Nepamirštamas Romanas Rozdolskis
Skaitant komentarus apie besitęsiantį karą, vienas iš akis badančių aspektų yra tendencija visiškai nusigręžti nuo Ukrainos visuomenės kaip subjekto. Tiek dešinėje, tiek kairėje politinio spektro pusėje visuomenė (ir valstybė), kuri yra priversta atremti Putino invaziją ir šovinistinę avantiūrą, yra vaizduojama tik kaip dar vienas nereikšmingas pėstininkas geopolitinių šachmatų lentoje. Tai neblogai iliustruoja šiomis dienomis internete pasklidęs interviu su garsiu tarptautinių santykių specialistu profesoriumi Johnu Mearsheimeriu, kuris tyrinėja Rusijos ir JAV konflikto manifestacijas Rytų Europoje pasitelkdamas neorealizmo tarptautinių santykių teoriją. Šioje analizėje Ukraina net nefigūruoja kaip subjektas, nes dviejų galių kaprizai ir kariniai interesai sudaro pagrindines tokios analizės gaires. Vis dėlto ypač stebėtina, kad panašios minties linijos yra plėtojamos kairiųjų grupėse, kurios ir yra parašiusios bene įtaigiausią realizmo mokyklos kritiką.
Vaizduojant karą tik kaip dviejų stipriausių galios centrų dvikovos išraišką, tampa neįmanoma tinkamai įvertinti Ukrainos visuomenės pasipriešinimą ekspansyviai Putino režimo užsienio politikai. Tokia interpretacija tiesiog negeba pasipriešinimo laikyti solidarumo ir palaikymo vertu veiksmu. Į paraštes taip pat nustumiama „nacionalinio klausimo“ problematika ir „nacionalinio apsisprendimo“ sąvoka. Dėl tam tikrų priežasčių kairiesiems jos simbolizuoja žingsnį į dešiniosios ir reakcingos politikos teritoriją. Nors šiandien vulgarios pozicijos, teigiančios, kad nėra nieko grynesnio nei „klasių kova“ ir kad kitos priespaudos ir diskriminacijos formos turi būti traktuojamos kaip išvestinės ir antrarūšės, yra atkartojamos tik nežymios mažumos – priespauda tautiškumo pagrindu vis dar išlieka tema, kurios nereikia išsamiau apsvarstyti. Tačiau toks požiūris visiškai ignoruoja turtingas socialistų ir anarchistų tradicijas, kurios niekada nebuvo abejingos reikšdamos paramą imperialistinėje priespaudoje gyvenančioms tautoms.
Kelios dienos iki karo pradžios dar kartą peržvelgiau savo užrašus apie prieš kelerius metus skaitytą 1948 m. publikuotą Romano Rozdolskio tekstą „Engelsas ir beistorės tautos: nacionalinis klausimas 1848 m. revoliucijoje“. Rozdolskis buvo vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus ukrainiečių marksistų. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo pašalintas iš Ukrainos komunistų partijos dėl paramos kairiųjų opozicionierių programoms. Kiek vėliau, 1942 m., – suimtas dėl pagalbos žydams teikimo ir ištremtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Karo metais Rozdolskis atsidūrė net trijose koncentracijos stovyklose. Prisiminimuose apie Aušvicą jis atpasakojo nugirstą dviejų kalinių pašnekesį. Jaunas kalinys iš Lenkijos kreipiasi į vyresnį kalinį, pramintą „profesoriumi“, klausdamas, kaip Aušvicas atrodys po karo: „Argi jūs, profesoriau, abejojate tuo, kad niekas iš čia neišeis gyvas?“ – „Tai tiesa, – atsako profesorius. – Bet gyvieji negali prarasti vilties… Naujoji Lenkija pastatys Aušvico muziejų ir jį lankys delegacijos iš visos Europos. Ant kiekvieno akmens, ant kiekvieno takelio jie padės vainikus – nes kiekvienas šios žemės lopinėlis yra persisunkęs krauju. Vėliau, kai barakai sugrius, kai ant kelių užžels žolė ir kai jie pamirš apie mus – ateis nauji ir dar tragiškesni karai, atsinešdami dar baisesnį gyvuliškumą. Nes žmonija šiandien stovi prieš dvi galimybes: arba ji sugalvos naują, geresnį visuomeninės raidos modelį, arba ją galutinai pribaigs barbarizmas ir kanibalizmas.“ Pasak Rozdolskio, šie žodžiai, kuriuos jau XIX a. viduryje buvo ištaręs ne kas kitas, o Friedrichas Engelsas, įgavo visiškai kitokį svorį juos išgirdus Aušvice. Jie skambėjo daug įtikinamiau nei bet kada anksčiau. Baigdamas prisiminimus, Rozdolskis retoriškai klausė: „Ar šiandien, po Aušvico, po Kolymos, po atominės bombos išradimo, kas nors gali abejoti šiais [Engelso] žodžiais?“
Vakaruose Rozdolskis geriausiai žinomas dėl indėlio į Marxo metodologijos studijas ir išsamios šio klasiko užrašų apie politinę ekonomiją (išleistų knygos „Grundrisse“ pavidalu, vėliau susistemintų „Kapitalo“ tomuose) analizės. Kitas, daug mažiau žinomas, Rozdolskio tyrimų objektas buvo istorinės studijos. Be dėmesio agrariniams socialiniams santykiams, feodalizmo kaip gamybos būdo analizei (anuometinėje Galicijoje), valstiečių priespaudai ir jų kovoms prieš išnaudojimą, Pirmojo pasaulinio karo istorijai, Rozdolskio interesų lauko centre figūravo 1848 m. (ir 1849 m.) Tautų pavasaris ir jo metu Vidurio ir Rytų Europoje iškilęs „nacionalinis klausimas“.
