Vertybinė vidaus politika
Vienas sutiktas rokiškėnas juokavo, kad Rokiškis turi tris garbės piliečius – Vaivą Mainelytę, Algirdą Mykolą Brazauską ir italą, kuris buvo pakviestas į Rokiškį išmokyti gyventojus gaminti mocarelą. „Rokiškio sūris“ šį gaminį gana dideliais kiekiais eksportuodavo į Kiniją. Iš Vilniaus į Rokiškį dažniausiai tenka važiuoti keliu Vilnius–Utena, kuris per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį taip ir nesulaukė deramo remonto, nors yra vienas prasčiausių kelių. Pastarosiomis savaitėmis vairuotojams buvo rekomenduojama vykti į Uteną per Ukmergę, nes lietaus išplautos kelio duobės gadina automobilius. Ir šis tekstas, prasidedantis kelione į Rokiškį, turėjo būti skirtas mėginimams atrasti vertybinę vidaus politiką, kol viešoji erdvė, rodos, pripildyta tekstų ir komentarų apie tarptautinius santykius, Lietuvoje dar žinomus vertybinės užsienio politikos vardu. Tekstas turėjo užduoti klausimą, kodėl per pastaruosius 30 metų nesugebame susiremontuoti kelio. Kur keliaus rokiškėnų pagaminta mocarela? Ar Užsienio reikalų ministerija konsultavo tokias įmones kaip „Rokiškio sūris“, ar padėjo ieškoti naujų rinkų, ar tiesiog sostinėje buvo priimami sprendimai, o Rokiškio gyventojai buvo palikti kapstytis patys? Kai Druskininkuose buvo įšaldytos sanatorijos „Belorus“ sąskaitos dėl įvestų sankcijų agresorei ir šios sanatorijos darbuotojai per Kalėdas, kai norisi ne tik save išlaikyti, bet ir nudžiuginti artimuosius dovanomis, negavo darbo užmokesčio, valdančiųjų arogantiška laikysena kėlė nerimą, kad užsienio politikos veiksmų pasekmės vidaus politikai liks neįvertintos.
Ar valstybė dabar rūpinasi žmonėmis, kurie neteks darbo „Lietuvos geležinkeliuose“ dėl nutrūkusio trąšų tranzito? Ar žinoma, kiek potencialiai žmonių Lietuvoje dėl pakitusių prekybinių santykių su Kinija gali netekti darbo? Kaip baigsis „Achemos“ darbuotojų streikas, kurį teko stabdyti dėl šalyje įvestos nepaprastosios padėties?
Visų šių klausimų aktualumas išlieka, tačiau berašant tekstą įvyko tai, kuo visi taip nenorėjome tikėti ir į ką neįmanoma nereaguoti, – Rusija įsiveržė į Ukrainą. Deja, anksčiau nedarbo ir prastų kelių problemos galėjo simbolizuoti opias vidaus problemas, tačiau jų mastas per dieną išaugo nežmoniškai, o pagrindinis klausimas – kiek pašliję ar nutrūkę valstybių santykiai kainuoja šių valstybių gyventojams – šiandien, kai dalis politologų prognozuoja naująją geležinę uždangą, kaip niekad prašosi rimto pokalbio.
Neseniai užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, bendraudamas su Socialdemokratų frakcijos nariais, ironiškai komentavo, kad šiandien apie užsienio politiką nuomonę turi visi, tarsi pripažindamas, kad, jo akimis, tai ne visų piliečių, o valdančiojo elito reikalas. Jautresnei kairei ausiai tokį teiginį sunku girdėti ir tuomet, kai žinai, kad tavo gimtajame miestelyje žmonės galbūt neteks darbo, o šiandien, karo atveju, kai kalbame apie žmonių gyvybes, turbūt niekam nekyla klausimas dėl to, kaip arti ramų, kasdienį gyvenimą gyvenančio žmogaus yra valstybės vykdoma užsienio politika. Ypač jei ji vykdoma artilerijos pavidalu.
