Svarstymai apie konspiracijos teorijų kilmę

 

Mokslo žmonių akiratyje iškilo nauja problema – konspiracijos teorijos. Žinant faktą, kad jos beveik niekam netrukdydamos egzistavo visais laikais, šis neregėto masto mokslininkų susirūpinimas pats ne ką mažiau problemiškas. Kas kelia tokį susirūpinimą? Mokslininkai dažniausiai teigia, kad tai konspiracijos teorijų neigiamos pasekmės (visuomeninė nesantaika, klimato kaitos neigimas, dar neseniai ypač aktualus buvęs nusistatymas prieš skiepus ir t.  t.). Galbūt šią mokslinę tendenciją skatina ir kiti dalykai, nes egzistuoja daug reiškinių, pasižyminčių ne mažesnėmis neigiamomis pasekmėmis, bet nesulaukiančių tiek daug dėmesio. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad pirminis impulsas tirti ir kalbėti apie konspiracijos teorijas šiais laikais kyla iš noro identifikuoti esamos sistemos rakštį, autoritetingai pažymėti ir sutvirtinti kaip peiktiną, šalintiną trukdį, kartais netgi pasiūlant ir konkrečias priemones, kaip tai atlikti. Čia kyla pavojus ne tik nesuprasti dalyko dėl išankstinio neigiamo nusistatymo, bet ir pasmerkti reiškinį, pasižymintį vertingomis savybėmis.

 

Moralinių prietarų pinklės

 

Šis neigiamas nusistatymas, mokslininkams tik nurodantis tyrimų kryptį, viešajame diskurse nulemia didžiąją dalį svarstymų. Tad nenuostabu, kad trūksta intelektualinės prieigos, kuri tokiai mąstymo inercijai galėtų pateikti svarią alternatyvą. Jos nesant, lengva pasiduoti moralizmo padiktuotoms klišėms, grįstoms panašiais atvejais įprasta formuluote – jeigu reiškinys yra moraliai, socialiai peiktinas, vadinasi, ir jo ištakos „blogos“. Konspiracijos teorijos nepriimtinos? Ne bėda, tam egzistuoja ištisas sąrašas paprotinančių ir patologizuojančių nuaiškinimų: tikintys šiomis teorijomis taip elgiasi, nes stokoja žinių, proto, serga psichoze, yra vedami apmaudo, nepritampa prie besikeičiančių sąlygų ir t. t.¹ Žinoma, tokie aiškinimai tiesiog neatitinka tikrovės. Tuose pačiuose moksliniuose konspiracijos teorijų tyrimuose² pripažįstama (kas ir taip akivaizdu), kad tai nėra patologija, kad net ir labai protingi, išprusę žmonės gali tikėti konspiracijos teorijomis ir kad informavimas, „nemelagingų“ žinių suteikimas nieko nekeičia, jeigu nėra noro jomis tikėti.

Kaip alternatyvą paprotinimui ir patologizavimui save bando pristatyti marksistinė arba, plačiau, kritinės teorijos prieiga, kurioje atskaitos tašku laikomas ne pavienio individo protas ar tariamas psichinis sutrikimas, o socialinė-ekonominė santvarka – kapitalizmas. Argumentuojama maždaug taip: konspiracijos teorijos randasi todėl, kad žmonės gyvena visuomenėje, kurioje jie susvetimėję politinių procesų atžvilgiu ir išnaudojami ekonomiškai. Visi perdėti pasakojimai apie fantominius sąmokslus tėra metaforizuota kalba („tikrasis priešas ne driežažmogiai, o tave išnaudojantis kapitalistas!“) apie neigiamas kapitalistinės visuomenės pasekmes, kurias tikintys konspiracijomis nujaučia, nuo kurių kenčia, tačiau kurių poveikio nepajėgia suformuluoti taip gerai kaip, tarkime, teoretikai³. Manyčiau, tokia prieiga kur kas arčiau tiesos, nes čia bent numatoma reali grėsmė, kurią asmuo patiria. Tačiau lieka daug spragų: komplikuojasi jų kilmė, nes konspiracijos teorijas kuria ir valdantieji (būtų sunku visokius lukašenkas ir trampus vadinti nuo kapitalistinės santvarkos kenčiančiais proletarais), be to, konspiracijos teorijos egzistuoja visose tirtose (ne tik kapitalistinėse) visuomenėse, todėl kapitalistinė santvarka nėra tokia išskirtinė jų radimuisi ir plėtrai, taip pat ne visi gyvenantys šiuolaikinėje santvarkoje jomis tiki, todėl kyla natūralus klausimas, kodėl tiki tik kai kurie.

