Algirdo Juliaus Greimo „Pokalbiai“ knygų mugėje
Algirdas Julius Greimas. Pokalbiai. Sudarė Arūnas Sverdiolas. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2022. 614 p. Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutartis Nr. S-LIP-21-18.
Algirdo Juliaus Greimo „Pokalbių“ knyga pasirodė neseniai, ji stora, buvo galima spėti nebent pavartyti, todėl gal geriausia bus, jei apibūdinsiu, kokia ji.
Į knygą sudėti 54 Greimo pokalbiai, išspausdinti arba įrašyti garso ir vaizdo priemonėmis septyniomis kalbomis, – visi, kuriuos pavyko aptikti ir pasiekti. Pokalbiai, suprasti plačiausia prasme, kaip dialoginiai diskursai, tai yra atsakymai į klausimus, duoti žodžiu arba raštu, laiškais, ilguose, kartais kelių dienų pašnekesiuose, trumpuose interviu ar atsakant į anketų klausimus. Tai pirmoji tokio pobūdžio Greimo tekstų knyga, nieko panašaus pasaulyje kol kas nemėginta padaryti.
Tekstai sudėti pamečiui nuo 1956 iki 1992-ųjų, Greimo mirties metų, ir atspindi jo gyvenimo kelią, intelektualinę raidą, daugialypius interesus, apmąstymų ir veiklos turinį bei pobūdį. Tekstai labai įvairūs – nuo trumpučių prisistatymų masinės žiniasklaidos publikai iki „vidinių“ Greimo sukurtos semiotikos mokyklos tekstų, svarumu nenusileidžiančių patiems teoriškiausiems jo tekstams, juos aiškinančių bei atveriančių anaiptol neakivaizdžias vis naujai keliamų problemų ir siūlomų jų sprendimų jungtis.
Man regis, Greimas pats geriausiai mokėjo išaiškinti savo idėjas, o labai įvairių ir skirtingų, artimesnėmis ar tolimesnėmis prielaidomis besiremiančių pašnekovų klausimai jam padėdavo suprasti, kas būtent kelia keblumų vieniems ar kitiems iš jų ir ką reikėtų patikslinti. Jo klausinėjo kalbininkai, semiotikai, filosofai, mitologai, biblistai, intelektualai ir žurnalistai iš įvairių šalių ir žemynų. Pašnekovai klausdavo apie pamatinius jiems rūpimus dalykus arba aiškindavosi niuansus ir subtilybes.
Dažnai Greimo pokalbiai – tarsi nedideli įvadai į jo teorijas. Čia jis glaustai pasako arba paryškina tai, kas teoriniuose veikaluose pasilieka fone. Pokalbiai susaisto veikalus ir apibūdina jų santykius, taip pat papildomai nušviečia juose svarstomą problematiką. Jie susiaudžia su kitais Greimo tekstais ir vienas su kitu, juose įvardijamos ir glaustai aptariamos svarbiausios jo idėjos ir rūpesčiai, nukalamos raktinės formulės, nužymima minties eiga, nurodomi savojo mokslinio kelio orientyrai, tyrimų padėtis ir perspektyvos, užbrėžiami numatomų darbų eskizai. Kartu tai autokomentarai ir saviinterpretacijos, asmeniški liudijimai, brėžiantys intelektualinio autoportreto štrichus.
Nedariau jokios atrankos, palikau tai skaitytojo nuožiūrai: man nuo tarybinių laikų liko alergija knygų parengėjų atrankoms ir praleidimams. Bet svarbiausia – šiuos tekstus galima skaityti labai skirtingai, vedamam kuo įvairiausių interesų. Nebūtina visus juos skaityti vieną po kito, galima pasirinkti pirmus kritusius į akį vartant knygą, klaidžioti kaip po mišką arba vaikštinėti nelyginant parko takeliais, sugrįžtant ten, kur jie kryžiuojasi, ir pasukant netikėta kryptimi. Beje, pokalbiai su pašnekovais lietuviais gerokai paprastesni negu su kitais – čia reiškiasi tai, ką Greimas vadino savo „schizofrenija“, tačiau kas iš tiesų reiškia plyšį tarp lietuviškosios ir prancūziškosios kultūros lygių: lietuviams reikėjo aiškinti paprasčiau, nesiremiant konotacijomis. Bet kartą leidusis į šios knygos skaitymo kelią ima traukti jos tankmės.
Orientaciją turėtų palengvinti dalykinė rodyklė, kurią pirmąkart pamėginta sudaryti Greimo veikalui. Labai ja didžiuojuosi ir manau, kad, pildoma ir tikslinama, ši rodyklė gali būti naudinga studijuojant ir kitus jo tekstus.
