Mano prosenelio siela

 

Mano prosenelio siela

 

Man iškvėpus kyla balti garai – tarsi negyvėlis išleidžia paskutinį kvapą. Dangus baltas kaip popieriaus lapas, kuriame juodu rašalu kraujuoja nuogi medžių kamienai. Jų susiraizgiusios viršūnės kyla aukštyn, stiebiasi, pinasi į narvą, narvą šio pasaulio, kuriame esu įkalinta lyg koks pūvantis gyvis spirito stiklainyje. Gal ir nevisiškai taip. Aš ne įkalinta, bet trijų kartų baimė ir išlikimo instinktas srūva mano venomis. Jei ne jis, jau būčiau mirusiųjų karalienė, pasipuošusi kirminų karūna. 

Kiekvieną rytą, kai aš iššliaužiu iš lovos, kad tarsi perlus venecijietiško stiklo taurėje nuryčiau dar vieną vaistų dozę, man mintyse skamba skaidrus lašėjimas sidabrinių litų, krintančių nuo aukšto. Užuodžiu smilkstančias prosenelio fotografijas, regiu dūžtančius servizus ir su visam pradingusį auksą. Ilgiuosi gyvenimo, parduoto, kad išliktum sovietiniame sociume. Naktimis galvoju apie tą atminties šešėliuose išnykusį dvarą, kuris kaip pasakoje nuskendo užmaršties ir sudegintų vertybinių popierių ežere. 

Kartais užsimerkusi lyg pro rūką bejėgė stebiu, kaip sprendžiamas mano ir šimto (jei dar po manęs iš šios krauju aplaistytos žemės kas liks) kaip šviesi gija besitęsiančių kartų likimas. Girdžiu varstomas vagono duris, jaučiu geležies skonį burnoje, kai rusiškai besikeikiantis kareivis trenkia man šautuvo buože. Skrajoju ten, per auksinius saulės nutviekstus debesis, glostau baltas jų plunksnas, kol nieko, visiškai nieko, net psichiatrinės lovoje pasipylusio šilto šlapimo ir išmuštų dantų nebejaučiu. Kol tampu tik gyvis, besimarkstantis nuo dirbtinės lempos šviesos ir springstantis gaivaus oro gurkšniu.

Mano prosenelio siela mirė sausakimšame gyvuliniame vagone, kuriame kaip skerdiena parduoti buvo vežami žmonės. Ji mirė lyg paukščiams prieš audrą klykiant vaikams, snargliuotiems paaugliams ir vos kretantiems senoliams tuštinantis į vagono papilvėje atsivėrusią skylę. Siela mirė dar nespėjus jos palaidoti baltuose cukrinio sniego pataluose. Kūnas mirė vėliau, psichiatrinėje, galbūt net tame pačiame kambaryje, kuriame aš gulėdama naktimis skaičiuodavau lemputės blyksnius seselėms išeinant ir ateinant. 

Galbūt aš būčiau buvusi viena iš tų sielų, kurios taip ir neatgimusios atgulė nuo šerkšno stikliniuose it Snieguolės karstas tapusiuose Sibiro tyruose. Tačiau šis sprendimas už mane buvo priimtas, jis buvo priimtas, kai į pasaulį per rausvas motinos įsčias ėmė plėštis mano močiutė, tada dar nežinojusi, kad draskytis jai teks visą gyvenimą tol, kol galiausiai perplyš perpus. 

Mano mama nuolat svajojo apie šimtamečius medžius mūsų kieme. Bet mes – bešakniai, pliki ąžuolai, amžinieji bėgūnai – savo varganas mantas tempiame tik į purvą ir molį, iš kurių kurpiame namus. 

Dar ir dabar apie tai pagalvojus mano taip negailestingai nukirstos šaknys kraujuoja mėlynu rašalu, pūliuoja išsiklaipiusiomis raidėmis. 

