Lengvumo šydas

Piotr Adamczyk. Ilgesių namas. Romanas. Iš lenkų k. vertė Rytė Janauskaitė. V.: Gelmės, 2021. 655 p.

Legalus būdas patekti į svetimo žmogaus namus – pasisiūlyti į surašinėtojus, skaičiau kadaise vienoje esė. Spėju, kad pašmirinėti po kitų namus yra visiems nesvetimas noras. Lagaminėliu nešinu surašinėtoju, deja, šiais laikais jau netapsi, bet yra „Booking.com“ ir „Airbnb“ – vaikščiojimo po tikrus namus su tikrais jų kvapais pakaitalas. Ir nors kartkartėm išsinuomodavau butą pajūryje ar užsienyje ne iš smalsumo, o kad turėtume visa šeima, kur patogiai pabūti, vis tiek apšniukštinėdavau indaujas, apžiūrėdavau knygas, nesąmoningai įvertindavau baldus, grindis, sienų spalvas: gražu, originalu, pigu, nemadinga ar tiesiog „Ikea“. Atsitinka ir taip, kad po daugelio metų atminty išlieka ne vietovė, o tik tie kvadratai, kuriuose glaudėmės. Dideliu madingu butu besididžiuojančio šeimininko klausimas „super wygląda?“ tapo šeimos priežodžiu ir siūleliu, už kurio patraukus ima vyniotis malonių prisiminimų apie buvusias keliones kamuoliukas.

Toji frazė nebuvo ištarta Vroclave – miestas į atmintį įsirėžė giliau negu butai, kuriuose apsistojome. Dėl spalvingo senamiesčio, bažnyčių, sumedėjusių vijoklių apvytos muziejaus sienos. Ir dėl sukrečiančio vaizdo pirmadienio vakarą: tuščios senamiesčio gatvės, beveik be žmonių. Tada dar nesiautėjo korona, dar buvo metai iki jos, ir nors maniausi mėgstanti turistų nenumintas vietas, miesto tuštumas gąsdino: miestai nesukurti tylai. Laimei, kitą rytą gatvės pradėjo dūgzti, ir vaikų mėgstamoje (nes nėra Lietuvoje) „Starbucks“ kavinėje teko gerokai palūkėti vaikiško kapučino. Apmirusio miesto paslaptis buvo paprasta, nors supratome ne iš karto: taigi antrosios Velykų dienos vakaras! Ne metas zulinti senamiesčio akmenis.

Prieš atsiversdama Piotro Adamczyko romaną „Ilgesių namas“ jau turėjau susikūrusi savo Vroclavą: ir gražų, ir baugų. Nors tą knygą būčiau pasirinkusi ir visai ne dėl Vroclavo. Pirmiausia akį patraukė viršelis (labai vertinu knygos estetiką, jos galią išreikšti esminę idėją): senų namų vaizdai lengvai atveria duris į mano širdį, tikiu, kad juose slypi daugybė įdomių istorijų, daugybė buvusių gyvenimų. O „Ilgesių namas“ – šešių aukštų daugiabutis, ir jame gyvena ne vienas keistuolis: buvusi vienuolė, nuodėminga panelė, girtuoklių šeima, apsukrus verslininkas, paslaptingas daktaras ir pasakotojas su savo tėvais – mama Lenkijos vokiete ir tėvu, kovojusiu prieš vokiečius partizaniniame kare. Pasakojimas aprėpia kelis dešimtmečius – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki posovietinių laikų. Taigi įvykių daug: kas skiriasi, kas metų metais laukia savo antrosios pusės, kas miršta – gyvenimo įvairovė skleidžiasi visa puikybe, juolab kad pasakojama lengvai ir intriguojančiai, kartais balansuojant tarp buitinio romano ir detektyvo. Siužetas nuolat pulsuoja, romanas pilnas gyvybės, įvykiai (neretai komiški) konkuruoja vienas su kitu dėl įdomiausiojo titulo. Ir iki valios galima šmirinėti po butą, kuriame apsigyveno pasakotojas: apžiūrėti turtingą biblioteką, pavartyti prabangiai įrištas knygas, pasikuisti drabužių spintoje, pasimatuoti vokiečio uniformą, pakilnoti virtuvės indus, net dienoraščio lapus pasklaidyti. Nė iš tolo neprilygsta virtualiam bukingui.

