Dovainių medžio meistras Kazimieras Striaupa

Kovo 5 dieną Plateliuose, Žemaitijos nacionalinio parko globojamoje dvaro svirno parodų salėje, įvyko žymaus Žemaitijos ir Lietuvos liaudies menininko, dviejų „Aukso vainikų“ laimėtojo, medžio drožėjo Kazimiero Striaupos jubiliejinės meno kūrinių parodos atidarymas ir pagerbtuvės devyniasdešimtmečio proga. Parodoje eksponuojami maždaug pastaruoju dešimtmečiu sukurti darbai, kurie buvo specialiai atgabenti iš meistro sodybos Dovainių kaime (Plungės r.); šia proga tik priminsiu, kad jo kūrinių yra įsigijusios prestižiškiausių šalies muziejų saugyklos. Sveikinimo ir nuoširdaus susižavėjimo žodžius (beje, dauguma – žemaitiškai) neeiliniam talentui išsakė Seimo pirmininko pavaduotojas Jurgis Razma, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus tautodailės specialistė Solveiga Jakučiūnaitė, kiti šios įstaigos atstovai, Plungės rajono savivaldybės, Platelių kultūros centro, Mažeikių, Telšių, Plungės tautodailininkų organizacijų atstovai, draugai, kaimynai, giminaičiai.

Kaip žinoma, K. Striaupos gimimo diena beveik sutampa su jo vardo diena ir liaudiškomis Kazimierinėmis, kurios dar vadinamos ir „kreivavėžiu Kazimieru“, ir Kovarnių, skelbiančių pavasario atėjimą, diena. Daugelį metų bendraujant su meistru, iškart matyti, kad jam labai svarbus tikros, nenudailintos gamtos pojūtis ir savaip egzistencinis jos reiškinių išgyvenimas. Visą žiemą gyvendamas Dovainiuose, prie virtuvės stalo su peiliais ir kaltais knebinėdamasis su nepabaigiamais dirbiniais, jis kantriai laukia, kada galės išeiti į sodybos kiemą ir aplinkinius laukus ir, svarbiausia, kada galės atverti savo originaliai susimeistrautos klėties-dirbtuvės-asmeninio muziejėlio duris ir pradėti tikrąjį kūrybinį gyvenimą.

Solveigos Jakučiūnaitės nuotrauka

Vienas iš kalbėjusiųjų visų pripažintą meistrą, kai kurių liaudies meno vertintojų įvardijamą ir kaip dabartinį medžio drožėjų karalių, palygino su legendiniu „žemaičių laukų ir miškų kauku“, nepakartojamu medžio skulptoriumi Stanislovu Riauba, gyvenusiu Godelių kaime su geranoriškais globėjais, taip pat liaudies menininkais Justinu ir Regina Jonušais. Jų liudijimu, Riaubelis žiemos pabaigoje tapdavo labai neramus, įsitempęs, beveik nebevalgydavo, nieko nebekurdavo, tik žįsdavo cigaretes, tįsodavo siauroje lovelėje ir laukdavo pavasario ženklų. Taip tęsdavosi, kol išgirsdavo daugybę svaiginančių paukščių trelių, išvysdavo besikalančią žolę ir pirmąsias laukų gėles. Tada tiesiog atverdavo savo mažo kambarėlio langą, liuoktelėdavo į darželį ir pasileisdavo nosies tiesumu per laukus ir biržales į pamiškes, paupius; jo gyvybines galias sujudindavusi pavasario šventė tęsdavosi kelias paras, ir niekas, netgi Jonušai, nežinodavo, kuo ir kaip jis gyvas. Ir K. Striaupa yra tikras gamtos vaikas, galintis be perstojo su humoru pasakoti apie įstabias ar ypatingas vietas, neįtikėtinus atsitikimus, žmonių likimus, ir visa tai natūraliai ir tikroviškai nugula į savitą jo kūrybą.

