Karo veidas
Deda į akis patekėjusi kovo saulė, ir prie tos nuotraukos nejučia imtum kalbėti: „Sveika, Marija, malonės pilnoji…“ Dabar po pasaulį sklinda daugybė nuotraukų, kurios tau rodo gyvą Dievo Motiną. Su kūdikiu, be kūdikio, jo ar jų netekusią, vežamą gimdyti, visai be jėgų, pasliką, sužeistą, gydančią kitus, romiai kažin ko laukiančią, raudančią, rėkiančią, grūmojančią okupantams, išprotėjusią, slėptuvėse ir gatvėse, prie lauko krosnelės, apsikabinusią vyrą ar brolį, ar sūnų, kurio daugiau nematys, humanitariniuose koridoriuose su skurdžia manta, stumiančią vaikišką vežimėlį, atbėgančią iki pat mūsų ir dar toliau. Savo namų nėra, kitur nei vandens, nei maisto, bemiegės naktys, žieminiai drabužiai, veidai suodini. Jauni ir matę visko, gal net aną kitą karą savo žemėje prieš aštuonis dešimtmečius. „Karo veidas nemoteriškas“ – taip pavadinusi savo pirmąją knygą Svetlana Aleksijevič. Bet kažin, ar tikrai taip yra. Dabar kare dominuoja moterys. Tarytum nuo jų ir priklausytų viskas. Visa priešo užpulta teritorija. Pergalės džiaugsmas. Žmogaus vardas. Šis ir anas gyvenimas. Per kiekvieną karą turbūt panašiai.
Žurnalo viršelyje mano mamos nuotrauka. Kitoje pusėje užrašas: „Studentė komjaunuolė D. Nikšaitė atlieka meninės gimnastikos pratimą.“ 1952 metų kovas. Mama bebaigianti Istorijos ir filologijos fakultetą. Dar lygiai metai iki Stalino mirties. Nuotrauką prisimenu iš vaikystės. Nukirptas žurnalo viršelis visą laiką pagarbiai laikytas šeimos albume. Bet paties „Sporto“ žurnalo nebuvau matęs. Išlindo jis besikuičiant po internetą, tarp kitos popierinės produkcijos. Pamačiau ir krūptelėjau. Lyg būčiau iš naujo susitikęs su mama. Dabar ji turi man padėti, nes esu per mažas ir per silpnas pakelti tai, kas vyksta. Net žodžių neturiu, ne tik vilties ar drąsos. Pats sau neišmokęs pasakyti pamokslo.
Apie savo vaikystės karą mama daug nekalbėdavo, matyt, buvo išsitrynę. Paauglės mergaitės žvilgsnis kitas. Žinau, kad su draugėmis erzindavo jaunučius vokiečių kareivius. Garsiai jiems padeklamuoja: „Nemyli, nenori, nereikia, nes meilės motoras neveikia.“ Kareiviai nesupranta nė žodžio ir pyksta. O netrukus jie, jau kaip belaisviai, atstatinės Vilniuje sugriautus Vokiečių gatvės namus. Istorijos-filologijos fakulteto studentės pakeliui į paskaitas slapčia kyšteli jiems duonos, gautos už korteles, panašias į mažus pašto ženklus. Duonos, aišku, ir pačioms norisi. Bet suveikia anas motoras. Juk per vasaras jau perskaityti visi Helenos Mniszek romanai. (Kodėl aš neskaičiau?) Gražuolis kapelionas Cukuras vedasi gimnazistes prie Nemuno ir deklamuoja Brazdžionį, Putiną. Tebėra dvi kapeliono nuotraukos, dedikuotos savo mokinei. Buvo gražūs papročiai. Kitoje karo metų nuotraukoje baltaplaukė mergytė meiliai apsikabinusi katinėlį. Dar prisimenu, kad vokiečiai traukdamiesi susprogdino pilies bokštą Raudonėje. Ten buvo mokykla, gyveno mokytojų šeimos, turėjo visi bėgti. Berniukai žūdavo ar susižalodavo knebinėdami pievose rastus sprogmenis. Pirmoji Komunija neišvaizdžioje kaimo bažnyčioje irgi ūžiant bombonešiams, dėl to paskui ir Kristaus mokymas liko kitoks, ne pagal katekizmą. Iš margo karinės palapinės audinio prosenelė pasiuvo namams naują čiužinį. Ant jo, jau Vilniuje, ji, rodos, ir pasimirė po daugelio metų.
Kitą karą kariavome jau kartu su mama. Tai buvo 1968-ieji, Prahos pavasaris. Man aiškiai pasakė, ką reikia palaikyti, kas mūsiškiai, o kas okupantai. Mama, mokėjusi lenkiškai, pramoko ir čekų kalbos, kad galėtų klausytis pogrindinio radijo iš Prahos. „Rusai jau tarpduryje!“ – dar spėja sušukti diktorius, o paskui – tik tyla. Išmokau netikėti laikraščiais. Žinojau, kodėl susidegino studentas Janas Palachas. Nuo tada laisvė tokia graži.
Tankus Prahos gatvėse mes su mama nugalėjome. Per ledo ritulio pasaulio čempionatą 1969 metais Čekoslovakijos komanda du kartus laimėjo prieš Rusiją. Namie nebuvo televizoriaus. Kad pamatytum rungtynes, reikėjo eiti pas gerus žmones į kitą miesto galą. Buvo tikra pergalės šventė. Naktį grįždami Basanavičiaus gatve klykėme abu iš džiaugsmo. Iki šiol, kai žaidžia čekų ledo ritulininkai, jie būna iš mūsų su mama šalies, visada – mūsiškiai.
Dabar kovas, kančios ir mūšiai Ukrainoje išvien su gavėnia, Velykų laukimu. Kristaus kryžiaus kelias pagavęs kiekvieną, net jeigu nepraktikuoji religijos. Ir viskas šiandien per daug panašu į aną senų laikų kenčiančio Dievo Tarno istoriją, kad vėl nesitikėtum jos neįmanomo finalo, sumuštųjų šlovės, atsimainymo, spindinčio žmonių miesto.
Nežinau, ką galvoja komjaunuolė Dalia Nikšaitė, brėžianti aplink save šviesų lanką. Nors metas baisus, tęsiasi baimė ir prievarta, jos tėvas kalėjime, baltas kaspinas jos rankose lyg norėtų drąsiai apjuosti ir suimti visa, kas atėjo ir dar ateis. Jai jau ne už kalnų vaikai, varginga buitis, netektys, ašaros, išdavystės, meilės alkis, vienatvė. Baltas ratas erdvėje prasiskyręs, atviras, nuolankiai leidžiama, kad į jį suplauktų viskas, net ir tai, kas atrodo nepakeliama tam grakščiam jaunam kūnui ir jautriai sielai. Bet gal tik taip ir gali atsirasti anie pacituoti angelo žodžiai: malonės pilnoji.
Nieko daugiau dabar nė negalėsiu – tik padėkoti už moterišką karo veidą. Tai reiškia nežmoniškas naštas, nuimtas nuo kitų pečių ir užsikrautas sau. Bet taip pat ir pažadą, jog bus atlaikyta. Ir nuostabų šokį tamsoje ir siaube. Ir tai, kad anas meilės motoras vis veikia, veikia.