Witoldas Gombrowiczius dienoraščiuose atvirai bjaurėjosi bet kokiu entuziazmu priešpriešindamas jam savo dėdės išmintį, jog kad ir kas deklaruojama ir švenčiama, „gyvenimas yra gyvenimas“. Todėl įtarumo persmelktam protui visai šiai vienybės euforijai apėmus pasaulį, kai žmonės šimtais tūkstančių plūsta į gatves palaikyti Ukrainos, smaigsto Ukrainos vėliavėles kur tik įmanoma, žavisi besiginančiais Ukrainos žmonėmis ir drąsiu prezidentu, džiaugiasi dėl Europos vieningos politikos, vadinamųjų neutralių šalių įsitraukimo į sankcijas Rusijai, kultūrinių ryšių nutraukimo, kyla nerimas, kad fone bręsta nutylėti, sunkūs pavojai.
Vienas iš jų – santykis su rusų diaspora Lietuvoje. Tiesą sakant, kažin ar sugyvenimo problemas buvome išsprendę ir iki šio karo, bet, regis, po Rusijos invazijos į Ukrainą tikimybė, kad rusai Lietuvoje kitą rytą pabudo ruskiais, yra labai didelė. Norisi tikėti, jog feisbuke plintantys vilniečių salono įrašai, kad Putino režimo nereikėtų tapatinti su Rusijos žmonėmis, kad ne visi rusai palaiko Putiną, pasiekia šalies gyventojus už sostinės ribų. Stebint, kokia pasipriešinimo reakcija kilo, kai Vilniaus kino centro „Skalvija“ administracija paskelbė pašalinsianti iš repertuaro ukrainiečių režisierės Kiros Muratovos filmą rusų kalba, atrodo, kad mums nėra ko bijoti. Filmas buvo grąžintas į repertuarą, administracija pripažino padariusi klaidą. Visgi, naršant žiniasklaidą ir stebint situaciją įvairiose darbo vietose, tenka pripažinti, kad vaizdas yra liūdnas. Vienos įdarbinimo agentūros vadovas Mečislovas Bušas portalui „Delfi“ teigė: „Mūsų įmonė griežtai atšaukia planuotą bendradarbiavimą su Rusija. Ir mes patys, ir mūsų klientai nenorime suteikti darbo Rusijos piliečiams, jie čia nereikalingi.“ Tiesa, agentūros vadovas pabrėžia, kad tai negalioja šalyje gyvenantiems rusams, tačiau ši frazė labai panašaus pobūdžio kaip ta, kurią dabar sakydami kaifuoja visi. Tik kaip buvo taikliai pasakyta Lietuvoje gyvenančio ruso – niekada nepamirškime šioje frazėje labai svarbaus žodžio: ne „rusų laive, eik…“, o „rusų karini laive, eik…“ Tad gyvenant tokiame garsiniame fone galima tik labai labai naiviai viltis, kad ir Rusijos opozicionieriams, nors ir ne itin noriai išduodame vizas, ir mūsų šalyje gyvenantiems Rusijos piliečiams ar rusakalbiams Lietuvos piliečiams Lietuvoje vietos gyventi visavertį gyvenimą nesumažės. Būtų šaunu, jei rusiška frazė įkvėptų mokinius mokytis rusų kalbos ir suvokimas, kad gyvename bendroje valstybėje su šios šalies piliečiais, kad mūsų geopolitinė padėtis tokia, jog mokantiems šią kalbą lengviau orientuotis ir bendrauti, būtų skatinamoji pozicija mokyklose. Ko gero, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ne vienas į mokyklą einantis vaikas rinkosi mokytis vokiečių kalbą, savo pasirinkimą motyvuodamas tuo, kad rusiškai šneka ruskis – priešas, okupantas.
