Išsilavinusios senovės graikės
Mokyklą baigiau daugiau nei prieš dešimt metų, tačiau vis dar prisimenu technologijų arba darbų pamokas, kurių metu užsiimdavome skirtinga veikla: mergaitės mokydavosi gaminti valgyti, siūti, megzti, o berniukai? Tiksliai nežinau, pačiai neteko tose pamokose dalyvauti, nes turėjau mokytis moteriai pritinkančių darbų, bet, kiek teko girdėti, berniukai ne vien tik vinį į sieną mokydavosi įkalti. Gal ir keista, bet maistą gaminti išmokau ne šiose pamokose, apmaudu dėl to, kad niekas neišmokė naudotis gręžtuvu, gal šiandien būtų lengviau namuose paveikslus kabinti.
Tokios technologijų pamokos šiek tiek primena senovės graikus, kurių vaikai, sulaukę septynerių, būdavo atskiriami pagal lytį: mergaitės mokydavosi vienų, o berniukai kitų dalykų. Tačiau ne viskas vien juoda ar balta: nors senovės Graikijoje švietimas buvo berniukų iš pasiturinčių šeimų, galėjusių pasisamdyti mokytoją, privilegija, mergaitės taip pat turėjo galimybę mokytis rašto to meto visuomenėje.
Senovės Graikijoje išsilavinusios moterys dažnai būdavo užsienietės arba heteros (apie heteras galite pasiskaityti „Š. A.“, 2021.I.15), tačiau kai kurie antikos autoriai kalbėjo apie tai, kad moteriai buvo pravartu išmokti rašto paslapčių. Vienas tokių buvo istorikas ir filosofas Ksenofontas (430–350 m. pr. Kr.), kuris veikale „Ūkvedys“ kalba, kad raštas mergaitėms gali praversti tvarkant namų ūkį: Ischomacho žmona, būdama keturiolikos metų, galėjo pati sudaryti pirkinių sąrašą. Filosofas Teofrastas (IV a. pr. Kr.) taip pat patarinėjo mergaites mokyti rašto, kad šios galėtų geriau rūpintis namų ūkiu. Aišku, ne visi su tuo sutiko: Menandras, komedijų autorius ir Teofrasto mokinys, teigia, kad mokyti moterį – tas pats, kas gyvatei duoti daugiau nuodų. Šiandien istorikai sutinka su tuo, kad mergaičių raštingumas dažnai priklausė nuo šeimos socialinės kilmės ir finansų.
Kilikas 460-450 pr. Kr. Mergina kairėje neša vaško lenteles ir stylus, jos abi galbūt eina į rašto pamokas. Iš: www.metmuseum.org
Raštingos moterys buvo lyginamos su mūzomis, menų ir literatūros globėjomis: tiek mūzos, tiek išsilavinusios moterys ikonografiniuose šaltiniuose vaizduotos rankose laikančios papiruso ritinėlį ar vaško lentelę. Kaip pavyzdį galime paminėti Afroditės šventykloje Argo mieste stovėjusią stelą, kurioje buvo pavaizduota poetė Telesila (VI a. pr. Kr.), o prie jos kojų – papiruso ritinėlis su citata, simbolizuojantis moters amatą. Nedaug moterų poečių kūrybos išliko iki šių dienų, o ir ta, kuri išliko, buvo ignoruojama moderniojo laikotarpio kritikų. Reikėtų paminėti, kad ikonografiniuose šaltiniuose kartais sunku atskirti deivę nuo mirtingosios moters. Pavyzdžiui, antikinėje vazoje, kaip manyta, pavaizduotos skaitančios, rašančios ar muzikos instrumentus laikančios mūzos, tačiau tarp jų taip pat identifikuotos ir mirtingosios poetės Sapfo, Mirtidė ir Korina. Kiekviena iš šių poečių kartais vadinama dešimtąja mūza, o toks palyginimas taip pat aptinkamas jaunų merginų antkapių epitafijose. Reikia taip pat nepamiršti, kad tokiuose tekstuose randame idealios senovės graikų moters paveikslą, kuris ne visada atitinka realybę.
Papiruso ritinėlis, su kuriuo vaizduojamos mūzos ar mirtingosios moterys, yra suprantamas kaip edukacijos, švietimo simbolis. Tai tam tikra išsilavinusio žmogaus – vyro ar moters – klišė. Papiruso ritinėlis gali taip pat reikšti tam tikrą amatą ar profesiją. Kaip pavyzdį galime paminėti moterį gydytoją vardu Mūza iš Bizantijos – antkapio steloje ji pavaizduota stovinti ir rankoje laikanti papiruso ritinėlį. Žinodami, kad gydytojo amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą, galime numanyti, kad Mūza kilusi iš gydytojų šeimos, o moters vardas pats kalba apie ryšį su mūzomis. Pavaizduota su papiruso ritinėliu, ši moteris puikiai išmanė medicinos meną ir jos praktiką. Moterys gydytojos dažniausiai rūpindavosi gimdyvių ir kūdikių sveikata, tačiau jos taip pat buvo medicinos traktatų autorės, ypač vaistų gaminimo temomis: viena tokių autorių buvo moteris vardu Antiochė (I a.). Žymusis gydytojas Galenas (II a. pr. Kr.) savo darbuose cituoja moterį Asklepidę iš Bitinijos, kuri buvo artrito ir edemos specialistė. O vėlyvosios antikos autoriai net keletą veikalų priskiria moterims, pavyzdžiui, Kleopatrai ir Metrodorai, kurios buvusios ginekologinių traktatų autorės V a.
Dar viena iš veiklos sričių, kuria užsiiminėjo moterys, – istorija. Galime paminėti moterį vardu Aristodama iš Smirnos (III a.), kuri kūrė poemas apie Aitolijos istoriją kronikos ir mitologinio pasakojimo forma. Aristodamai buvo suteiktos Tesalijos miesto Lamijos pilietės teisės, o tai buvo nepaprasta privilegija moteriai, įgyta dėl jos kompetencijų. Dar viena žinoma moteris istorikė buvo Nikobulė, istorinio veikalo, skirto Aleksandro Didžiojo kasdieniam gyvenimui ir mirčiai analizuoti, autorė. Šis kaip ir nemaža dalis helenistinio laikotarpio veikalų neišliko iki mūsų dienų.
Senovės Graikijoje būta moterų istorikių, poečių, gydytojų, tačiau jos vis dėlto buvo mažuma. Na, o kalbant apie mažumas, norėtųsi paminėti prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose matytą nuotrauką, kurioje matyti Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nariai – visi vyrai. Moterų informacijos centras šmaikščiai, bet labai taikliai pakomentavo: „Padėkime Lietuvos mokslų akademijai rasti moterų mokslininkių“, o tai juk neturėtų būti sunki užduotis, ar ne?