Mano prosenelio siela mirė, o aš dabar niūriomis vakarinėmis gatvėmis vaikštau pas psichiatrus ir psichologus, raižau ir raižau savo kraujagyslių marmurą siekdama palikti bent kokius išorinius vidinio skausmo įspaudus. Ir aš jaučiu, kad ta niekaip nepaaiškinama gėla – tai prosenelio siela, persidavusi man. Ir tik tam beveidžiam sovietiniam budeliui aš atnašauju savo kruvinas aukas, tik dėl jo savo lemtį keriu raganų burtais. 

Tačiau sprendimas buvo likimo deivių už mane priimtas, ir mums, bešakniams ąžuolams, lieka tik užsimesti savo varganą mantą ir tempti ją tolyn. Nes kiekvienas žvilgsnis atgal – tai kelias į pražūtį, tai kelias amžiams pasilikti tame ežero dugne nuskendusiame dvare. Jame gera ir šilta, tačiau nėra gaivaus oro kvėpuoti ir nėra rašalo, kuriuo gali išrašyti pūliuojančias skriaudas. 

O rašyti man – tai gyventi. Rašyti – tai kvėpuoti, kentėti. Kiekvienas oro gurkšnis į plaučius, kuriuose kaip gyvybės upės šakojasi bronchai ir alveolės, sopa kaip mirtis. Tačiau oras švarus ir gaivus, o kartu su juo įtraukiame ir to baisiojo nuodo, verčiančio kartų kartas tokių kaip mano prosenelis plūktis per skausmą ir vargą. Tas nuodas – tai nenumaldomas, nesustabdomas noras gyventi. 

 

Raudonų natų simfonija

 

Ant mano rankų – raudonų natų simfonija, raudonų natų maršas. Nušokusios nuo melsvų kaip negyvėlis mano venų raudonos natos laša ant baltų tualeto grindų. Kaip Snieguolės pasaka, tik atvirkščia. Vietoj princo ji gaus stiklinį karstą, kuriame gulės amžinai. Bet aš net karsto negavau. 

Už greitosios pagalbos automobilio lango tingiai slenka besiruošiančio užmigti miesto šviesos. Viduje skimbčioja pamėkliškai baltos lempos apšviesti instrumentai. Jie skirti groti pulsuojančiu žmogaus kūno ritmu, manipuliuoti keturiais kūno skysčiais: krauju, juodąja ir paprastąja tulžimi, gleivėmis. Bet mano venos saugiai susiraizgiusios raumenų, kaulų ir kraujo ląstelių mišinyje. Ant mano rankų ne raudonos natos, o balti randai – kadaise išblėsusi skausmo simfonija. Kas padės man dabar, kai nebeturiu jokių fizinių įrodymų, kurie gąsdintų seseles ir keltų susirūpinimą pavargusioms gydytojoms?

– Jaučiuosi kaip filme, – pasakau seselei, laikančiai mane už autobuso kortele suraižytos rankos. 

– Gerąja ar blogąja prasme?

Paaiškinu jai, kad derealizacija yra vienas iš mano sutrikimo simptomų. Ji linksi ir raminamai šypsosi. Kaip gerai, kad jai aišku, nes aš pati nesuvokiu. Skaitydama savo sutrikimų aprašymus pirmąkart pajutau, kad žodžiai mane nuvylė. Muzikos – jos aš niekada nesupratau. O žodžiai visuomet mane ramino. Galinga jų versmė nešdavo toli nuo šio pasaulio, kuris atrodė toks paprastas ir pilkas. Toli nuo bėgančių, džiūstančių, o vėliau niekaip nebepasirodančių ašarų. Nuo tada, kai metus lankiau pianino pamokas taip ir nepamilusi natų, žodžiai tapo mano muzika. Jie atskleisdavo tiesas apie save, kurių pati nežinojau, pripildydavo kūną skaidraus supratimo: čia yra tai, ką aš jaučiu.

