių nors drąsių gestų kritiniais momentais – beprasmiška. Viskas krypsta kitaip. Mes tą puikiai matome ir šiandien Ukrainoje: patriotizmo ir vyriškumo, tiesiog žmogiškumo kartelė, kurią užkėlė ukrainiečių tauta, miesčioniškai civilizuotajai Europai, kur vyksta kažkokios anoniminės miesčioniškos akcijos, nėra suprantama. Ar dabar Zelenskiui paskirti Trijų Žvaigždžių ordiną? Iškabinti Ukrainos vėliavą? Šiuo metu taip nuraminsim savo sąžinę. Bet tai veidmainiška, menka, negarbinga. Šioje situacijoje Ukraina rodo mums pavyzdį, kad kiekvienam reikia atrasti būdą nuveikti ką nors konkretaus. Suteikti realią pagalbą jiems arba stiprinti mūsų valstybės apsaugą. Yra daug įvairių būdų. Prisimenu, kai Zelenskis dar tik kandidatavo į prezidentus, visi šaipėsi: komikas, komikas. Per rinkimų agitaciją jis kartojo vieną frazę – kiekvienas Ukrainos pilietis turi tapti prezidentu savo sąmonėje. Jei kiekvienas prisiimsim atsakomybę, kokios tikimės vien iš prezidento, tikrai viskas ims veikti.

O dabar regime neįtikimą pavyzdį. Gal tik senovės graikų tragedijose pavaizduota kažkas panašaus. Ukrainos tauta sava krūtine užstoja visą Žemės rutulį. Mano sąmonei tai galingiausias žemės drebėjimas. Aš net nepajėgiu kaip reikiant šito suvokti. Mane paveikė neapsakomai!..

– Vienas analitikas šį fenomeną apibūdino taip: dvasios jėga tapo fizinė.

– Taip, kažkas neįtikėtina. Prisimenu, dar prieš porą metų hipsterių organizacijos, kovojusios už pabėgėlių teises, visiems aiškino: vos tik Latvijoje bus kokių nemalonumų, mes irgi iš čia bėgsim. Mano galva, šis ukrainiečių pavyzdys daugybei žmonių Latvijoje atvėrė akis, parodė, kokia turėtų būti pilietinė atsakomybė. Bet į menininkus pernelyg didelių vilčių nedėkit. Jau seniai šitą kartoju.

– Kodėl taip niekinamai kalbi apie menininkus? Save irgi priskaičiuoji?

– Deja, priskaičiuoju. Žinai, meno pasaulis yra toks… Man regis, taip pasakė kažkuris latvių poetas – visą laiką jame puoselėjamos tamsiausios žmonių ypatybės: pavydas, savanaudiškumas, priešiškumas kitam, intrigos. Meno pasaulyje, deja, visa tai puoselėjama. Per pastaruosius dvejus metus, kai man teko kiek „pristabdyti“, jaučiu, kad pradedu po truputėlį harmonizuotis.

– Tačiau su studentais pasirinkai statyti Dostojevskį. Ten tikras tamsiųjų žmogaus ypatybių koncentratas.

– Na, taip. Apskritai su studentais išėjo kitaip, nei buvo galvota. Dėl viruso viskas nusikėlė pusmečiu vėliau. Įprasti diplominiai spektakliai, kaip seniau, nebus rodomi, jų nespėsim pastatyti. Beveik visus studentus priimame į teatrą etatiniais aktoriais. Jie jau anksčiau įsiliejo ir net nebeskirstom – studentų spektaklis ar „senių“. Kultūros ministerijos požiūris irgi pasikeitė, diplominiais darbais laikomi nebe atskiri spektakliai, o vaidmenys. Mūsų jaunųjų aktorių diplominiai darbai yra vaidmenys, kuriuos jie sukūrė pastaraisiais metais. Dabar, po kiniško spektaklio, pradėsiu su jais repetuoti „Idiotą“. Pusę vaidmenų gaus mūsų „seniai“. Aš jo nelaikau diplominiu darbu. Tai bus dar vienas mūsų repertuaro spektaklis. Aišku, virusas labai paveikė mokymo procesus. Dveji iš ketverių metų yra jo paženklinti. Vis dėlto esu visiškai tikras, kad dar joks aktorių kursas nebuvo gavęs tokios praktinės patirties kaip mūsiškiai. Ant scenos jie užlipo jau pirmo kurso pradžioje. Jie dalyvauja daugybėje repertuaro spektaklių. Filmavosi serialuose ir filmuose. Svari patirtis.

