Išsipildžiusios siaubo pasakos

Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“

 Šiurpė „Atiduok širdį!“

Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į pasaką kaip į tikrovę. Paskui įsiaudrinę bijodavom užmigti. O jei kas būtų pasakęs, kad tikrovėje gali būti dar baisiau?

Į ukrainiečių režisierės Irynos Cilyk dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (2020) peržiūrą ir susitikimą su filmo herojėmis susirinko pilna „Forum Cinemas Vingis“ salė. Kai kurie atsinešė spragėsių. Sėdėdami patogiai ir šiltai, stebėjome, kaip vyksta karas, tiksliau, kaip filmo herojės – kino operatoriaus specialybę studijuojanti Miroslava su motina Ana ir dar trimis šeimos vaikais – stato savo dokumentinį filmą, atkurdamos 2014 metų įvykius jų gimtojoje Krasnohorivkoje, Donbaso regione. Filmuoja mizanscenas slėptuvėje rūsyje (dabar lipant laiptais reikia atsargiai nešti kamerą), eina į svečius pas močiutę, kuri pasakoja, kad per bombardavimus kambarys būdavo juodas nuo dulkių ir vienam iš anūkų pradėjus dusti ji šlapiu grindų skuduru pridengdavo nosį ir burną.

Kadras iš filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“

„Karas – tai tuštuma“, – sako Miroslava. Filme – kadrai, kaip ji per šimtadienį su moksladraugėmis pozuoja prie sprogimų apgriautos mokyklos. Paskui nusikerpa kasą ir įstoja į aukštąją mokyklą. Tuo metu, kai per paskaitą mokosi nustatyti tinkamą ISO jautrumą fotografuojant, jos motina Ana su svarmeniu pati valo kaminą. Šeimos vyrų filme nėra, jie šmėkšteli fragmentiškai. Moterys tvarkosi pačios, nepiktai apibardamos miestą saugančius ukrainiečius kariškius dėl dar vieno sprogimo. Tada su filmavimo kamera seka paskui jų tanką – Miroslavai reikia scenos, kaip apsupties metu vaistų karščiuojančiam broliui motina bėgo prašyti iš kieme su tankais stovinčių gynėjų. Prieš Kalėdas eglutę į Anos namus įneša vienas iš sūnų – tokia simbolinė mažo berniuko, kol kas dar negalinčio imti ginklo į rankas, iniciacija.

„Vyksta karas, bet kartu vyksta ir gyvenimas. Toks siurrealizmas“, – sako Ana jau po filmo, stovėdama prieš salę su mažiausiu vaiku ant rankų. Filmo pavadinimui pasirinkta prancūzų poeto siurrealisto Paulio Éluard’o eilėraščio citata. Ačiūdie, šiuo metu gausi Anos šeima saugi, jie rado prieglobstį Lietuvoje.

Siurrealu, kad tuo pačiu metu, kai mes, patogiai įsitaisę, žiūrime filmą apie karą, klausydami pasakojimų kaip šiurpių, karas Ukrainoje vyksta iš tikrųjų. Galbūt net tą pačią sekundę kažkur Kijive ar Mariupolyje susprogdinamas namas, kažkuris vaikas pradeda dusti ir lieka griuvėsiuose, susuktas į filmukų personažais išmargintą antklodėlę.

●

Prieš savaitę visą pasaulį apskriejo kraupi nuotrauka, joje – sužeista nėščioji, išnešama neštuvuose iš Mariupolyje susprogdintų gimdymo namų. Motinos ir kūdikio išgelbėti nepavyko. Juodame juodame name, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame nuo bombų sprogimų mieste.