Žaidimai be kauliukų
Thanatos
●
ragas noragas laukas po ragnaroko
iltis mamuto viešpaties piršto nagas
veriantis vartantis dūlančius protėvių kaulus
atkasėm šiemet ropom per bulviakasį
ir nebežinom kur dėt
grobai išsišovę iš žemės seniai suskaityti
būna tyčiom kas pameta
šuniui ar valkatai: „Še kaulą pagraužk, gal dar bus likę mėsos“
mėsos ko gi ten likę jūsų tuštybe kaulą jau svirbina vėjas
jau iščiulpia čiulpus praėjusios vasaros gyvastį
grobais užgroja ragina
bent jau per pagrabą parodykit pagarbą žmogui
čia miegančius galva į rytus išneša kojom į priekį
šičia pritinka burti iš kaulų iš gaidžio žarnų
iš bočelio pėdikaulių baisiai nuzulintų sako parėjo
tiesiai iš Sibiro krito sakytum negyvas septynias paras pramiegojo
vilko akis sapnuodamas staugdavo
ne savu balsu šaukdamasis saviškių
kojos taip ir liko ledinės nebuvo kas atšildytų
karštas pūsles kompresus dėjom
sultiniu girdėm tarytum sultoną ir nieko
šaltos vis tiek
šaltos šiaurės vasarų virtinės
●
rūkom į saują kamputy rembrantiškų rėmų
bandom laiką prastumt bet tas eina kaip klipata senas
pasiramstydamas kleviniais rugsėjo ramentais
pelenus kratom linguojame vėjy kad jau
pelenais barstydamas galvą neišgelbėsi to kas jau prarasta
gervės snapais nelyg kastanjetės klaksėdamos dangų akėja
tik ryšio bokštų raudoni veizolai spingsi iš tolo
iš senos nakties skrybėlės triušio liepsnojančios akys
ir ugnis jau seniai ugnimi negesinama
kosteli dūmais
●
…rytoj rytoj ir vėl rytoj…
tokie tamsūs rytojai pažliugęs bulviakasio vaizdas:
molio tėvo prilytos akiduobės varnas įkišęs snapą
geria regėjimą gerina ragana riaugėja
ragas noragas laukas po ragnaroko
iltis mamuto viešpaties piršto nagas
erinijos draskančios ernį eroso ritmas
laiko apgraužtus kaulus verčia ir verčia
krūvom pilni vežimai
verčia ir verčia į mirusias vėjų kalbas
Lydimas
abu čia užaugome
kurmiarausiais išvarpytoje žemėje
šaknim į tą patį pragarą
šakom vos nulaikydami debesį
kaip ežerą plūkuriuojantį
virš mūsų galvų
juk būna susitvenkia būna tik tyko ir laukia
įspėsi jo vardą užlies
kaip senas girtas kaimynas
diktuojantis iš viršaus
keistas poezijos formules
neįspėsi –
praslinks
pilkas ir liūdnas mamutas
ledėjančiais sąnariais braškantis Šiaurėn
ant vienos ilties kabo mėnulis
perverta akimi
skylėtas
kaip stigmatiko delnas.
Taip ir išaugom
iš sėklos karčios
nuleistos į tą pačią žemę
dėl raudonų trąšų granulių
panašios į Marso paviršių
tarp išraustų tranšėjų
tarp įtemptų virvių
džiaustydami baltas vėliavas
suteptas priešo krauju
taika tetrukdavo tiek
kad užtektų laiko
užtaisyti pabūklams
gal taip ir geriau prisitaikyt
prie amžinosios drausmės
prisitaikyt
ir šaut
netekdamas dešinio delno
išsyk atpranti
žegnotis
įprotis gal nežalingas
bet atima laiko
suprask išlydę varpus visi
liejo patrankas ir sviedinius
kulkas
išlydę kulkas
liejo ašaras
į žemę vienodai kietą visiems gyviesiems
vienodai minkštą
žuvusiems
vienodai sunkią ir klampią kai bandai
išsirauti save su šaknim
kaip svogūną –
vienintelę galimybę
išsiverkti
ir apsivalyti
●
Bažnyčia neturi lubų
štai
vagos bulvių laukuos tarsi naujausi klauptai
štai šitaip čia meldžiamasi
štai šitaip po grumstą
rožančius
tarp pirštų į dulkes
bulvienojų aitrūs dūmai
nelyg smilkalai
iš gandralizdžio sakyklos
skelbiama
evangelija
kurią retkarčiais pertraukia
pro šalį nudardantis
maro vežimas
ten tarp žemių sublyksi
carinis kareiviškas guzikas
čia dar vienas žiūrėk
šitaip motina paskubomis
užsagsto atlapotą dangų
kad vėjai kiaurai
neperpūstų
tėvo
…
sūnaus
●
antologija žemė:
plūgas verčiantis dūlančius kaulus
į viso pasaulio kalbas
skausmo gramatika
Žaidimai be kauliukų
Karštomis vaikystės vasaromis
žaisdavau su stikline lupa
nukreipęs spindulius
pradegindavau skyles
plastikinių kareivėlių pakaušiuose
kol galiausiai visi jie virsdavo
šnypščiančia ir burbuliuojančia
lipnia žalia mase
dar nežinojau kas yra
patrankų mėsa
cinkuoti karstai ir cinizmas
dar nebuvau nieko girdėjęs
apie stigmatikus
kai pirmą kartą prasideginau
delną
nesupratau ko buvo daugiau
malonumo
ar skausmo
nuo vaikystės bijojau žodžių
„Dievas mato jūsų širdis“
lyg mažytis raudonas vabalas
ropotų
krūtinės plote
jo lazerinis
taikiklis
kiaurai veriantis žvilgsnis
kažkur ten už
debesų kamufliažo
●
pro siaurą
palėpės langelį
persisvėręs
spjaudžiau
į praeivius
į balandžius
kol burnoj tapdavo sausa
lūpos suskeldėjusios
apkabos tuščios kalbos
suaugusių perspėjimai
nespjauk į ugnį kurioje pats degi
nespjauk į vandenį kuriame pats skęsti
juk galiausiai ir paties taikliausiems snaiperiams
akių raištį užriša
meilė
užberia smėliu ir žemėm akis
●
tik kurmiai vieninteliai regi
tokiu aiškiu žvilgsniu
kaip dievas
po dievo mirties
išvarpytoje žemėje
●
bet iš viso baisiausia yra
žaisti
ne su ugnimi ar gyvsidabriu
iš sukulto termometro
ne su aprūdijusiu skustuvu
sputnik
oda vedžiojant pentagramas
suvis baisiausia žaisti žodžiais
prasideginti
kiaurai
po delnu paslėptą
delną
Miestas N
Po truputį jau ỹra žiema
bėga akis po akies raštuoto storo megztinio
akis už akį ardosi vilnonių siūlų šalikai
plonyčiai saulės pirštai ardo baltus įkapių kraštelius
pašalas skelbia atlaidus
patvinstančios upės skandina
pražydusius karklų kačiukus
po vandeniu skęsta pūkuotosios blindės
garsiau už bombas sprogsta pumpurai
ir į veidą pažyra skeveldromis
garsiau už bombas švilpia vaikėzai
tuščiose miesto tarpuvartėse
garsiau už bombas
verkia gimdyklose kūdikiai
apraudantys savo gimdytojus
garsiau už bombas
dideli ir sunkūs lašai
krinta virš bundančio miesto
