Šydas, dengiantis Rusijos visuomenę
Šiandien daugelis – įvairaus plauko ekspertai, interneto entuziastai ir paskiri mėgėjai – savo galvose dėliojasi galimus Rusijos pradėto karo Ukrainoje baigties scenarijus. Įtariu, kad ne vienas jų rytais nubunda fantazuodamas, kaip kažkas iš artimiausios Putino aplinkos surezga sąmokslą ir jį nuverčia. Nors šis scenarijus nėra nerealistiškas, yra tik vienas išties tvarus karo baigties būdas: diktatorių turi nuversti jo paties žmonės, ir ne pavieniai elito nariai, o masės.
Rusijos visuomenė dažnai apibūdinama kaip apatiška, valstybinės dezinformacijos prifarširuota masė ir čia, deja, yra nemažai tiesos. Pridėję dar ir nesėkmingų 2020 m. rugpjūčio protestų satelitinėje Baltarusijoje patirtį, turėtume visai nesistebėti, kodėl tiek daug žmonių į bet kokias kolektyvinio veiksmo tikimybes Rusijoje žvelgia skeptiškai ar net visai pesimistiškai.
Tačiau optimistiškesnis požiūris, kad didelio masto kolektyvinis veiksmas Rusijoje yra tikėtinas, toli gražu nėra naivus ir taip yra dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, šiuolaikinė Rusijos visuomenė nėra Hitlerio Vokietija: nors apatijos ten apstu, atrodo, jog eilinis rusas nėra toks Putino geopolitinių fantazijų fanatikas, kad dėl jų sutiktų kilniai kęsti jo laukiantį ekonominį nepriteklių. Antra, mes niekada iki galo nesuprasime, ką rusai iš tikro galvoja. Taip jau veikia autokratiniai režimai.
Frazę „sankcijos neveikia“ tapo populiaru kartoti kaip mantrą. Tiesa, sankcijų įvedimas nesustabdys tą akimirką link Ukrainos miestų riedančių tankų ir skrendančių raketų. Mokslinė literatūra taip pat pažymi, kad sankcijos dažniausiai nėra efektyvios, tačiau su tam tikromis išlygomis. Dabartinių sankcijų prieš Rusiją mastas neturi istorinio precedento. Jos yra kompleksinės ir jas įvedančios visuomenės, atrodo, nebijo nukentėti pačios. Taip pat sankcijos yra derinamos su kitomis politikos priemonėmis, tokiomis kaip ginklų tiekimas, kas turėtų padidinti jų efektyvumą.
Paprasti rusai sankcijų poveikį jau junta arba dar pajus. Svarbu pažymėti ir tai, kad dauguma jų greičiausiai nėra fanatikai, kurie priimtų naują finansinį status quo kaip privalomybę, kurią reikia iškęsti dėl kilnių tikslų „denacifikuoti“ Ukrainą. Kremliaus į viešąją erdvę stumiama paramos invazijai simbolika – balta raidė Z – taip pat prigyja sunkiai ir kol kas telieka režimo dirbtinai brukama butaforija. Kai kurie protestuotojai Rusijos gatvėse netgi laikė plakatus su vienu žodžiu – začem („kodėl“).
Kita populiari mantra yra sakyti, kad rusai nenori valdančiojo režimo pokyčių. Greičiausiai mes negalime žinoti, ko jie nori ir nenori, ir šis nežinojimas yra fundamentalus autokratinio režimo veikimo principas: diktatūrose gyvenantys žmonės falsifikuoja savo prioritetus dėl saugumo. Tai nereiškia, kad mes negalime bent šiek tiek apčiuopti rusų viešosios nuomonės. Kai kurie mokslininkai teigia, kad diktatoriams, tokiems kaip Putinas, irgi svarbu jausti visuomenės pulsą, todėl jie ir leidžia vykti visuomenės nuomonės apklausoms. Nepriklausomo Jurijaus Levados centro duomenimis, dar prieš Rusijos įsiveržimą į Ukrainą 60 proc. rusų buvo įsitikinę, jog dėl suirutės Rytų Ukrainoje iš esmės yra kalta JAV ir NATO užsienio politika.
Nors paklaidos rusų viešosios nuomonės apklausose gali būti didelės, jos šį tą vis tiek pasako. Tas pats Jurijaus Levados centras 2015 m. atliko kitą, labiau vertybinę, apklausą, kas rusams yra svarbiausia. Demokratiją pažymėjo vos 7 proc. apklaustųjų. Žodžio, saviraiškos laisvę – tik 9 proc. Tačiau daugiau negu pusė kaip svarbiausius dalykus pasirinko stabilią šalies politinę ir ekonominę padėtį, socialinę gerovę ir laiku mokamas algas bei pensijas. Jeigu sankcijos ir toliau kirs per šiuos gūdžiai pragmatiškus interesus – revoliucinis slenkstis bus peržengtas. Gatvėse daugėjant protestuojančių žmonių, policijai darytųsi vis sunkiau visus suimti, nustatyti visų tapatybę.
Kovo 13 d., sekmadienį, Rusijoje jau buvo suimta beveik 15 tūkst. protestuotojų, praneša „OVD-Info“, nepriklausoma žmogaus teisių organizacija. Anot politikos tyrėjos Ericos Chenoweth, efektyvūs protestai yra ilgalaikiai protestai. Norint sisteminio pokyčio, juose reikia kantriai rodytis diena iš dienos, taip pat – rinktis įvairias taktikas, pradėti streikus ir panašias iniciatyvas. Galiausiai, prie protestuotojų turi prisijungti ir didesnę įtaką turintys žmonės, politinio elito nariai. Mokslininkė taip pat mato individualias pastangas kalbėtis su Rusijoje gyvenančiais draugais ir pažįstamais kaip efektyviausią būdą bent šiek tiek pralaužti informacijos blokadą ir valstybinę propagandą.
Garis Kasparovas, kalbėdamas Samo Harriso tinklalaidėje, teigė, kad revoliucijos Rusijoje galime tikėtis po kelių mėnesių. Gali būti ir taip, kad ji visai neįvyks. O jei ir įvyks, išorės stebėtojams ji bus netikėta, o vėliau – po truputį ims rodytis kaip buvusi neišvengiama.
Pastaba: tekstas rašytas kovo 13 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo ir pasikeisti.