Minėtame renginyje pagal analogiją su vos už keliolikos kilometrų nuo Platelių, Bukantės plikbajorių dvarelyje, gimusia mūsų literatūros klasike Žemaite buvo pasiūlyta K. Striaupą irgi vadinti Žemaičiu. Juk išties šių dviejų asmenybių gyvenimo kelias ir kūrybos fenomenai gana panašūs: Žemaitė ėmė rašyti ir pirmąjį vaizdelį (apsakymą) iš kaimo gyvenimo išspausdino būdama apie penkiasdešimties metų, o K. Striaupa, visą gyvenimą pradirbęs vairuotoju, aštraus peiliuko ir medžio pliauskos griebėsi tada, kai sulaukęs šešiasdešimties išėjo į pensiją ir panoro iš medžio išdrožti ir atkartoti kažkur seniau pamatytą kriaušę. O tolyn vis daugyn. Šis liaudies meno korifėjus tarp daugelio panašų kūrybinį kelią pasirinkusių bendražygių būtent ir išsiskiria tuo, kad ir temas, ir siužetus, ir formą, ir vaizdavimo būdą, stilistiką, vertybinį pamatą bei dvasinę vertikalę ima iš savo minčių, samprotavimų, sapnų, nebeždžioniauja ir nė vieno nekopijuoja, nes jam toks poreikis tiesiog atpuola, neįdomu, tai ne dvasinis nuotykis.

K. Striaupos darbų tematika gana plati. Remdamasis turtinga ir nusistovėjusia tolerantiška gyvenimiška patirtimi daugiausia vaizduoja (ne)paprastus žmones, nevengia ir naminių gyvūnų, žvėrių, paukščių, augalinių motyvų. Įspūdingos jo pavienės statulos ir daugiafigūrės (niekaip formaliai nesukabintos, beje, prieš parodos atidarymą kai kurių jų elementus jis dar tinkamu kampu pasukiojo) kompozicijos. Įsidėmėtina teminė grupė – Kristaus gyvenimo ir kančios istorija, bibliniai siužetai („Paskutinė vakarienė“ ir kt.), savaip interpretuojami ir pateikiami katalikų šventieji (pavyzdžiui, „Šv. Jurgis“) su būdinga atributika, atpažinimo ženklais, bet nebūtinai su jiems tarsi privalomais ikonografiniais „klasteriais“. Iš jų, regis, artimiausi tie, kurie gali būti siejami su žemdirbiškuoju gyvenimo ciklu. Greta – ir su išraiškingomis detalėmis pagauti ariantys, sėjantys, pjaunantys, žvejojantys, medžiojantys kaimiečių tipažai, kurie neretai turi ir savo realius prototipus. Nestebina ir tai, kad meistras geba atpažįstamai perteikti ir mūsų tautinių mažumų atstovų tipiškus bruožus, antai kokia gyvybinga, kasdienio išgyvenimo nerimu pulsuojanti daugiafigūrė kompozicija „Čigonų taboras“ – su vežimais, arkliais, ant laužo verdama vakariene, bandoma pagauti višta. O kas iš medžio drožėjų yra įtikinamiau ir išraiškingiau pavaizdavęs biblinius ir iš gyvenimo kasdienybės pažįstamus žydus? Įspūdingos jo iš medžio drožtos (kartais ir iš avikailio išrėžtos) Užgavėnių kaukės – tai ir mums kiti, bet nepriešiški „žydeliai“, „vengrai“, „čigonai“, ir velniai, raganos, gervės, ožiai. Malonu, kad užsimaukšlinus kaukes su pačiu Kazimieru per Užgavėnes teko po Platelius maklinėti, šiupinį skilvin gurgti. Trumpai drūtai sakant, K. Striaupos iš gentinių-tautinių ir archajiškų liaudiškųjų savimonės gelmių iškilusi kūryba, jos stilistika – autentiška, savita, svinguojanti rimtimi ir sąmoju, alsuojanti amžinybe ir saulėta, gyventi kibinančia konkretybe.