Tačiau svarstant kritinės teorijos prieigą į akis labiausiai krenta ne teorinės spragos, bet užuojautos kauke pridengtas žiūrėjimas iš aukšto. Juk čia konspiracijos teorijos (ir jomis tikintys) tėra mažas socialinis nesusipratimas, gimstantis iš blogų visuomenės sąlygų, kurias reikėtų pagerinti, taip panaikinant ir sąlygas tokiam mąstymui. Kitaip tariant, tikintys konspiracijos teorijomis panaudojami kaip dar viena figūra tapyti „socialinės nelygybės“ paveikslą. Tai retorinis ėjimas – „kuo daugiau visuomenės neigiamų aspektų kildinsime iš esamos socioekonominės santvarkos, tuo svariau atrodys mūsų antikapitalistinė pozicija“. Dėl to tikintys konspiracijos teorijomis laikomi bėdžiais, kapitalizmo aukomis, nors patys tokiais savęs visai nelaiko. Todėl ir čia blaivų mąstymą užgožia neigiamas nusistatymas, net jeigu jis pajungtas ne esamos sistemos gynybai, bet į ją nukreiptai kritikai.

 

Nuo karo iki taikos

 

Knygoje War in Human Civilization karo istorikas Azaras Gatas priešinasi tebegyvuojančiam, Jeano-Jacques’o Rousseau įkvėptam mitui, kad žmogus prigimtinėje būklėje buvo švelni, taiki būtybė ir „blogas“ tapo tik dėl civilizacijos įtakos. Pasak Gato, ši idiliška fantazija prieštarauja faktams: mūsų protėviai medžiotojai-rinkėjai gyveno brutaliomis karo arba jo keliamos grėsmės sąlygomis, jų mirtingumas dėl karinių veiksmų su kaupu pranoksta modernių visuomenių skaičius. Naktiniai reidai, užpuolimai iš pasalos, serialą „Sostų karai“ primenančios išdavystės – tai efektyviausi būdai susidoroti su pavojų keliančiu priešu. Archeologiniai ir antropologiniai duomenys patvirtina dažniausiai pasitaikančią karybą: „Naktį atliekamais ir ryte kulminuojančiais veiksmais užpuolikai priešus siekė užklupti miegančius ir nužudyti kiek įmanoma daugiau, ypač vyrus, bet taip pat moteris ir vaikus.“

Turint omenyje tokią mūsų priešistorę, nesunku suprasti, kodėl kiekvienoje visuomenėje gyvena bent dalis žmonių, nuolatos kuriančių pasakojimus apie slapta rezgamus pakenkti siekiančios grupės sąmokslus, – instinktas tai daryti buvo „išveistas“ milijonus metų trukusios natūraliosios atrankos, kurios metu pasiteisino kaip efektyvi atsargumo priemonė, savotiškas savisaugos instinktas⁴. Skaitytojui gali kilti natūralus klausimas: „Juk konspiracijos teorijos dažnai būna akivaizdžiai klaidingos, išgalvotos, nieko bendro su realybe neturinčios, taigi, kaip tokios teorijos galėjo būti naudingos? Argi neturėtų būti priešingai – naudingos juk turėtų būti racionaliai, kruopščiai ir atsargiai patikrintos, realybę atitinkančios teorijos?“ Čia pasirodo įprastai mąstysenai svetimas faktas: melas, fikcijos, visokios „melagienos“ biologiniu požiūriu dažniau naudingesni už tiesą. Paprastai kalbant, žmonės, kuriems genų mutacijos suteikė konspiracistinį mąstymą, kartu suteikė ir didesnį šansą išlikti ir perduoti šiuos genus į kitą kartą aplinkoje, kurioje įtarumas, nepasitikėjimas, įsitikinimai apie kitos grupės siekius pakenkti buvo itin naudingi: jau geriau perdėtai įtarinėti, kurti dažnai klaidingas teorijas apie pulti ar pakenkti pasiruošusius priešus ir imtis atitinkamų priemonių, nei rizikuoti išnykimu. (Be to, nereikia pamiršti, jog kai kurios konspiracijos teorijos iš tiesų pasiteisina.) „Geriau garsiai loti, nei rizikuoti“ – šis faktas pagrindė didžiąją dalį žmonijos priešistorės.

