Tas amžinas švino skonis

 

Lietuviškai neseniai pasirodė latvių rašytojo MARIO BERZINIO romanas „Švino skonis“. Knygos vertėja Laura Laurušaitė kalbasi su autoriumi Rusijai ką tik įsiveržus į Ukrainą

 

– Norisi paklausti ne tik apie patį romaną, bet ir plačiau – apie tautybę, žmoniškumą ir moralę. „Švino skonis“ yra ir apie istorijos virsmus, kurių kulminacija buvo Holokaustas, ir apie paprastus žmones juose, apie draugystę, išdavystę, blogį, drąsą ir, aišku, apie meilę. Kuris aspektas jums, kaip autoriui, atrodo svarbiausias, artimiausias?

– Tikriausiai draugystė tarp Mačio ir Kolios. Ir Rūdžio, aišku. Ir meilė… Ir veikėjų išgyvenimai, nuotykiai… Man labai sunku išskirti kurį nors aspektą, nes tik jie visi drauge kuria pasakojimą, kurį norėjau perteikti. Viskas artima ir svarbu.

– Kodėl būtent šis laikotarpis, kuris Baltijos šalių istorijoje buvo toks sudėtingas, – 1939–1941 metai?

– Kai latvių rašytoja Gundega Repšė mane kalbino [dalyvauti serijoje „Mes, Latvija. XX amžius“ – L. L.], ji klausė, ar sutikčiau imtis rašyti apie karo metus. Nors konkrečių datų neįvardijo, tikriausiai turėjo galvoje periodą nuo 1941 iki 1945 metų. Sutikau, bet taip jau išėjo, kad šios sąlygos tiksliai neįvykdžiau. Beje, ir jos pačios romane „Bogenė“ vaizduojamas tas pats laikotarpis, apie kurį aš rašau. Laimei, romanai visiškai nepanašūs, mes pasakojame absoliučiai skirtingas istorijas, skiriasi abiejų stilistika. Ir Ingos Abelės romane „Gausmas“, kuris vaizduoja pokarį, 1949 metų deportacijas, yra daugybė karo epizodų. Šen bei ten visi slystelėjome už apibrėžtų laiko ribų.

Bet kalbant, kodėl 1939–1941 metai, tai pirmiausia dėl to, kad norėjau parodyti, kaip žmonės priėmė artėjančią karo grėsmę, į Baltijos šalis įžengiančius rusus. Perteikti žmonių mintis, požiūrį, elgesį. Apie tai kalbėti man atrodė svarbu, o įvykių pasirodė tokia daugybė, kad toliau 1941 metų pabaigos taip ir nepasistūmėjau. Bet gal ir gerai. Aš rašau intuityviai, be išankstinio plano, veikėjų poelgiai sukelia jų kitus poelgius, vieni įvykiai išprovokuoja kitus įvykius, kol staiga pajunti, kad jėgos išseko, o ir istorija jau papasakota.

– „Švino skonis“ – unikali knyga, nes nors knygos veiksmas vyksta tais siaubingais laikais, jūs negramzdinate skaitytojų tragizme, kaip paprastai atsitinka tokio pobūdžio kūriniuose. Latvių literatūroje jūsų vardas glaudžiai susijęs su komišku ir ironišku personažu Gūtenmorgenu, ir jus patį latviai neretai taip pavadina. Kaip jums sekasi suderinti šį žaismingą žvilgsnį į pasaulį ir tokias traumines, niūrias temas? Jūsų nuomone, „Švino skonyje“ daugiau tamsos ar šviesos?

– Tamsa ir šviesa romane mainosi taip pat, kaip ir mūsų visų gyvenimuose, gamtoje. Visgi nors finalas tragiškas, stengiausi labiau judėti į šviesą, ir labai norėtųsi tikėti, kad skaitytojai tai pajus. Žmogaus dvasia veržiasi į šviesą, kito, geresnio, kelio juk nėra. Todėl už 25  000 žvaigždučių [žyminčių nužudytus žydus – L. L.] knygos gale dar yra tokia anapusinė vizija, išreiškianti mano įsitikinimą, kad fizine mirtimi niekas nesibaigia, sielai suteikta galimybė judėti toliau, šviesos link.