Kaip sufleruoja pavadinimas, „Engelsas ir beistorės tautos: nacionalinis klausimas 1848 m. revoliucijoje“ yra tekstas, plėtojantis tiesmuką Engelso ir, kiek konkrečiau, Kelno dienraščio „Neue Rheinische Zeitung“ požiūrio į „nacionalinį klausimą“ kritiką. XIX a. viduryje vykusių revoliucijų įkarštyje šis leidinys teigė, kad mažos tautos, tokios kaip vengrai, airiai, turkai ar ukrainiečiai, istorijoje niekada nevaidins progresyvaus vaidmens. Ilgainiui jos bus pasmerktos išnykti. 1848 m. revoliucijos metu Marxas ir Engelsas slavus (išskyrus lenkus) ir kitas Rytų Europos tautas (rumunus ar Transilvanijos saksus) traktavo kaip beistores, reakcingas ir išnykti pasmerktas formacijas. Tokie pareiškimai tapo ypač problemiški ne tik prasidėjus nacių okupacijai Rytų Europoje, bet ir po Antrojo pasaulinio karo. Didžia dalimi dėl Stalino cenzūros nemaža dalis kairiųjų tiesiog vengė dar kartą persvarstyti „nacionalinį klausimą“. Minėtame tekste Rozdolskis teigia, kad Engelso bandymas sulyginti slavų nacionalinio išsivadavimo iš imperialistinės Austrijos priespaudos judėjimus buvo klaidingas dėl perdėto revoliucinio optimizmo ir neužtektino istorinės analizės sudėtingumo.
Viena vertus, Marxas ir Engelsas vengė kritiškai vertinti revoliucijos bendražygių – tokių kaip lenkų ir vengrų kilmingieji – veiksmus. Pastarieji išnaudojo ne tik savo tėvynainius lenkus ir vengrus, bet ir kroatų, serbų, ukrainiečių, slovakų ar rumunų tautybės valstiečius. Išnaudojamų klasių pasipriešinimas 1848 m. revoliucijos metu, teigia Rozdolskis, buvo išreikštas tautine forma. Negebėdamas apčiuopti socialinio revoliucijos ir protesto aspekto, Engelsas labai greitai šį istorinį virsmą sulygino su reakcingo nacionalizmo apraiškomis. Kita vertus, tiek Marxas, tiek Engelsas buvo įsitikinę netrukus ateisiančios paskutinės kapitalizmo krizės neišvengiamybe. Jų akimis, klasiniai santykiai tarp žemvaldžių ir valstiečių toje istorinėje konjunktūroje jau buvo netekę esmės ir pasmerkti už kampo laukiančiai griūčiai. Pasak Rozdolskio, dėl perdėto optimizmo, kad socialistinė revoliucija neišvengiama, XIX a. viduryje Marxas ir Engelsas nejučiomis atsikratė materialistinio metodo ir taip nusisuko nuo išsamios klasinės analizės. Diskredituodami klasinę nacionalinių judėjimų bazę, jie grįžo prie Hegelio. O šio filosofo raštuose rasti priemones idėjiškai išbraukti slavų tautas iš istorijos progresijos buvo labai paprasta. Tad rašydamas šį tekstą autorius plėtojo Marxo ir Engelso kritiką atsispirdamas nuo jų pačių metodologinių principų. Rašinio pabaigoje Rozdolskis tvirtina, kad egzistuoja du būdai žvelgti į Marxą ir Engelsą: arba kaip į nuostabius kritinio mokslinio metodo steigėjus, arba kaip į tam tikrus šventyklos įkūrėjus, bronzines statulas. Rozdolskio pozicija šios takoskyros fone buvo aiški.