Instinktas yra pastovus ir tik jo pasireiškimo būdai kinta nuo istorinių aplinkybių. Todėl, griežtai kalbant, konspiracijos teorijos nekyla dėl kokių nors istorinių pokyčių, pavyzdžiui, religijos vaidmens nuosmukio arba „didžiųjų naratyvų“ krizės, – gebėjimas, troškimas kurti ar tikėti konspiracijos teorijomis yra įgimtas, o ne įgytas. Šiam instinktui nesvarbios laiko ir erdvės koordinatės, istorinės sąmonės metamorfozės – prieinami duomenys apie konspiracijos teorijas tai patvirtina, nes jos aptinkamos universaliai: jos egzistavo tarp laukinių, kur dažniausiai pasirodo kaip įtarimas, jog svetima gentis siekia pakenkti savo magijos, kerų galia, antikinėje Graikijoje ir Romoje, viduramžiais – vyravo raganų medžioklės pavidalu, netgi Prancūzijos revoliuciją kai kurie interpretavo kaip masonų ir filosofų (seni geri laikai, kai buvo manoma, kad filosofai turi įtaką) sąmokslą. Kitaip tariant, faktas, kad konspiracistinio mąstymo ištakos yra paveldimumas, sumenkina visus bandymus šio reiškinio kilmę aiškinti įprastu istoriniu požiūriu; pastaroji prieiga geriausiu atveju liečia tik paviršių ir savo teorines aspiracijas tegali pateisinti patogia antrinių aspektų klasifikacija.

Instinktas vienas tik kaip žodis, realybėje jis susideda iš daugybės įvairių išvien veikiančių gebėjimų, jautrumo ir malonumo paskirstymų – jautrumo pavojui ir žalai, pastarosios suasmeninimo (antropomorfizacija), sustiprėjusio pasaulio interpretavimo, nepasitikėjimo, mėgavimosi prasmės kūryba (tai, kas psichoanalizėje vadinama joui-sens). Tai savitas gebėjimų ir motyvacijų kompleksas, biologinė mašina, nuo menkiausių trigerių⁵ užsivedanti ir pasileidžianti nepaliaujamai gaminti prasmę. Mašina, galinti susijungti su kitomis mašinomis, emocijomis, afektais, bet vien dėl to neturėtų būti su jais painiojama. (Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad konspiracijos teorijos kyla iš resentimento, apmaudo, t.  y. nuslopinto pykčio, kuris negali išsiveržti kitu būdu, – todėl ieškoma, ant ko išlieti pyktį, ir todėl kuriamos teorijos apie sąmokslus. Bet resentimentas nėra konspiracijos teorijų šaltinis, jų tarpusavio santykis tik atsitiktinis – tiek konceptualiu, tiek istoriniu požiūriu; resentimentas gali pasinaudoti šia mašina kaip priemone, bet jokiu būdu nėra jos fons et origo. Konspiracijos teorijų kildinimas iš apmaudo dažniau sutampa su siekiu šį reiškinį delegitimuoti.) Čia svarbu pabrėžti, jog instinktas – ne nuosprendis; žvelgiant iš individo raidos perspektyvos jis pasižymi tam tikru paslankumu ir elastiškumu, bet apie tai vėliau.

 

„Prieš šią esamybę sukilti ir ovyje tapti sargais gyvųjų ir mirusių…“⁶

 

Grįždamas prie klausimo, iš kur kyla toks didelis mokslinis susidomėjimas konspiracijos teorijomis, kodėl taip nekantriai jas siekiama pasmerkti viešumoje, manau, kad šio neigiamo nusistatymo perviršio nepaaiškina tik pragmatinis (reali arba potenciali žala visuomenei) pagrindimas. Prie pastarojo derėtų pridurti kelis papildomus aspektus, kuriuos sieja bendras nusistatymas prieš valdymą: pirma, konspiracistinis mąstymas, kurio natural habitat yra karinė arba karo grėsmės būsena, taikos sąlygomis praranda savo įprastą panaudojimo būdą, todėl instinktas išsikrauna visuomenės viduje (išorinio priešo pakeitimas vidiniu), antra, ir tai yra pirmojo punkto tęsinys, nepasitikėjimas, įtarumas, prasmėkūra pradeda veikti tiesiogiai prieš valdžią, prieš jos bandymus save legitimuoti autoritetingai primetant vieną, totalizuojantį, mokslu grįstą žinojimą. Šią konfrontaciją galima suvokti kaip pilietinį karą idėjiniu lygmeniu dėl teisės simbolizuoti, aiškinti socialinį gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties esamos valdžios sergėtojai – įkūnijantys sistemos baimę ir nerimą – puola smerkti konspiracijos teorijas lyg siundomi šunys, siekiantys įsiteikti šeimininkui. Tai sentimentas, kylantis iš baimės, tačiau turintis stiprų valdžios užnugarį – savotiškas įžūlus bailumas.