– Pagrindinis romano veikėjas Matis yra dažytojas. Ši profesija taip taikliai parinkta, suteikiant dažams, dažymui daug gilesnę prasmę. Antrojo pasaulinio karo metais pasaulis spėjo persidažyti ir raudonai, ir rudai, o daugelis stengėsi išbaltinti savo suterštą sąžinę kaip Matis ligoninės sienas. Kita vertus, balta spalva išspinduliuoja visą matomą spalvų spektrą ir tuo pat metu yra taikos spalva. Kiek jums buvo reikšminga ši spalvų simbolika?

– Hm… Spalvų simbolinės reikšmės yra instrumentas, kuris naudojamas ir gyvenime, ir mene nuo senų laikų ir bus naudojamas toliau. Man irgi spalvos svarbios ir žaidimas jų reikšmėmis atrodo labai galinga išraiškos priemonė.

– Vos pasirodęs romanas „Švino skonis“ Latvijoje tapo viena labiausiai aptarinėjamų knygų. Apie ką buvo diskutuojama? Ar nesulaukėte priekaištų, kad iškraipėte žydų patirtį vaizduodamas iš latvio žiūros taško?

– Ne, jokių priekaištų iš žydų pusės nesu sulaukęs. Iš viso nebuvo jokios žydų bendruomenės reakcijos. Gal jie apskritai neskaito latviškų romanų, nežinau. Man rodos, didžioji dalis dabartinių Latvijos žydų yra rusakalbiai. Ir dar turiu įtarimą, kad žydai mano, jog kalbėti apie jų tautos likimą turi teisę tik jie patys, bet yra gerai išauklėti ir apie „Švino skonį“ nieko nesako. Toks mandagus santūrumas, už kurį esu jiems dėkingas. Ypač dėl to, kad toli gražu ne visi žydai „Švino skonyje“ pavaizduoti teigiamai. Jei kokios kitos tautos atstovas parašytų ką nors apie latvių kančias tais laikais, kažin kaip mes reaguotume. Spėju, kad nenutylėtume.

– Mane žavi, kad jūs nekartojate nacionalinių stereotipų, bet juos virtuoziškai demaskuojate: visų tautų atstovai gali būti ir herojai, ir išdavikai, nevykėliai, kenkėjai. Įskaitant latvius. Ar latviai nepyko dėl tokio vertinimo?

– Porą kritiškų komentarų esu skaitęs, bet suprantu, kad ne visi pasirengę girdėti nemalonius dalykus apie savo tautiečius. Tačiau tokia istorinė tiesa, ir mano požiūris toks, kad negalima negražių dalykų pašluoti po kilimėliu ir apsimesti angeliukais. Nes kol purvas neiškeliamas į dienos šviesą, neaptartas ir dėl jo neatgailaujama, tautos dvasia negali apsivalyti ir prašviesėti. Vokiečiai ištisus metus atgailavo dėl savo nuodėmių ir vėl tapo galinga nacija tik šitaip apsivalę. Užtai rusai niekad nesistengė gailėtis dėl savo skriaudų kitiems, todėl iki šiol yra apgailėtina tauta, kuri dėl visų savo nelaimių kaltina kitus. Tai akligatvis. Ir jų senas imperialistinis pasaulio supratimas pastato juos į padėtį be išeities. Blogai, kad nuo jų mentalinių deformacijų, pamišimo tenka kentėti kitoms tautoms. Labai tikiuosi, kad ateityje fašistinė Rusija sužlugs ir suskils į keletą normalaus dydžio valstybių, ir visi jų imperialistiniai rudimentai išnyks.

– Ką jums pačiam reiškia tautybė, latviškumas?