Artimoje aplinkoje teko susidurti su atveju, kai namų tvarkytojos paslaugų buvo atsisakyta, nes ši neva yra „proputiniška“. Ir čia vėl liūdna realybė, „gyvenimas yra gyvenimas“, kaip sakė Gombrowicziaus dėdė, ir tenka pripažinti, kad daugybė Rusijos piliečių šiandien, tikėtina, tikrai palaiko Putiną. Na, o jei tokia namų tvarkytoja ir nepalaikė jo, galima manyti, kad susidūrusi su atleidimu ims palaikyti. Ar nėra taip, kad didesnis pasipriešinimas Putinui tokioje situacijoje yra naudininko, o ne galininko linksnis prie veiksmažodžio „atleisti“?
Teigdami, kad šiandien vyksta karas ir turime kaip piliečiai stoti arba į vieną, arba į kitą pusę, kartais galime nenoromis padauginti priešo šalininkų skaičių. Ir jokiu būdu negalima teigti, kad sankcijos Rusijai yra žalinga politika, ar sakyti, kad verta nutylėti savo poziciją kalbant su proputinišku kaimynu, tačiau nerimas dėl tolesnės Rusijos padėties pasaulyje kažkodėl atrodo adekvatesnis nei viltis, kad Rusijos piliečiai, patirdami ekonominį spaudimą ir žeminimą, sukils ar kad dauguma jų ims nekęsti diktatoriaus. Smagu matyti Rusijos oligarchą, kliedintį apie privačią nuosavybę kaip vertybę, kai areštuojama jo vila, tačiau ar tikrai galime tikėtis tų, iš kurių ir taip nėra ką atimti, sukilimo? Solidarumo su Ukraina akcijoje rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės laikomas plakatas, raginantis Rusijos moteris sukilti ir stabdyti karą, nes jų rankos suteptos ukrainiečių krauju, panašesnis į šantažą nei į solidarumą. Kokią turime teisę kaltinti Rusijos moteris? Ko gero, prieš reikalaujant sukilimo Rusijoje reikėtų pagalvoti, kiek laiko Lietuvos visuomenė gyveno priespaudoje ir kaip būtume reagavę į kaltinimus mūsų moterims, jog leidžia vykti represijoms, neina į gatves ir nesukyla? Jei tavo „išėjimo į gatves“ patirtis yra valstybinės šventės, kai gali apsigaubti vėliava ir nusifotografuoti, jei niekada „eidamas į gatves“ niekuo nerizikuoji, net savo darbu, neturi ko prarasti, galbūt ir atrodo, kad masėms išeiti į gatves protestuoti yra lengva. Tačiau prisiminkime, kad Rusijoje išeiti į gatves reiškia rizikuoti ne tik savo darbu, gyvenimu, bet ir visos savo šeimos likimu, o mintis, kad išėjus milijonams Rusijos jėgos struktūros neturės, kur talpinti žmonių, tiesiog prasilenkia su realybe – Rusija tikrai yra nemaža šalis. Kai ieškojome vietų, kur įkalinti užsieniečius, kuriuos vadiname neegzistuojančiu neteisėtų migrantų terminu, mes prisiminėme apleistą pataisos įstaigą Kybartuose, o kiek tokių sulaikytiesiems greitai pritaikomų patalpų yra Rusijoje, tikrai neužteks rankų ir kojų pirštų suskaičiuoti.
Ir pagaliau: jei ir pasikartotų toks scenarijus kaip Rumunijoje, kur diktatorius Nicolae Ceaușescu buvo nuverstas pačių vidinių struktūrų, kokia tikimybė, kad prie nustekentos, izoliuotos Rusijos vairo stos demokratinio pasaulio šaukliai? Paranojiška vaizduotė leidžia įsivaizduoti net ir mirties bausmės grąžinimo scenarijų Rusijoje. Pastarųjų dienų įvykiai tikrai rodo, kad šios mūsų kaimynės ribos sunkiai nuspėjamos.
