Rygos eskizai: Maskvos priemiestis
Vieną vėsią rudens dieną nusprendžiau nunešti džinsus į taisyklą savo rajone. Sugalvojau eiti į vietinę drabužių taisyklą čia, Maskvos priemiestyje. Tai toks rajonas, it svetimkūnis įsiterpęs gražiajame Rygos miesto plane. Rajonas atsirado XIV amžiuje, ir galima trumpai pasakyti, kad pasižymi viduramžių statyba, sandėliais ir industrija. Kitaip tariant, jau seniai tai yra darbininkų rajonas.
Rygiečiai dažniausia neužsuka į šitą rajoną, nebent studijuoja Kultūros akademijoje arba Verslo vadybos institute. Čia vietiniai yra kuo įvairiausi – plautais ir neplautais plaukais, visai be plaukų, su treningais (ir kartais tik su treningais), panelės su aukštakulniais, pagyvenusios moterys su šunimis. Dažniausia ganėtinai uždari, bet kartais labai šnekūs; kartą pamačiau praeinančią moterį su didžiuliu šunimi. Ji kažką sakė grėsmingai atrodančiam šuniui (ją dažnai matydavau, kai bėgiodavau palei kapines arba geležinkelį) ir staiga pažvelgė į mane. Nežinodamas, ką daryti, tiesiog apsidairiau. O ji prabilo:
– Nebijokit. Jis puola tik narkomanus.
Moters žodžiai mane nelabai ir nuramino, bet ji tęsė savo monologą:
– Ogi žmonės šiandien čia tokie abejingi vienas kitam. Atrodo, kad niekam nerūpi, kaip kitiems sekasi.
Čia buvo tik įvadas į ilgesnį samprotavimą apie Latviją ir jos problemas. Paskui, kaip kokia metraštininkė, pradėjo dėstyti visą mano gatvės istoriją. Kaip kiemas kitoje gatvės pusėje smirda supuvusiais obuoliais ir šlapimu. Kaip viena jauna narkomanų pora gyveno toliau mano gatvėje, ten, tam name, šeštame aukšte, rodo ji pirštu. Jie turėjo vaiką, bet vaikas iškrito pro langą ir mirė. Kaip vienas vyras gretimame name dukrą turėjo, bet ji žuvo avarijoje ir jis pradėjo gerti. Irgi ilgai žemėje nepasiliko.
Po šios paskaitos ji apsisuko ir nuėjo toliau. Gal šįkart išsiliejo tiek, kiek reikėjo, ir galėjo toliau tęsti savo kelionę. Aš ne visai.
●
Uodžiu jos kvapą. Atrodo, kad iš pradžių, vos į nosį įlenda, tas kvapas (primenantis bulgarų kvepalus iš sovietmečio) atrodo saldutėlis, bet po sekundės jau apkarsta. Norisi palyginti tą kartumą su gyvenimu, bet žinau, kad taip nėra. Gyvenimas nėra kvapas, bet negaliu atsikratyti jausmo, kad dabar man jos trūksta. Ją matau beveik kiekvieną dieną vedžiojančią šunis. Vaikšto ji su jais nuolat tom pačiom keturiom gatvėm, dienų dienomis, kartkartėmis stabtelėdama, kad šunys galėtų išpildyti savo norą prie didžiulio ženklo su latvišku užrašu „Pardod“; eina palei žalią medinį namą, kuriame kadaise per karą buvo slapta ginklų krautuvė. Palei namą, kuris dar gyvenamas, bet atrodo, kad domovoi jau seniai išsikraustė.
Ji atsisuka mano pusėn, nors manęs ir nėra fiziškai. Mane ji mato dažnai, nors ne šįkart. Dabar ji galvoja apie mane, o aš apie ją ir jos kvapą, kurio trūksta, netgi labai.
●
– Parnešei baltos? – klausia Aivaras prie mano durų.
Laikau rankoje permatomą maišelį su pienu ir duona.
– A, tai ne apie tą baltą.
Aišku, turėjo omenyje degtinę.
Aivarą matydavau kieme stoviniuojantį su visuomet rūkstančia cigarete burnoje arba tarp jau įjuodusių pirštų. Rūkydavo kaip sena krosnis, kuri vemia dūmais, nes nebeišsivėdina, išvis nebeišleidžia oro. Galbūt jis irgi buvo tokio senumo kaip mano krosnis, nebežinau.
Sėdėdavo prie durų per tuos rūkymo seansus su savo draugeliais iš aplinkinių namų arba tiesiog vienas. Cigarečių kvapas įslinkdavo pas mane pro duris kaip nematoma gyvatė ir tada įsliuogdavo į nosį nepakviestas. Įsivaizduodavau, kaip dūmų gyvatė slenka man už nugaros, apsiveja mano kaklą ir ima mane smaugti, kol prarandu sąmonę.
Viena diena praeina, paskui kita, o tada jau visas mėnuo, ir nebėra Aivaro ir jo rūkymo ritualų. Nebėra to kvapo, tos gyvatės. Ar kas nors jai bus nukirtęs galvą? Taip. Vėžys. Kaip būna su gyvais padarais.