– Nelengva būti latviu, bet kam šiandien lengva. Juokauju. Tikriausiai kai latviu esi gimęs ir išaugęs, tai jau taip įsilieję į kraują, kad atrodo vienintelis geriausias dalykas. Myliu Latviją ir latvius. Latviškumas man yra artimiausia ir suprantamiausia egzistencijos būsena. Manau, kad lygiai taip pat sėkmingai galėčiau įsijausti ir būti lietuvis, estas, uzbekas, japonas ar marokietis, jei tik būčiau gimęs ir užaugęs atitinkamoje tautoje ir šalyje.

– Romane nemažai nuorodų į Bibliją. Ar esate tikintis? Iš kur jūsų humanizmas ir pacifizmas?

– Esu tikintis, konfesiškai liuteronas, bet tai ne taip svarbu. Esu ultraekumeniškai nusiteikęs, pripažįstu ne tik krikščionybę, bet ir kitas didžiąsias religijas, kurios skatina žmogų užjausti, atleisti, mylėti. Mano tėvai apie Dievą nekalbėdavo, ir pasikrikštijau tik būdamas 34 metų. Ilgą laiką mąstęs apie dvasinius dalykus priėjau prie išvados, kad taip, Dievas yra. Esu tvirtai įsitikinęs daugkartine sielos reinkarnacija, nes per vieną gyvenimą siela negali pasiekti tokio lygmens, kad jai nebereikėtų įsikūnyti. Tačiau kiekvieną gyvenimą reikia stengtis nugyventi taip, lyg jis būtų vienintelis.

Kalbant apie humanizmą… jei man ir būdingas kažkoks humanizmas, tai manau, jis man įdiegtas auklėjant. Tai būdinga mūsų kultūrai – žmogus sako, kad į Dievą netiki, bet vaikus auklėja pagal krikščioniškus principus. Bent jau tiek. Mano pacifistinis nusiteikimas susiformavo tarnaujant sovietinėje armijoje. Ne kartą mačiau, kaip žmonės miršta nuo ginklo, ir suvokiau, kaip tai beprasmiška. Tiesa, Rusijos įsiveržimas į Ukrainą mano pacifizmą gerokai supurtė. Yra tokia sąvoka kaip „pateisinamas smurtas“, ir jei Latvija būtų puolama, aš visgi eičiau šaudyti okupantų.

– Esate užsiminęs, kad jus domina geopolitiniai procesai pasaulyje, romaną rašėte Rusijai puolant Donbasą. Ar romano paralelės su įtempta politine šiandienos situacija yra atsitiktinės?

– Specialiai jokių paralelių su šiandienos politine situacija neieškojau, ir to visai nebūtina daryti. Šios paralelės tiesiog savaime egzistuoja gyvenime, realybėje.

– Jūsų kūrinyje pavaizduota ir mikro-, ir makropasaulio griūtis. Kas jums pačiam svarbiau – bendrieji procesai, jų suvokimas ar konkretaus individo likimas?

– Nežinau. Man atrodo, viskas svarbu, viskas turi savo vietą ir prasmę.

– Kiek žinau, romanas buvo pastatytas Latvijos nacionalinio teatro scenoje. Ar jūsų netrikdo, kai kūrinys tarsi pradeda gyventi naują gyvenimą? Ar pastatymas buvo artimas jūsų interpretacijai ir įsivaizdavimui?

– Mano atsakomybė baigiasi sulig ketvirtu knygos viršelio puslapiu. Toliau jau kitas menininkas ima mano darbą kaip šaltinį, kaip impulsą savo meno kūriniui. Man atrodo, režisierius labai ištikimai laikėsi originalo, visi dialogai kaip iš knygos. Jis sukūrė naują meno kūrinį, už kurį atsakingas jau teatras. Ką aš čia galiu prieštarauti. Man gali patikti, nepatikti, bet tai jau mano problema. Aš apskritai esu laimingas, kad mano darbas dabar teatro scenoje. Man viskas patinka, viskuo esu patenkintas. Pažįstu žmonių, kurie į tą spektaklį ėjo po kelis kartus.