Lengva plunksna parašytos, tarpusavyje susipynusios kaimynų istorijos lyg vos perregima širma dengia pasakojimo esmę. Daugiabutis yra ne šiaip namas – iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis priklausė žymaus vokiečio šeimai. Vroclavas, tuomet vadintas Breslau, buvo Vokietijos dalis. Pasakotojas, būdamas vaikas, kartu su tėvais įsikelia į prabangų butą, pilną visai neseniai pabėgusios šeimos daiktų. Užuot atsikračiusi, šeima juos skrupulingai saugo – žinoma, tai motinos noras, nes ji tvirtai tiki, kad vokiečiai grįš į jiems priklausančius namus, ir Vroclavas vėl bus vokiškas miestas. Visi namo gyventojai ilgisi „senojo pasaulio“ – kiekvienas savaip kitokio, namo sienos „sumūrytos iš ilgesių“ (p. 566).

Pasakotojo močiutė ir mama skaito istorijas apie arijų išskirtinumą, vaikas auga tikėdamas vokiečių pranašumu. Tiesa, lenkiškoje mokykloje šis tikėjimas prasklaidomas, nors tapatybės kebeknė išlieka iki pat brandaus amžiaus ir galop prasiveržia ekscentrišku veiksmu – dešimtmečiais saugotų knygų, drabužių, nuotraukų ir kitų prieškario vokiečių šeimai priklausiusių gėrybių deginimu daugiabučio kieme. Daiktų, lydėjusių pasakotoją visą gyvenimą ir vis dėlto netapusių savais. Vokiečių kapituliacija Piotro ir jo mamos akyse vyksta labai pamažu, kone visą gyvenimą: „Ji skaitė laikraščius ir žiūrėjo televiziją, kuria iš pradžių netikėjo, bet su laiku pripažino, kad tiesa apie karą yra kitokia nei toji, su kuria užaugo [...], o Hitleris tapo didžiausiu jos gyvenimo nusivylimu“ (p. 372). Nusivylimu tampa ir kiekvienas laukiamų svečių iš Vokietijos vizitas – paaiškėja, kad jie į daugiabutį užsuka kažin ko šniukštinėti, ieškoti vertingų daiktų, aukso, o ne norėdami grįžti gyventi į savo jaunystės miestą ar bent jau išsigabenti saugomų vaikystės relikvijų. Atrodo, jų nekankina nostalgija praeičiai, jie ją paleido, galbūt iškeitė į gėrybes, kurių giminaičiai švenčių proga atsiunčia ir likusiems jau lenkiškame Vroclave. Nė sakyti nereikia, ką siunčia, visi žinome iš asmeninės patirties: džinsų, kvepiančių skalbimo miltelių, mandarinų, kramtomosios gumos. Atvykusieji iš Vokietijos primena sovietmečiu vaizduotų kapitalistų šaržus.