Skaitant chronologine tvarka išrikiuotus pusketvirto dešimtmečio tekstus iš eilės, kyla įspūdis, panašus į tą, kurį patiri žiūrėdamas seriją nuotraukų, fiksuojančių judėjimo fazes. Vilniaus universiteto Greimo centre semiotika jau daugiau kaip du dešimtmečius dėstoma kaip sisteminė, vadinamoji standartinė semiotika, vientisas teorinis blokas. O per pokalbius galima sekti, kaip semiotikos instrumentarijus plėtojamas ir taikomas nagrinėjant vis naujus žmogiškosios tikrovės laukus ir klodus, išryškėja bent kelios semiotinės „revoliucijos“ (Greimas sako, kad trys, bet gal galima įžvelgti ir ketvirtą). Pasimato semiotikos, kurios istoriją Greimas yra pavadinęs savo asmenine istorija, įvykinis pobūdis ir permaininga raida.
Greimas buvo anaiptol ne vien mokslininkas: kalbininkas, semiotikas, mitologas. Dar 1969 m. jo bičiulis Žibuntas Mikšys pradėjo pokalbį klausdamas: „Jūs esate žinomas mūsų visuomenei kaip žurnalistas, nagrinėjęs įvairius mūsų kultūrinio gyvenimo aspektus. Paskutiniuoju laiku girdime apie Jus kaip apie mokslininką, „Struktūrinės semantikos“ autorių.“ Pažvelgus dar anksčiau, matyti, kad pats pirmas pokalbis su „Amerikos balso“ lietuviškos laidos žurnalistu pasirodė praėjus porai metų po to, kai Greimas nusprendė atsisakyti aktyvios politinio rezistento veiklos, kai jis dėjo pastangas kurti Lietuvos partizanų centro kairės pakraipos atstovybę laisvajame pasaulyje ir plėtoti ideologinę judėjimo programą. Tačiau lietuviškieji reikalai nei tada, nei vėliau nesibaigė, o persikėlė į idėjinę, kultūrinę ir šviečiamąją plotmes: jis laikė savo pareiga niekada neatsisakyti, jei lietuviškos spaudos redaktoriai prašo parašyti vienu ar kitu klausimu. Ericas Landowskis prisimena, kaip savo darbo kabinete Greimas, atsitraukęs nuo mokslinių reikalų, atsiliepdavęs telefonu ir lietuviškai kartodavęs: „Gerai, gerai.“ Dar anaiptol ne visus išeivijos, o ir Lietuvos periodikoje išbarstytus jo tekstus kultūros, literatūros, visuomenės, politikos klausimais esame surinkę ir sudėję į knygas.
Kai tik šitai tapo įmanoma, Greimas užmezgė ryšius su Lietuva ir pradėjo atsakinėti į jos mokslininkų bei žurnalistų klausimus. Jis gerai žinojo, kad yra įdėmiai stebimas atitinkamų tarybų valdžios organų, puikiai suprato, su kuo kalba, ką gali, o ko negali viešai pasakyti bei kaip tai padaryti. Vėliau atidžiai ir su didžiuliu jauduliu sekė taikios Lietuvos revoliucijos eigą ir pasakojo apie ją Europos žurnalistams. „Le Monde“ korespondentams jis išdidžiai pareiškė: „Tenai žmonės pasirengę žūti. Ar galite įsivaizduoti, kad kuris nors prancūzas būtų pasirengęs dėl ko nors žūti?“ Atkūrus nepriklausomybę, Greimas stengėsi megzti Lietuvos ir Vakarų kultūrininkų, ypač akademikų, ryšius. Jo pokalbių ir pasisakymų Lietuvos spaudoje pobūdis labai pasikeitė, tapo atviras ir kritiškas, keliantis kontroversijas.
Baigdamas pasakysiu vieną asmeninį dalyką: 1988 m. susitikau su Greimu Paryžiuje, kalbėjomės jo kabinete Monsieur le Prince gatvėje, o paskui jo bute po Palais Royal arkada. Bet kalbėjomės daugiausia apie aktualijas (o jos tada buvo svarbios, „karštos“). Tada staigiai vėrėsi plačios perspektyvos, jis skatino veikti nedelsiant, turėjome bendrų planų, atrodė, kad viskam bus progų. Labiausiai apgailestauju, kad tada taip ir nepaklausinėjau jo apie gilesnius dalykus, nepasiaiškinau to, kas man svarbu semiotikos teorijoje. Be kita ko, drovėjausi, nesijaučiau pakankamai išmanąs. Dabar jau jaučiuosi tam pasiruošęs – po laiko. Negalėjau žinoti, kad matau jį paskutinį kartą, ir taip prasilenkėme. Šios knygos sudarymas ir rengimas man buvo didžiulis retrospekcinis pokalbis su Greimu, atvėręs van eikiškai plačią ir detalią jo mąstymo panoramą.
