Kraujas bergždžiai dirvai
Gytis Norvilas. Akla valtis. Eilėraščiai proza ir kiti įvykiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 88 p.
Paradoksas poezijoje neretai pasitelkiamas kuriant unikalią, deformuotą tikrovę, lyg kreivame veidrodyje atspindinčią erdvę užuovėjos nuo būties skersvėjų ieškančiai asmenybei. Daiktams priskiriant iš pažiūros svetimas savybes, realybę praturtinant fantasmagorijos atspalviais kuriamas siurrealus vyksmas dera su poezijos estetine funkcija, dėmesiu ne tiek naratyvui, kiek teksto emociniam pradui ir metaforos akcentavimui. Perkonstruotą objektą aktualizuoja, o kartu ir dėmesį perkeltinėms prasmėms atspindi ir poeto, vertėjo, eseisto Gyčio Norvilo penktosios poezijos knygos „Akla valtis“ pavadinimas.
Naujų erdvių paiešką tikrove besibodinčiam subjektui simbolizuoja eilėraščio „mirusiųjų pasivaikščiojimai I“ eilutės: „sodininko svajonė – povandeninis sodas. / po vandeniu viskas – lėtai lėtai lėtai lėtai lėtai. / po vandeniu – minkštai minkštai minkštai minkštai minkštai. ne tokios skausmingos kasdienybės apkrovos ir pagirios“ (p. 12). Tame pačiame eilėraštyje pabrėžiama, jog formai kintant esmė išlieka pastovi („…ir mirtis švelni, ir daiktai – tada jau matai jų esmę. esu matęs – kokie jie dar iki užgimstant kalbai“, p. 12). Tarytum išreiškus žodžiais (rašmenimis) reiškinio prigimtį būtų subjektyviai iškraipomas jo grynasis turinys. Kita vertus, formos, sąlygos padeda įkontekstinti objektą ir pasiekti būseną, kuri padeda užmegzti trapų esmės ir suvokimo kontaktą. Taip pirmame knygos skyriuje sodininko įvaizdis, išplėštas iš buities ribojimams pavaldžių funkcijų ir perkeltas į siurrealistinę plotmę, pavirsta savotiškų bergždžių pastangų įsikūnijimu. Suvokdamas pasaulio (o ir paties savęs) netobulumą eilėraščio subjektas tiesiog atsiduoda vyksmui, stebėdamas aplinką, konstatuodamas būties šešėlių egzistavimą ir galios pakeisti nusistovėjusią tvarką stoką: „sodininkas yra stebėtojas ir niekas daugiau. troleibuse visad sėda gale, kairiajam kampe. žvilgsniu moterį nurengs – pilką jos rūbą, džinsus, kasdienybę. žvilgsniu ir aprengs. jam nesvetimas grožis, jautrumas“ (p. 15). Kita vertus, net ir bodėdamasis kasdienybės pilkuma, be radikalesnės (destruktyvios) intencijos reformuoti aplinką, sodininkas yra visumos dalelė, vykdanti (tegul ir be džiaugsmo ar malonumo) prigimtyje užprogramuotas funkcijas. Tos funkcijos tiek įterptos į kasdienius procesus, kad aplinkiniams jas atliekančio asmens reikšmingumas artėja prie nulio: „miriau staiga, aišku, vienas. jau seniai, o jiems atrodo, kad aš taip pat šypsausi, raunu kiaulpienes, vaikštau su „Fiskars“ žirklėmis ir nieko nėr pasikeitę“ (p. 19) ar „…aš tik elektrikas prie svylančios kasdienybės skydinės“ (p. 65). Kristalizuojasi svetimo sociumui individo paveikslas. Kartu išryškinama „svetimų“ reikšmė kosmoso egzistencijai.
Skirtingų meno rūšių (literatūros ir dailės) sankirtoje užgimstančią tarpdisciplininę erdvę įprastai užpildo dėmesio energetikai jungiamasis audinys. Žodžio ir vizualizacijos sintezė nukreipia skaitytojo žvilgsnį nuo minties sklandumo į užuominomis ir interpretacijos laisve grįstas pačios formos vibracijas ir skleidžiamą įtampą. Skyriuje „Išvarymas. Triumai“ išryškinama žodžio plastika ir galimybė reikštis vaizdu ir skambesiu, suteikiančiais daugiau prasminių gelmių raidei ir erdvės traktavimui nei grynoji (pirminė) frazės reikšmė. „Duobe, duobe – pas ką žiedas žydi“ (p. 37), – tarytum svarstoma, ar žiedas (čia derėtų atkreipti dėmesį į žodžio „žiedas“ įvairiaprasmiškumą) tamsą rėmina ar puošia. Kaip ir du rentiniai su žemę prilaikančiu kuoliuku (p. 53), išlaisvinantys vandens spurdėjimą iš žemės gelmių. Transformuojantys nuospaudas ir žaizdas į žydėjimo galimybę. Versmė atsiveria išdrįsusiems žvelgti giliau. Kol išryškėja komplikuoto pasaulio suvokimas, besigręžiantis kiaurai vyzdį („pavasaris sverdi nukirsta galva. srūva tulpių kraujas iš klombos, o kaukazinės slyvaitės patrakusios perrėkt pasaulį, šalia areštinės Kosciuškos gatvėje“, p. 65).