Atsimenu, sėdžiu tuomet po dar vieno susitikimo su psichoterapeute, išvargusi dėbsau į negyvą kompiuterio veidą, o į mane spokso riebios juodos raidės. Jos rangosi, banguoja, bet niekaip nenuaudžia nė vienos prisiminimų gijos. Dešimtmetis praleistas išsamiai save analizuojant, o žodis „disociacija“ niekaip nesukelia išganingos supratimo švieselės. 

Kai gulėjau psichiatrinėje, prie mano lovos kaip išbadėję kirai vis stoviniuodavo būrys baltais chalatais švytinčių psichoterapeutų rezidentų. Jų paukštiški balsai kranksėdavo klausimus, kurie man atrodydavo tokie dirbtiniai, jog norėdavosi klykti: kokie santykiai su šeima? Apibūdinkite savo mamą, apibūdinkite savo tėtį. Jie bandydavo mano patirčių spektrą susiaurinti, sutalpinti į dailias dėžutes su niekaip jausmų raizgalynės neatspindinčiais pavadinimais. Įsivaizduodavo, kad tada aš grosiu savo simfoniją, aš diriguosiu savo maršą ir jis bus ne raudonas ir ne baltas, ir ne ant odos.

Visi ten atrodė tarsi panirę į transą: ligoniai, kurie pastėrusiomis akimis suko ir suko ratus koridoriuose, ir seselės, kas rytą lygiai šešios trisdešimt pradėdavusios trankyti durimis ir vadovaudamosi kažkokio man nežinomo šokio žingsneliais lakstyti po palatas. Šis transas būdavo tik retkarčiais sutrikdomas senutės, kuri drebindavo psichiatrinės koridorius garsiomis raudomis. Taip dabar ir atsimenu ją: plaukai susivėlę kaip tikros pamišėlės, lekia mažais, skubiais žingsneliais, plevėsuoja melsvas ligoninės drabužis ir prie pilvo prilipdyta dirbtinė pūslė plaikstosi iš paskos. 

Kiekvieną vakarą, kai susirinkdavome prie kirvarpų griaužiamo medinio stalo į kasdienines „emocijų valdymo“ paskaitas, aš įdėmiai nužiūrinėdavau visus rezidentus bandydama nustatyti, kokią vietą jie užima šioje ligoninės hierarchijoje. Čia buvo bipoliniu sutrikimu sergantis vyras, kurio kalbos apie šiuolaikines moteris ir jų nuodėmes kėlė man juoką, senutė duksliais cigaretėmis perdvokusiais drabužiais. Ji nuolat murmėdavo po nosimi ir vis rašėsi kažką baltame lape, mat buvo šventai įsitikinusi, kad vaistais siekiama ją numarinti. Šalia jos sėdėdavo miela pusamžė moteris gelsvais kaip kiaušinio trynys plaukais ir gulbėmis margintu chalatu. Ji ir pati man buvo panaši į paukštį – į mažą išsekusį žvirbliuką nukirptais sparniukais, kuris veltui bando plasnoti sparnų strampais po psichiatrinės koridorius. Tačiau, užuot pakilęs nuo žemės, tik krenta vis žemyn ir žemyn… Dar buvo būrys vyrų, kurie mane gąsdino ir vertė pasibjaurėti, nes dvokė rūkalais ir garsiai žiūrėdavo „Žalgirio“ rungtynes purvinuose savo „iPad“ ekranuose, staugdami gorilų balsais kiekvienąkart, kai kas nors pataikydavo į krepšį. Ir, žinoma, buvo mano palatos draugė ryškiais žaliais plaukais, ji vienintelė iš visos tos margos publikos man atrodė normali. Normalumas, aišku, subjektyvus dalykas, bet ji bent jau nemurmėjo sau panosėje ir paklausta visada atsakydavo. Kartu jaučiausi saugi – mes abi galėdavome valandų valandas tylėti taip ir nepasigesdamos žodžių viena kitą suprasti. 