Likusiesiems šiapus geležinės uždangos istorija nėra praeitis, kuria gali atsikratyti, ji persmelkusi gyvenimus. Skausmingiausia, kad, istorijai negailestingai pakeitus kryptį, žmogaus savivoka lieka inertiška lyg įsuktas vilkelis, ir jos taip greitai nepakeisi, kaip mieste keičiasi gatvių pavadinimų lentelės ar Piotro mamos ir kaimynės ant servetėlių ir vėliavų siuvinėjami užrašai. Patyrusieji sovietmetį atpažins tokių išorinių pokyčių komiškumą, jų chameleonišką prigimtį. Romane tai puikiai atskleidžiama, skaitytojas gali nuoširdžiai pasijuokti. Tačiau tai tik sustiprina disonansą tarp išorinio pasaulio ir žmogaus vidinių jausenų. Piotro tėvai – Hitleriu tikėjusi vietos vokietė ir lenkų partizanas – labai keistas, beveik neįtikėtinas atvejis, nors knygos (ir ne tik) kontekste jis atrodo viltingas: galima sugyventi skirtingoms pažiūroms, galima net mylėti ideologinius priešus. Ir jei motina kad ir labai pamažu supranta tikėjusi ne tuo didvyriu, tėvas ne tik lieka ištikimas jaunystės tiesoms, bet ir ryžtasi naujam žingsniui – įstoja į partiją. „Tai buvo specifinė protesto išraiška prieš dėdę Kurtą ir visus kitus giminaičius, gyvenančius Vokietijoje, kurie įkyriai klausinėjo, kada pagaliau išvyksime iš Lenkijos. Jis vis dėlto norėjo turėti asmeninę nuomonę, asmeninį požiūrį į gyvenimą ir tokiu savotišku būdu tai rodė. Aš jį supratau, nes partizanui turėjo būti siaubinga visą laiką gyventi vokiečių apsuptyje“ (p. 397), – apibendrina sūnus. Galiausiai tėvas, susiviliojęs direktoriaus pareigomis ir visais jų teikiamais malonumais, įskaitant jaunas sekretores, palieka šeimą. Tame iš vokiečių paveldėtame name visi arba jau yra, arba galop lieka vieniši, išskyrus gatvių lentelių gamintoją Henrikutį, kuriam ideologiniai pokyčiai – nepaisant jų krypties – teikia garantuotą pelną ir kitus gyvenimo malonumus. Tiesa, Piotro tėvų bute iškilusios sienos, padalijusios didžiulę kažkada vokiečio gyventą svetainę ir koridorių į dvi dalis (antrojoje apsigyvena šeima su Piotro bendraamže, ir atsikartoja Romeo ir Džuljetos istorija), metafora aprėpia daug daugiau negu suskilusius šeimų gyvenimus. Tai ir perdalintos valstybės, režimų supriešinti žmonės, gyvenimas slepiant tikrąją tautinę tapatybę ar bandant pritapti prie nacionalinės daugumos.

Romanas tirštas įvykių, nutikimų, istorijų – ir komiškų, ir liūdnokų, ir įdomių, ir nuobodžių, ir mokykliškai banalių, kaip kad Piotro ir jo kaimynės meilės istorijos beveik holivudinis finalas. Ekspresyviai papasakoti neeiliniai nutikimai lengvai prikausto dėmesį, tačiau knygos esenciją atradau trumpame Piotro draugės pasakojime apie jos močiutę ukrainietę, po karo išvarytą iš tėvynės į Lenkiją, čia ji gavo lenkiškus dokumentus, lenkišką vardą. „Jėzau, kaip ji kentėjo. Iš jos atėmė viską, ką turėjo, ir privertė gyventi ją visai pagal kitokios realybės scenarijų. [...] Niekas nežinojo, kaip siaubingai nekentė to vardo, tos šalies, tos naujos tikrovės“ (p. 511), – pasakoja Piotro draugė, poros kalbai pasisukus apie ilgesį, knygoje retai taip tiesmukai varijuojamą motyvą. Lengvai atpažįstama, ar ne? Knygos herojai taip vienareikšmiškai neišsako savo jausmų ir santykio su istorijos įvykiais. Viskas lyg subtiliai uždangstyta, paslėpta buityje, gyvenimo rutinoje, tačiau skaitant lieka įspūdis (o gal žinojimas), kad tikros dramos žmonių gyvenimuose būta daugiau, nei galėjo matyti pasakojančio vaiko, o paskui ir jaunuolio akys.

Nors romane – pokarinis Vroclavas, sąsajų su šių laikų geopolitiniais, etiniais skauduliais suras ne tik sovietmetį patyrusieji. Tautų sugyvenimo ir susipriešinimo, ideologijų galios ir absurdiškumo, santykio su tėvyne ir tautine savastimi klausimai gąsdinančiai aktualūs. Nors išties galima palikti istorinį niūrumą romano paraštėse ir atsiduoti tiesiog skaitymo džiaugsmui. Jo daugiau negu erdvės giliems ir ilgiems apmąstymams. Galbūt toks ir buvo autoriaus tikslas – lengvai šypsant, tarsi gulbės plunksna prisiliesti prie traumuotos rytų europiečio istorinės atminties ir nežadinant demonų priminti, kaip toli nuėjome, kaip gerai gyvename (gyvenome – po vasario 24-osios čia tinka jau būtasis laikas) ir vis dėlto kaip viskas trapu.