Kita kryptis

Kai nusižiūrėjau tą nuotrauką internete, Pu­tino invazija į Ukrainą dar buvo tolokai. Todėl pats karo fonas, taip pat ir geografija, čia nebu­vo svarbu. Patraukė raitelės figūra. Tos dvi priešingos kryptys. Kai nuotrauka išdidinta, matosi išraiškingas ukrainietės moters veidas. Laisvas, orus, šiek tiek ironiškas, jei nori – triumfuojan­tis. Tie patys rusai turi čia labai tinkantį žodį – отрешенность. Išversti sunku. Būsena, kai nieko aplinkui nematai, užsimiršti, nedalyvauji, esi iš kito pasaulio, nepavaldaus aplinkai. Ir todėl kelias veda kita kryptimi. Arklys taip pat viską supranta, persiė­męs savo raitelės dvasia, suaugęs su ja į viena.

Kiek kartų visa tai jau įvykę, matyta ar girdėta! Kai įtūžę Naza­reto gyventojai norėjo sučiupti Jėzų ir nustumti nuo skardžio, jis praėjo tarp jų ir pasišalino. Ši raita beginklė kaimietė yra nugalė­toja, ne šimtai karių ir jų gurguolė. Ji ramiai joja įveikusi priešą. Darbas atliktas. Iš ano, kitiems nepasiekiamo ir nesuprantamo pa­saulio atėjo pergalė, skirta silpnųjų giminei. Nebūtų nuostabu, jei fotografas, įamžinęs šį kadrą, jautė kažin ką panašaus.

Mums, kaip visada tokiais atvejais, iš tolo turbūt lieka amžina­sis trejetas: tikėjimas, viltis ir meilė. Arba užsirašyti savanoriais ir būti arti, matyti ir girdėti, tapti kūniškais liudytojais – kaip pir­mųjų amžių krikščionys. Tačiau tikėjimas, viltis ir meilė nuo ano vasario ketvirtadienio jau nėra (ir nebus) lengvas, neskausmingas būdas panirti į religinį burbulą. Ši programa liovėsi galioti. Jau nuo pandemijos pradžios buvo aišku, kad visa tai bergždžia ir net nelabai gražu. Karas Ukrainoje reiškia naują pasaulį. Naują Baž­nyčią – irgi. Nežinia, kas tai bus ir kaip atrodys. Gal nuolatinė kita kryptis, vis tolyn nuo bet kokio nežmoniškumo ir veidmainystės. Kūno išaukštinimas ir dvasios pajungimas kūnui. Gal daugiau vi­dinės tiesos, o ne dogmų. Tik šiaip spėlioju.

Kalbama, jog Putinas tūno bunkeryje kažin kur Uralo kalnuo­se. Šio žmogaus bunkeris turi būti saugus, patikimas, todėl nieko nuostabaus, kad ten neprasibrauna joks prašalaitis, net svetimas angelas sargas. Taigi verčiau melsiu prezidentui stebuklingo sa­pno. Pavyzdžiui, pasirodo jam jo mama su duonos kepalu ran­kose.

Bet vis tiek jau šviesu šį pavasarį. Ukrainietė raitelė joja ir joja, be žodžių rinkdama visus, patikėjusius ta kita kryptimi.