– Kaip manai, ar virusas suardė teatro lankymo įpročius?

– Ne. Kaip tik priešingai. Skirtingai nuo kino industrijos – jau vasarą, atsidarius kino teatrams, visi įsitikino, kad žiūrovų entuziazmas prigesęs. Žmonės suprato, kad filmus ramiausiai gali žiūrėti namie. Tik kino profesionalams ir kritikams atrodo, kad čia siaubas – kaipgi dabar be didžiulio ekrano… Paprastas žmogus nejaučia jokio skirtumo. Jam dar patogiau – gali nueiti į tualetą, kada nori, gali valgyti savo sumuštinius. O visų šalių teatruose pastebėta: vos tik baigėsi draudimai, žiūrovai pradėjo šluoti bilietus ir į prastus spektaklius, ir į prastus teatrus. Kokybė nesvarbu. Žmonės trokšta tiesiog kaip nors socializuotis, susitikti su kitais gyvais žmonėmis. Kino teatro lankymas anonimiškas. O teatre tu matai kitus, į tave irgi žiūri. Yra bufetas. Žmonės pasipuošia ruošdamiesi į teatrą. Tai ritualas.

– Taip, net nežinau, kur dar įmanoma patirti tokį bendrystės pojūtį kaip gerame spektaklyje, kai visi žiūrovai drauge sulaiko kvapą ar visi kartu juokiasi. Nebent kokiame nors audringame mitinge. Ar ketini eiti į teatralų piketą prie Rusijos ambasados? Matai prasmę?

– Kartoju – matau viso to prasmę, tik manau, kad sąžinės tai neturėtų nuraminti, kad šito per mažai. Žinoma, eisiu ten.

– Kažkada pasakojai, kad Atgimimo laikais siauroje Rygos senamiesčio gatvelėje susidūrei su tautos manifestacija ir apsisukęs patraukei priešinga kryptimi. Kaip dabar atsimeni tą laiką ir save jame?

– Tada man buvo tiek metų, kiek dabar mano studentams. Buvau visiškai alergiškas politikai. Netikėjau niekuo. Toksai savotiškas imunitetas… Atgimimo laikais gyvenau Niujorke. Prisimenu, turėjau pažįstamą kroatą. Jis ten gyveno jau keletą metų, ir tada jo tėvynėje prasidėjo karas. Ne dainuojanti revoliucija, tikras karas. Vieną dieną jis pasakė –
viskas, reikia grįžti ir dalyvauti. Taip, kai kas manyje yra pasikeitę. Jaučiu, kad atbudo kažkokie archajiški instinktai –
kad už savo tėvynę norėčiau kautis. Tiesiogine prasme kautis. Matau, kad daugeliui yra panašiai. Ne tik vyrams, bet ir moterims.

– Mačiau nuotrauką – ukrainiečių balerina kovine uniforma, su šautuvu ant peties. Sakei – kyla noras kautis. Suprantu, man irgi. Tačiau šiomis dienomis mąstau ir apie nesmurtinio pasipriešinimo idėją. Apie režisierių Kroderą, kuris visus savo „Hamletus“ statė teigdamas: jeigu renkiesi žudyti, keršyti, tampi kaip jie. Baisingos karo pasekmės – tai ir mūsų neapykanta, kuri nuodija sielą ir kurios anksčiau savyje nebuvai pastebėjęs. Dėl viso pikto iš stalčiaus išsitraukiau tėčio plaktuką, bet nežinau, kaip toliau gyvenčiau, jeigu juo suskaldyčiau kam nors galvą… Galbūt liksiu gyva, tačiau Undīnės nebebus… Ką tu manai?