Nepasitikėjimas, įtarumas, prasmėkūra, jautrumas grėsmei… – savybės, dėl kurių instinktas šiais laikais itin demonizuojamas, tačiau kartu savybės, dėl kurių jis gali tapti vertinamas. Manau, kad, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, iš jo išauga tam tikras intelektualo tipas, prilaikantis visoms visuomenėms būdingą inercinę slinktį į bandos mąstymą, buką racionalizmą, tai atskira grėsmei itin jautri mąstytojų rūšis, įtari visoms galios, priespaudos formoms, – savotiškas „saugiklis“, natūrali kritinio mąstymo kalvė. Visokios kritinės teorijos⁷, galios analizės (galbūt ir įtarumo hermeneutika?..) yra giliai įsišaknijusios šiame potraukyje, stumiančiame nepasitikėti, įtarti, interpretuoti grėsmę, teorizuoti. Tai tam tikra filosofo-sargybinio laikysena, išauganti iš daugeliui bendro instinkto, vienas jo savybes slopinant, kitas išryškinant, instinktą formuojant, kultivuojant, apdirbant, atsisakant tam tikrų, nuo šio instinkto neatsiejamų ydų, kitaip tariant – jį sublimuojant. (Žinoma, tokie išvedžiojimai gali pasirodyti pritempti ir užgauti kolegų filosofų orumą, nes jie dažniausiai manosi – netgi jeigu to nedeklaruoja – pakilę virš paprastos, „gyvuliškos“ būties, pasinėrę į „gryną“, keistu būdu nuo kūno atsiribojusį mąstymą; tokios metafizinės iliuzijos filosofui tiek pat natūralios, įgimtos, kiek lakštingalai polinkis čiulbėti, tačiau tai nereiškia, kad jomis reikia visada vadovautis.)

Konspiracistinis mąstymas pasižymi įgimtu automatizmu (tik itin išlikimui padėjusios psichologinės ir biologinės „priemonės“ tampa įgimtais automatizmais) grėsmės ženklus interpretuoti kaip nurodančius į kenkti siekiančią grupę, kitaip tariant, antropomorfizuoti, suasmeninti grėsmę arba žalą, ją suprasti kaip neatsiejamą nuo individo ar grupės tikslų ir ketinimų. Tokiam mąstymui priešinasi mokslinė-filosofinė pasaulėžiūra, kuri pirmenybę teikia kompleksiniam pavojaus aiškinimui, kildinančiam jį iš sudėtingų, nuo asmens nepriklausančių priežasčių (pvz., žemės drebėjimas – Dievo bausmė ar su Dievu nieko bendro neturinti įvairių seisminių jėgų išdava?). Galima įsivaizduoti, kad žmogus, kurio konspiracistinis instinktas labai stiprus, patekęs į mokslinio lavinimo terpę, pamažu išmoksta suspenduoti savo įgimtą nuostatą anapus grėsmės įžvelgti asmenų ketinimus. Suspenduoti, bet jokiu būdu ne panaikinti – todėl vėlesnis mokslinis gebėjimas žvelgti suspendavus natūralius polinkius išlieka greta ankstesnio gebėjimo: tas pats žmogus gali tikėti konspiracijos teorijomis ir kartu būti „išsilavinusiu“ mokslo žmogumi. Iš čia kyla rizika svyruoti tarp dviejų polių: neapdoroto konspiracistinio mąstymo ir iš jo kilusios, panašiomis savybėmis pasižyminčios, sublimuotos jo dalies.

