Algio Mickūno gyvenimo punktyras
Algis Mickūnas. Atsiminimų punktyrai. V.: Apostrofa, 2022. 320 p.
Algis Mickūnas yra išleidęs kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus straipsnių anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, skirtų pamatiniams filosofijos klausimams, nagrinėjęs būties, pažinimo, kosmoso, estetikos, filosofijos istorijos problematiką. Jis taip pat parašė kelis fenomenologinės filosofijos įvadus – paprastus ir labai naudingus norint suvokti, kas yra fenomenologija ir kaip fenomenologiškai filosofuojama ar netgi ką iš tiesų reiškia ką nors apmąstyti.
Jis fenomenologiniu hermeneutiniu požiūriu nagrinėjo komunikacijos problematiką. Dabar šis požiūris plačiai paplitęs, bet Ohajo universitete Mickūnui teko pralaužti ledus: kad Komunikacijos fakultetas pripažintų, jog hermeneutikos paskaitos jam svarbios, buvo pareikalauta, kad Mickūno doktorantas išspausdintų kelis straipsnius solidžiausiuose moksliniuose žurnaluose, skirtuose komunikacijai. Kai šitai įvyko, kelias buvo atviras.
Mickūnas nagrinėjo kultūras ir civilizacijas, dzenbudizmą, erotiką ir daugybę kitų temų. Dėmesys kitoms kultūroms pasireiškė jo dėstytuose kultūros filosofijos kursuose. Jo patirtis amerikietiškame universitete buvo multikultūrinė. Jis yra pasakojęs, kaip filosofijos įvado klausiusi studentė kinė jam pasakė: „Bet jūs dėstote Vakarų filosofiją. Mūsų filosofija yra visai kitokia.“ Einant prie šių filosofijai ribinių ar užribinių temų (jis, pavyzdžiui, yra vadovavęs studentės indės disertacijai apie „Mahabharatą“, kurios pagrindu buvo sukurtas Indijoje daug triukšmo sukėlęs televizijos serialas), jam visada buvo svarbu, kaip jis paprastai sako, „atverti kitus klodus“, parodyti, kad „čia yra kažkas daugiau“. Tas „kažkas daugiau“ yra filosofinis pagrindas ar, tiksliau sakant, skirtingi, klodais išsidėstę mąstymo pagrindai, kuriuos jis atveria vieną po kito – tikras filosofinės analizės pavyzdys.
Kol kas nėra parašyta disertacijų apie Algio Mickūno filosofiją, bet esu tikras, kad jų bus ir kad jų autoriams nebus lengva viską aprėpti ir išnagrinėti.
Mickūnas dešimtmečius buvo savo universiteto filosofijos profesorius, taip pat vizituojantis profesorius ar paskaitininkas daugelyje kitų šalių universitetų, filosofinių ir kitokių mokslinių draugijų steigėjas ar aktyvus narys.
Lietuvoje per tris dešimtmečius jau turbūt tūkstančiai studentų yra klausęsi Mickūno paskaitų, o po paskaitų kartais keliavę su juo į kavines ir prie alaus klausinėję toliau. Jis nenuilstamai atsakinėja į klausimus ir „iš palengvo“, kaip pats sako, „stumia dalykus toliau“. Jis gyvena filosofijos, teorijos atmosferoje ir panardina į ją kiekvieną skaitytoją, klausytoją ar pašnekovą. Jis nekreipia dėmesio į aplinką, architektūrą, apylinkes, neapžiūrinėja miesto grožybių bei įžymybių ir nesidalina įspūdžiais apie visa tai. Jis susitelkęs į svarstomus dalykus ir kalba tik apie juos.
Ši Algio Mickūno knyga nepanaši į visas kitas jo knygas, visiškai kitokia. Jis atsigręžia į savo gyvenimą ir punktyriškai pasakoja apie jį. Tai nėra intelektualinė autobiografija. Jis visai nerašo ar tik trumpai užsimena apie tai, ką paskubomis išvardinau. Man teko bendrauti su juo dešimtmečius ir, drįstu sakyti, tapome draugais. Esame išleidę pokalbių knygą, kur jį kamantinėju apie dalykus, kurie mums abiem rūpi ir kuriais gyvename (Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2004). Bet nesu girdėjęs iš Algio beveik nieko apie tai, ką jis aprašo „Atsiminimų punktyruose“. Čia tikrai atveriamas kitas klodas, pasirodo kitas, nežinomas žmogus. Apie filosofiją jis rašo labai mažai ir tarsi iš kitos, ne turininės, o gyvenimiškos pusės. Studijuoti ją pradėjęs kone tik dėl to, kad jo žmona Irena tada studijavo ekonomiką, o jis turėjęs laisvo laiko laukdamas jos po paskaitų… Pirmąjį mokslinį laipsnį gavęs dėl to, kad dekanui pasirodę, jog jis savo malonumui jau yra lankęs pakankamai kursų, tad reikėtų jam tą laipsnį suteikti. Filosofija jam buvusi nuotykis, kone atsitiktinumas.
Pradėdamas pasakoti apie vaikystę Lietuvos kaime, jis ištaria žodį „rojus“, dargi poetiškai: „[...] takas bėga – į rojų, kuriame gimiau.“ Rojus tampa ašine „Atsiminimų punktyrų“ metafora – šitaip Algis Mickūnas įvardina kone viską, ką jam teko patirti. Vienas pranešimas jo kūrybai skirtoje tarptautinėje konferencijoje, kuri vasario 22 d. vyko Vilniaus universitete, vadinosi „Ar Algis Mickūnas – laimingiausias filosofas?“. Klaustukas, sakyčiau, grynai retorinis: žinoma, kad taip! Mickūnas netgi deklaruoja tą gyvenimo, savo gyvenimo, savo jausmų ir veiksmų ekstatiškumą. Bet jam teko daug ką patirti, be kita ko, ir Korėjos karą, kuriame jis trejus metus dalyvavo, vadovavo žvalgų būriui, matė bendražygių žūtis ir buvo sunkiai sužeistas.
Vis dėlto kaip tik „rojus“ jam yra gyvenimo eidos, o jo patirtus sunkumus, kliūtis ir dramas gali tik kartkartėmis nujausti tarp jo atsiminimų punktyrų. Jis tikrai nepasako visko ir neturime tokių psichoanalitikų, kurie sugebėtų išpešti iš šio teksto Algio Mickūno gyvenimo paslaptis. Kitas klausimas – ar to reikia? Mano manymu, taip, bet jis pats turbūt galvoja kitaip ir todėl veikiausiai daug ką nutylėjo. Esmiško mįslingumo, turbūt būdingo kiekvienam žmogui, kiekvienam gyvenimui, regimas simbolinis ženklas yra kone identiškas rimto, susikaupusio berniuko skauto uniforma ir besišypsančio profesoriaus emerito žvilgsnis knygos viršelio nuotraukose. Mano dėmesį į tai atkreipė rūpestinga šios knygos leidėja Giedrė Kadžiulytė, ir dabar nebegaliu šito nematyti, negalėsite ir jūs, kai jums pasakiau. Tai asmens tapatybės paslaptis: vienas glūdi kitame. „Atsiminimų punktyrai“ šiek tiek praveria tą paslaptį ar bent duoda šiokią tokią užuominą.