Buvo keletas kino režisierių, kurie irgi kažką mąstė, bet Latvija maža, kino resursai riboti, o Davis Symanis pastatė filmą „Tėvas naktis“. Girdėjau užkulisinių pokalbių, kad iš „Švino skonio“ galėtų išeiti geras filmas, bet dviejų filmų Holokausto tema negalime sau leisti. Mažai Latvijai būtų per daug. Ir aš tai suprantu. Todėl belieka dėti viltis į Holivudą arba į Lietuvą (juokiasi).

– O į kokias dar kalbas yra išverstas „Švino skonis“?

– Į rusų yra išverstas ir išleistas. Žinote, bet jūs man irgi nesakėte, kad verčiate. Man kažkada seniai leidėjai sakė, kad lyg lietuviai įsigijo autoriaus teises, bet greitai užmiršau, o tada staiga bac – jau knyga. Žinau, kad dar į armėnų ir anglų yra išversta. Bet su anglų vertėja mums nekaip ėjosi. Ji išeivijos latvė ir anglų kalba jai net nėra gimtoji. Pati būdama latvė, ji manęs nepaliaujamai klausinėjo dėl senųjų žodžių, prisiuntė daugiau kaip pusšimtį klausimų ir pareiškė, kad Matis kvailys. Aš sakau: tau būdinga pabėgėlio psichologija, protingas tiktai tas, kas sugeba savo uodegą išsukti. Taip mes ir ginčijomės. Aš pats negaliu įvertinti vertimo, nes anglų kalbą moku ne taip jau gerai. Bet tie, kas gali, sako, kad nekoks. Gal tai skamba keistai, bet man tikrai tas pats, kiek ta knyga išeis į pasaulį. Latvijoje gyvendamas aš nepagaunu kaifo, mano garbėtroškos poreikiai išvis baisiai minimalūs. Džiaugiuosi viskuo, kiekvienu vertimu, kiekvienu leidimu džiaugiuosi, bet turiu kitų darbų. Dabar rašau kino scenarijų, plėtoju idėją juodajai komedijai apie grybus, nes latviams grybavimas labai svarbus.

– Lietuviams irgi.

– Niekaip negalėjau numatyti, kad išleidus knygą manęs dar po to apie ją klausinės. Idealiu atveju įsivaizduoju, kad paskui kiti kalba, o aš jau nebedalyvauju. Iš dalies malonu, bet praeities darbai visą laiką velkasi iš paskos. Kurie nusisekę geriau, tie dar labiau. Man norisi gyventi ramiai ir harmoningai, tai nepavyksta, bet bent jau turiu tokią svajonę.

– Prieš baigdama norėčiau prisiminti kitus jūsų kūrinius ir temas. Visos jūsų knygos labai skirtingos ir visose nagrinėjamos kokios nors opios ir aktualios mūsų visuomenės problemos. Esate parašęs romanus apie šiuolaikinę biurokratiją, apie tarybinį korifėjų rašytoją ir politiką Vilį Lacį. Jūsų net elektroninio pašto adresas
pilsonis.bērziņš (pilietis.berzinis). Ar tai nuoroda į atsakingą pilietinę poziciją?

– Pirmiausia ten saviironija, nujaučiamas net šioks toks komizmas. „Pilietis Berzinis“ yra maždaug tas pats, kai kalbėdami nenorime sakyti konkrečios pavardės ir sakome „pilietis N“. Berzinis yra populiariausia latviška pavardė, o Marių Berzinių Latvijoje yra apie 130. Elektroninio pašto adresas su mano vardu ir jo įvairiomis variacijomis jau buvo užimtas, teko sugalvoti ką nors, kas kitus priverstų nusišypsoti. Bet pilietinis nusiteikimas man irgi būdingas, rimtai.