Persikėlimas į fantasmagorijos plotmes (užpildytas įprastais, buityje aptinkamais, tačiau perkonstruotais objektais) atspindi rinkinio veikėjo intencijas priimti lemtį, susitaikyti su būties netvarumu, tačiau neištrina nusivylimo kosmoso ydomis jausenos („viršukalnėse: šunšūdžiai, graužikų kaukolės, dėlionių detalės, celofanas nuo dešrelės – išstumti iš šachtų, požeminių gamyklų, iš palovių. žmogus čia – fosilija. viskas paviršiuje, šiame filme jokio antro plano nėra“, p. 23). Visa tai stumia lyrinio subjekto būseną į indiferentiškumo sąvokos glėbį: „man patiko, kaip ir kas čia vyksta. nors man, penkerius metus praktikuojančiam dzenbudizmą ir pasiekusiam neabejotinų dvasinių aukštumų, žodis „patiko“ nėra tinkamas. buvau abejingas“ (p. 77). Vis dėlto rinkinio puslapiuose vis sušmėžuojantis sodininko įvaizdis tarsi simbolizuoja pasyvumo neigimą. Juk sodininko įvaizdis apima tiek sėklos įspraudimą į dirvą, tiek laistymo žarnos panaudojimą augančiai gyvybei puoselėti, tiek kirvį sutrešusios slyvos liemenyje. Tiesa, lūkesčiams ne visada lemta išsipildyti, pastangos ir rezultatas nesikoreliuoja ir generuoja pritapimo atšiauriame pasaulyje problemas: „sode jau pasiklystu. šviesoforai skelbia rytus ir vakarus, perėjos žinomos, bet niekur neveda, viskas sukasi ratais, grįžtu prie to paties sulaukėjusio serbento“ (p. 23).
Veiksmo erdvės kūrimas knygos tekstuose pasižymi reiškinių ir daiktų vardijimu, gausa, sumaišymu. Konstruojamas margas koliažas, susidedantis iš aibės objektų (kurie, traktuojant atskirai, yra įprasti buityje, tačiau netikėtai sugretinti ir įkontekstinti kuria siurrealistinio lauko įspūdį) ir lyrinio subjekto jausenų: „liko tik kelmų nuliai, šaknų hieroglifai, malkų krūva, ūkiančios kamanės, pelių pragraužtos kišenės, juodi serbentai ir juodingas pavasaris – tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose. antai: slyvos ištaškytomis smegenimis saulės atokaitoje, pasiliejęs hortenzijų trynys, iš uoksų srūvanti varnėnų derva, ant virvės – karantininių kaukių šikšnosparniai – – –“ (p. 72). Autentiškumo įspūdį stiprina ir realių asmenų ar įvykių paminėjimas, kasdienybės atributų pabrėžimas. Emociniame rinkinio fone vyrauja tiesus, į saldainio popierėlį nevyniotas egzistencijos ydų konstatavimas, nusivylimas pasaulio netobulumu ir ribotomis individo galimybėmis ką nors pakeisti („nieko nėra pakeliui, dabar jau žinai – yra tik kelio galas“, p. 69). Kone labiausiai bodimasi blankia pilkuma, atspindinčia rutiną, nuobodulį, paviršutiniškumą: „norėčiau tik užbaigt šį paveikslą, tik tiek, iki išlipsiu galinėj stotelėj, toks visas trūpas su guminiais, atsijungęs nuo apsaugos sistemų, maudžiančiu šonu, apsinuodijęs šia vasara, šia pilka moterim“ (p. 68). Tokias nuotaikas sustiprina sentimentalumo eliminavimas iš tekstų, įgyvendintas šiurkštesnių įvaizdžių gausa, atviru kalbėjimu, perdėto estetizavimo neigimu ir atskalūniška lyrinio subjekto laikysena: „kvapu ima dalintis vanduo. klerkai pro įstaigų, bankų, biurų duris pasipila it pamazgos iš parversto kibiro. šaligatviai springsta nuo judančių taškų. šliūžės. bažnyčių bokštai vis labiau panašėja į apleistas karvelides ir todėl, rudenėjant, jose vis daugiau dievo“ (p. 70). Nepaisant proziško (iš pirmo žvilgsnio), naratyvaus teksto dėliojimo, dėmesys emociniam pradui, stipriai juntama ritmika ir perkeltinių reikšmių sąlygotas metaforos svoris ženklina rinkinį poezijos įdagu. Kintant teksto formoms, vis pasikartojantys sodininko, sodo, gamtos motyvai, vyraujanti nuotaika siuva puslapius į vientisą knygą.
G. Norvilo „Akla valtis“ – išraiškinga (tiek forma, tiek turiniu) iš sentimentalumo pančių išlaisvintų tekstų knyga apie egzistavimą atšiaurioje aplinkoje. Vyksmą perkeliant į metaforos jurisdikciją, permaišant skirtingas erdves, reiškiniams ir daiktams suteikiant prigimtimi nesąlygotų savybių, transformuojant materiją, žvelgiant į pasaulį pro paradokso lupą ieškoma kertelės, kurioje individo nepasiektų būties komplikuotumo suvokimas. Suvokimas apie įsiprasminimą puoselėjant bergždžią dirvą. Ir kartu įsisąmoninimas, jog asmenybės ir aplinkos bambagyslė atspari abejingumo ir cinizmo iltims. „Tą pavasarį netyč padegiau žydintį sodą, pernakt kūrendamas laužus aplink, kad nenušaltų žiedai, kai tuo metu žvėrys, laikraščiai pranašavo begalinius šalčius, potvynį ir XXI a. tamsą. tą pavasarį, kai padegiau stačius medžius ir degė tamsa, buvo šviesu. ar galit įsivaizduoti kino vertesnį vaizdą?“ (p. 21) – ketinimų, netyčinės destrukcijos, netikėto rezultato sąsajas konstatuoja knygos lyrinis subjektas. Degantis žiedlapis įsiskverbia į bergždžią dirvą. Ir grumstai pradeda švytėti.