Tačiau, kiek stabdant apokaliptinės vaizduotės prognozes, norisi grįžti į Lietuvos kontekstą ir vėl pacituoti iškalbingąjį įdarbinimo agentūros vadovą M. Bušą. Kalbėdamas apie padėtį darbo rinkoje ir galimybes padėti ukrainiečių pabėgėliams, jis teigė: „Pasiteiravome savo klientų, ar būtų galimybė rasti papildomų darbo vietų moterims, kurios bėga nuo karo. Taigi „Rivona“, Marijampolėje esančios įmonės „Iceco“, „Juodeliai“, taip pat „Biovela“ parodė iniciatyvą įdarbinti ukrainietes. Daugiausia tai būtų nekvalifikuoti darbo pasiūlymai – juk svarbu, kad žmonėms būtų už ką gyventi.“ 2021 metų Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, daugiau nei pusė nelegalaus darbo Lietuvoje dirba užsienio šalių piliečiai. Statybų sektoriuje tokių žmonių ypač daug, o jame – didžiausias nelaimių darbe skaičius šalyje. Baisu, tačiau daugybė lietuviško kapitalo įmonių, labai tikėtina, vadovausis M. Bušo pozicija, jog „svarbu, kad žmonėms būtų už ką gyventi“, kas galbūt ilgam stabdys bet kokią pažangą darbo santykių srityje.
Norisi tikėti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pastangos lengvinti ukrainiečių įsidarbinimą, skatinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų integraciją duos vaisių, tačiau bet kuris žmogus, kuris neskirto kitų pagal tautybę, visoje šitoje suirutėje turėjo pasijusti prislėgtas valstybės veidmainystės. Šiuo metu Lietuvoje yra virš 11 000 nuo karo bėgančių ukrainiečių, o kol šis tekstas bus išspausdintas, tikėtina, skaičius dar išaugs. Ką tik negalėjome priimti 2 000 žmonių – mums trūko patalpų, pinigų, valstybinių institucijų darbuotojų. Kvietėmės kalėjimo prižiūrėtojus, kad saugotų „neteisėtus migrantus“, būdami kurti jų kančioms, jų karams, jų patiriamai seksualinei prievartai, apgyvendinome žmones pataisos įstaigose. Šiandien teisinė bazė norint keičiama per dieną, statomi nauji, modernūs užsieniečių registracijos centrai, žmonės užsieniečiams siūlo savo butus, o vidaus reikalų ministrė, ką tik užsieniečius, bėgančius nuo karo, vadinusi hibridine ataka, šiandien kitiems užsieniečiams teigia: „Priimsime jūsų tiek, kiek reikės.“ Tiesiog plika akimi matoma, kad ne resursų trūkumas ar teisinės bazės spragos, o grynas, koktus rasizmas, trumparegiškumas mums neleidžia priimti atvykstančių žmonių į savo visuomenę. Labai gaila, kad krentančias bombas girdime tik kelių šimtų kilometrų spinduliu.
Kvalifikuotų darbuotojų integracijos strategija niekaip nenumalšina nerimo, kad žmones, atvykusius iš kitų valstybių, paversime mus aptarnaujančiu personalu. O tai iš esmės yra pražūtinga politika, kuri, tikėtina, lems daugybės Lietuvos piliečių požiūrį į užsienietį kaip į aptarnaujantį, kaip į prastesnį. Kaip jausis darbuotojas iš Afganistano, Ukrainos, Sirijos, Rusijos ir Lietuvos, turėtų būti prioritetinis vidaus politikos klausimas. Kur mokysis šių šalių piliečių vaikai – kokias formuosime klases mokyklose, kai nebepakaks dėstymo lietuvių kalba? Atrodo, kad naujojo pasaulio pradžia, apie kurią šnekama karo akivaizdoje, reiškia ir homogeniškos Lietuvos pabaigą. Ar mes tikrai pakankamai ruošiamės ir bręstame taip, kad netrukdytume su savo karais, baimėmis ir įsitikinimais vaikams iš Afganistano, Ukrainos, Rusijos, Irako ar Libano ir Lietuvos ramiai žaisti viename kieme, lankyti tą pačią mokyklą?