Ligoninėje buvo daugybė mane gąsdinančių diagnozių. Atvejų, sunkesnių už manąjį. Tačiau atėjus laikui visi sergantieji išeidavo sveiki ar bent kiek pasveikę. Man negerėjo, aš tik numečiau du kilogramus ir nebeturėjau jėgų atsikelti iš lovos. 

Vaikščiodama šilta geltona šviesa spindinčiais psichiatrinės koridoriais labiau negu bet kada jaučiausi sraigteliu gigantiško mechanizmo, kurio machinacijų nesupratau ir niekada nesuprasiu. Buvau sraigtelis, kuris čia visiškai netinka. Kurio dalių patogiai neišdėliosi į klišiniais pavadinimais skambančias dėžutes. Aš buvau pleištas, stabdantis sklandų terapijos fabriko sukimąsi. 

Bet galbūt taip tik geriau. Galbūt mano skausmas egzistencinis. Galbūt jis yra normali reakcija į pūvantį pasaulį, į žiaurias kasdienybės aktualijas. Galbūt skausmas kyla iš mano nesugebėjimo pritapti, nesugebėjimo perprasti tų kasdieniškų socialinių ritualų, kuriuose kaip žuvys nardo mano bendraamžiai.

Diagnozės ir ligos kodai sukosi mano galvoje tomis paskutinėmis ligoninėje praleistomis dienomis. Bet grįžus namo bejausmius jų balsus nutildė skambi kasdienybės muzika. Jos melodija – tai septyni laiškai iš artimiausių mano draugų, mamos kas rytą verdamas puodelis arbatos. Auklėtojos balsas, klausiantis, kuo gali man padėti. 

Niekada netroškau tikrų ar išgalvotų princų. Aš tenorėjau būti suprasta, priimta, laukiama. Galbūt keli iš tų bejausmių kodų man ir tinka. Galbūt mano diagnozės teisingos, nes tos raudonos natos vis dar aidi mano viduje. Tačiau dabar simfonija pakito. Jos balsas nebe deformuotas, jis skaidrus. Ir storos juodos raidės tingiai rangosi į naują formuluotę. 

Gyvent ne dėl savęs, gyventi dėl kitų.

 

 

Anos Bolin monologas

 

Radau aš džiaugsmą pragaišties dvare

Pakilus taip svaiginamai aukštai

Virš jo paikų intrigų,

O kai jo nebeliko – mirtį sutikau

Su rankomis, plačiai išskėstomis.

Te mano juokas amžiais aidi

Šitais koridoriais klaidžiais,

Tegul visi, kas atmena jį, girdi,

Kieno gyvenimas čia virsta pelenais.

Ak, Elžbieta, dukrele mano,

Šios tamsios sienos man lyg rūmų bokštai,

Grėsmingas jų šešėlis apgaubia mane,

Ir niekas niekados negirdi, ką tylomis sau pošku,

Tik auksas atsispindi ašarų klane.

Namai, kuriems niekad nebuvau miela,

Dabar mane atstūmė, išmetė, išspjovė,

Vien dėl kruvinojo dvaro tuščių intrigų

Aš praradau tą rojų,

Kur sutikau tave.

Te baltos gėlės amžinai težydi ant marmurinio mano kapo

Ir teneteršia jo nelaimę nešantys krankliai,

Buvau aš karalienė, ne balta kaip sniegas,

Ne, bet ne juoda, kaip nekaltųjų pelenai.

Ir vis dėlto meldžiu, kad tau likimo deivės kitokį kelią aus tų,

Ne tą, kurs kliuvo man nūnai.

Viliuos, kad būsi tu laiminga čia, dukrele,

Ir kad galinga, virš visų iškilus, suspįs bent kartą tavo karūna,

Tačiau negali tau daugiau išduoti žodžiai šie nebylūs,

Nes aš guliu lediniam jų kape.