– Jeigu jau prabilom tokiomis temomis, noriu pasakyti, kad aš du mėnesius praleidau dirbdamas Izraelyje. Kasryt prieš repeticijas eidavau maudytis. Gana dažnai šalia matydavau pulkelį izraeliečių merginų su karinėmis uniformomis ir automatais. Jos irgi ateidavo maudytis. Aš manau, jog šiomis naujomis aplinkybėmis, kai Latvija bus priversta gyventi šalia visiškai nenuspėjamo agresyvaus kaimyno, derėtų radikaliai pakeisti mūsų krašto apsaugos koncepciją. Nieko nereikia išradinėti. Tai Izraelio krašto apsaugos koncepcija. Jie taip ir gyvena. Nedidelė valstybėlė, beje, užimanti keturiskart mažesnę teritoriją nei Latvija. Ten karo tarnyba privaloma ir vaikinams, ir merginoms, su gynybos pradmenimis supažindinama nuo mažens. Pabrėžčiau, kad jų kariuomenė ideologiškai kitokia, sakyčiau, be aklo paklusnumo. Labai moderni ir intelektuali. Izraeliečiams kariuomenė – veikiau ugdymo forma, kuri ne tik lavina fiziškai, bet ir teikia puikų išsilavinimą. Ne veltui Izraelis dabar yra pagrindinis startuolių centras pasaulyje. Tik todėl, kad visi jie ten išėjo karinio mokymo programą, paremtą mokslu ir kūrybiškumu, žinoma, ir fiziniu lavinimu. Tai tik į gera išeitų aikštingiems Latvijos vaikams, kurie sulindę į savo kompiuterius ir į lauką nosies neiškiša. Daugelio jų sveikatos būklė apgailėtina. Suprantu, kad Latvijos krašto apsaugos koncepcija subūrė karinę valdininkiją, kuriai, kaip ir kiekvienai biurokratijai, sunku keistis, nes ji nenori užleisti savo pozicijų. Vis dėlto, manau, Latvijai reikėtų bandyti diegti izraelietišką sistemą. Kad visi namuose turėtume ginklus ir būtume visada pasiruošę.

– Ar susikrovei evakuacijos krepšį, kaip pataria „Sargs.lv“?

– Ne, aš niekur neketinu išvažiuoti. Man jokios evakuacijos nereikės.

– Ačiū, Alvi, už pokalbį! Labai tikiuosi, kad susitiksim, kaip ir anksčiau, teatre, o ne mūšio lauke.

–            Taip, ačiū.

–             

P. S. Kovo 21 dieną A. Hermanis išplatino tokį pareiškimą:

„Prieš kelias dienas pasaulį apskriejo Michailo Baryšnikovo kreipimasis, kuriame jis be išlygų smerkia Rusijos agresiją ir demaskuoja Putino ideologiją. Mišą pažįstu seniai, jo nuostatos manęs nenustebino. Užtat nustebino Rusijos menininkų lūkuriuojančios pozicijos, geriausiu atveju apsiribojančios dailiojo čiuožimo reveransus primenančiais raginimais siekti taikos visame pasaulyje. Todėl taip svarbu buvo išgirsti rusų aktorės Čiulpan Chamatovos balsą. Ji – pirmoji iš tų kultūrininkų, kurie nepabūgo ir viską vadina tikraisiais vardais. Ją irgi pažįstu seniai, kartu dirbome. Visi žino, kad savo šalyje Chamatova yra pagrindinė aktorė, visi žino, kad ji – humanizmo pavyzdys, jos labdaros fondas ne vienus metus rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais. O dabar visi gali įsitikinti, kad Čiulpan – tai Rusijos sąžinė. Nes tik karas atskleidžia, kas yra kas. 

Pakviečiau ją tapti NRT trupės nare, įsilieti į mūsų kolektyvą. Jau netrukus ji pasirodys mūsų spektakliuose. Iš pradžių vaidins savo gimtąja kalba.

Čiulpan, aš žinau, tai buvo neįtikėtina pilietinė drąsa prieš porą metų Maskvoje vaidinti mano spektaklyje apie Gorbačiovą. Mes visi tikėjome, jog mūsų spektaklio žinia – kad laisvė nėra tuščias žodis – pasieks girdinčias ausis. Mes buvome naivūs. Vis dėlto bent jau prabilom apie tai. Ir nenutilsim.“ 

 

Parengė ir vertė Audrius Musteikis