Kodėl Rozdolskis aktualus ir šiandien? Mano akimis, tai vienas iš nedaugelio praėjusio amžiaus istorinio materializmo mąstytojų, kuris padeda mums žvelgti į besitęsiantį karą kaip į konfliktą, kurio metu sprendžiamas Ukrainos nacionalinio apsisprendimo klausimas. Viename iš minėto teksto puslapių Rozdolskis klausia: kodėl darbininkai turėtų atsitraukti nuo klasių kovos ir svarstyti „nacionalinį klausimą“? Kodėl anglų, vokiečių, austrų, rusų darbininkams turėtų rūpėti nepriklausomos (ar autonominės) airių, lenkų ar ukrainiečių valstybės, kurios tik sugriautų didelius politinius ir ekonominius regionus? Ar ne tų regionų vientisumas ir skatina vystymąsi socializmo link? Atsakydamas į šiuos klausimus Rozdolskis kvietė atsiriboti nuo abstrakčių ir istoriškai klaidingų formuluočių apie neva a priori egzistuojantį darbo klasės „revoliucingumą“ ir „internacionalizmą“. Kiekviename istoriniame ir nacionaliniame kontekste šios savybės paprastai būdavo ilgo laikotarpio – kovų, pralaimėjimų ar ryšių užmezgimo – rezultatas. Gebėjimas mąstyti remiantis internacionalizmo principais buvo sudėtingas ir dėl to, kad kasdieniai darbo klasės rūpesčiai su jais dažnai neturėdavo tiesioginių sąsajų arba netgi jiems prieštaravo. Visgi teisinga kairiųjų partijų linija šalyse, kuriose didžiosios tautos diskriminavo mažesnes, turėjo dvi sudedamąsias dalis. Viena vertus, reikėjo skatinti dominuojančios tautos darbininkų solidarumą su jų kolegomis iš engiamųjų tautų kovojant už bendrus socialinio teisingumo interesus. Kita vertus, ir dar svarbiau – kviesti dominuojančios tautos darbininkiją priešintis tautinės priespaudos politikai, vykdomai didžiųjų šalių valdančiųjų klasių pastangomis. Ši dialektinė internacionalizmo pozicija sufleravo kovą už socialinį teisingumą atsikratant partikuliarizmų, tačiau ji niekad nebuvo įmanoma be pirminio ir visiško išsivadavimo iš tautiškumo pagrindais vykdomos priespaudos. Būtent šio internacionalizmo, o kartu ir „nacionalinio klausimo“ esmingumo pravartu mokytis šiandien. Tai leis neabejingai atsiliepti į Ukrainos kairiųjų prašymus garsiai kalbėti apie situaciją jų šalyje, remti jų pasipriešinimą Putino režimo agresijai ir Rusijos antikarinį judėjimą. Vadovaudamiesi šia logika galėsime ne tik organizuoti protestų ir solidarumo akcijas su Ukrainos visuomene, bet ir priimti visus Lietuvoje norinčius atsidurti pabėgėlius bei visokeriopai juos palaikyti.
Žymus britų marksistas Perry Andersonas studiją „Engelsas ir beistorės tautos: nacionalinis klausimas 1848 m. revoliucijoje“ vadino vienu iš įtakingiausių istorinio materializmo tekstų nuo Lenino laikų. Vienas garsiausių belgų marksistų Ernestas Mandelis ją apibūdino kaip „vienintelę marksistinę Marxo kritiką“. Skirtingose kairiųjų grupėse Rozdolskio rašinys ilgainiui tapo klasikiniu pritaikyto istorinio materializmo pavyzdžiu. Šiandien priešindamiesi Putino agresijai Ukrainoje, mes turime dar vieną galimybę sugrįžti prie per mažai žinomų ir deramai neįvertintų Rozdolskio istorinių darbų.
1947 m. emigravęs į Detroitą, dėl savo kairiųjų pažiūrų Rozdolskis nerado darbo nė viename JAV universitete. Paskutiniais gyvenimo metais rengė istorinę Brest Litovsko taikos studiją, ji taip ir nebuvo baigta. Rozdolskis mirė 1967 m. spalio 20 d.