Mums artimas ir ryškus šio instinkto sublimaciją atlikusio mąstytojo pavyzdys – Giorgio Agambenas – filosofas, staiga visame pasaulyje sulaukęs milžiniško pripažinimo dėl savo teorijos apie Vakarams būdingą „piktnaudžiavimą“ išimties būkle, tačiau taip pat staigiai jį praradęs dėl savo pasisakymų pradėjus plisti COVID-19 virusui („virusas tik išmonė, sąmoningai naudojama kaip valdžios įrankis“, – pozicija, kurios filosofas vėliau dalinai atsisakė). Mūsų požiūriu šis Agambeno riktas negali nepasirodyti kaip nuopuolis į „žemesnę“ plotmę – filosofas, iki tol „vairavęs“ savo vyraujantį instinktą, staiga iš rankų paleido vadeles, neteko kontrolės ir pasidavė instinkto vilionėms interpretuojant grėsmingus įvykius visų pirma matyti pakenkti siekiančios grupės sąmokslą (taip pat elgėsi Agambeną inspiravęs, dar vienas „sublimuoto konspiracisto“ atvejis, Michelis Foucault, kuris pradėjus plisti AIDS tai vadino „išmanyta liga“; ironiška, kartu ir liūdna, kad nuo jos ir numirė, t.  y. konspiracijos teorija apie ligą nepasiteisino). Turbūt dar artimesnis mums pavyzdys – Nida Vasiliauskaitė, kurios atveju akivaizdus svyravimas tarp šio instinkto „aukštumų“ ir „dugno“. Todėl minėtą instinktą galima laikyti ne tik pasiteisinusia strategija išlikti, bet taip pat atsakingu už itin įdomias ir visuomenėms naudingas antitotalitarines mąstymo ir teorijų kūrimo kryptis.

Šiais ne visai grakščiais ir neišsamiais svarstymais noriu pasakyti, kad už konspiracijos teorijų slypi sudėtingi ir vertingi dalykai, ant kurių užklijuoti vienintelį „ne“ (o tik tokie bandymai ryškiausi viešojoje erdvėje) – nuodėmė. Intelektualine užduotimi turi tapti siekis ne konspiracizmą paneigti, bet surasti kriterijus, kurie šio mąstymo atžvilgiu nebūtų smurtiški, kurie išryškintų jo trūkumus be siekio pasmerkti. O minėtas instinktas akivaizdžiai pasižymi tam tikrais trūkumais; nuo per daug skuboto sudėtingų procesų aiškinimo individų, grupių intencijomis iki apokaliptinėmis spalvomis perspausto jautrumo grėsmei, disciplinos interpretuojant trūkumo, kur kiekvienas menkniekis suprantamas kaip pranašingas „totalitarizmo“, „nepaprastos padėties“, žodžiu, visokio dangaus griuvimo ženklas. O ir perdėtas nepasitikėjimas viskuo ir įtarumas ne ką geresni už „sterilų“, aklai oficialia dogma pasitikintį naivumą.

 

Galiausiai…

 

Konspiracijos teorijos nėra „x“ dalyko stoka, nėra šalutinių reiškinių vedinys, ne patologija, ne proto trūkumas; jos turi savita logika grįstą sritį, iš kurios išauga ir pagal kurią turi būti suprantamos ir vertinamos. Pandemija akivaizdžiai parodė, kad moralizavimas ir paprotinimas nėra tinkama strategija vesti dialogą su žmonėmis, kuriančiais konspiracijos teorijas ir jomis tikinčiais. Todėl būtų geriau ir daugiau naudos strategiją pakeisti ir, tarkime, sakyti: „Nenustokite teorizuoti, bet įveskite tam tikrus interpretavimo, grėsmės atpažinimo, prasmės kūrimo standartus – daugiau disciplinos interpretuojant, tolerancijos jautrumui, susilaikymo nuo skubotų teorinių sprendimų, šalto proto budrumo vietoj aklo nepasitikėjimo ir pan. – kitaip tariant, darykite, ką darote, bet darykite tai geriau – išraskite instinktą sublimuojančias priemones.“ Moralizavimą, kuris visada nukreiptas į dabartį ir praeitį, derėtų pakeisti žvilgsniu į ateitį, taip sudarant galimybę tapti, keistis neatsisakant savo pamatinių egzistencijos prielaidų – tobulėti. Neturiu iliuzijų, kad tokia prieiga ims ir išspręs visas problemas, bet esu įsitikinęs, kad tai geriau už dabar viešumoje vyraujančią strategiją.