Sugrįžimas iš SSRS

 

Prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1951), kaip nemažai kitų Vakarų inteligentijos atstovų susiviliojęs komunizmo idėja, Sovietų Sąjungą laikė pavyzdžiu, vedle, valstybe, kur utopija virsta tikrove. 1935–1936 m. rusų kalba buvo išleisti keturi jo kūrinių tomai. 1936 m. A. Gide’as kaip „SSRS draugas“ buvo pakviestas į šią šalį. Kelionėje po SSRS jį lydėjo penki bičiuliai ir kolegos: aktyvus antifašistas ir ispanų respublikonų rėmėjas Louis Guilloux, olandų poetas Jefas Lastas, leidėjas ir rusų literatūros vertėjas Jacques’as Schiffrinas, rašytojas ir dailininkas Eugène’as Dabit. Penktasis buvo Pierre’as Herbart’as, tuo metu gyvenęs Maskvoje, propagandinio leidinio „Internacionalinė literatūra“, leidžiamo keturiomis kalbomis, redaktorius.

Tuo metu, birželio 18 d., mirė Maksimas Gorkis, ir per jo laidotuves A. Gide’as sakė kalbą Raudonojoje aikštėje. Iš Maskvos prancūzų delegacija traukiniu važiavo į Ordžonikidzę (buvusį Vladikaukazą), dvi savaites praleido Tbilisyje, lankėsi Kachetijoje, Batumyje, Suchumyje, Sočyje, Kryme. E. Dabit Sevastopolyje susirgo ir mirė – nors vietos gydytojai diagnozavo skarlatiną, jis, matyt, buvo užsikrėtęs vidurių šiltine.

A. Gide’as patyrė džiaugsmo bendraudamas su širdinga darbo liaudimi statybvietėse, gamyklose, poilsio namuose, su laimingais, sveikata trykštančiais vaikais pionierių stovyklose, žavėjosi „kultūros parkais“, kur vakarais žmonės šokdavo ir dainuodavo, sportuodavo, žaisdavo šachmatais, sanatorijomis, įspūdį jam darė didingi paradai, senoji Leningrado (Sankt Peterburgo) architektūra, Ermitažas, Kaukazo gamta. Bet po truputį jam pradėjo atsiverti akys. Jis matė, kad individas čia visiškai ištirpęs dirbtiniu entuziazmu trykštančioje minioje, kad visų apranga, kaip ir mąstysena, vienoda, stebėjosi nelygybe, liaudies skurdu, valdančiųjų privilegijomis. Be to, lankydamasis Prancūzijos kolonijose, išmoko nepasitikėti pateikiama informacija, suprato, kad svečiams daug kas rodoma dėl akių. Jį gąsdino ir jam pačiam teikiamos privilegijos: apmokamos restoranų ir viešbučių sąskaitos, specialūs traukinių vagonai arba geriausi automobiliai, geriausi kambariai geriausiuose viešbučiuose.

1936 m. pabaigoje pasirodė A. Gide’o knyga „Sugrįžimas iš SSRS“ (Retour de l’U.R.S.S.). Ji sukėlė „SSRS draugų“, pvz., Romaino Rolland’o, Louis Aragono, Paulio Nizano, nepasitenkinimą, bet A. Gide’as, per tą laiką dar labiau apsišvietęs, gavęs laiškų ir dokumentų, patvirtinančių jo išvadas, 1937 m. išleido dar vieną knygą – „Pataisas mano „Sugrįžimui iš SSRS“ (Retouches à mon „Retour de l’U.R.S.S.“), kurioje dar griežčiau vertino stalinistinį režimą, pateikė patikslinimų, statistinių duomenų. Jo knygos Sovietų Sąjungoje buvo uždraustos ir vėl pradėtos leisti tik pertvarkos laikais. Čia spausdinama ištraukų iš abiejų minėtųjų knygų.

Vertėja

 

Jei iš pradžių buvau apsigavęs, geriausia kuo anksčiau pripažinti savo klaidą; nes čia, savo šalyje, jaučiuosi atsakingas už tuos, kurie daro šią klaidą. Šiuo atveju svarbu ne savimeilė; o aš, beje, turiu mažai savimeilės. Mano akimis, esama svarbesnių dalykų už mane patį; svarbesnių už SSRS: tai žmonija, jos likimas, jos kultūra.

 

●

 

Ką veikia šie žmonės prie parduotuvės? Stovi eilėje; eilė nutįsusi iki artimiausios gatvės. Jų čia du trys šimtai, laukia jie ramiai, kantriai. Dar ankstyvas laikas; parduotuvės durys uždarytos. Po keturiasdešimt penkių minučių vėl einu pro šalį: tebestovi ta pati minia. Stebiuosi: kas iš to, jei ateini pirma laiko? Ką laimi?

– Kaip ką laimi?.. Aptarnaujami tik pirmieji.

Ir man paaiškinama, kad laikraščiai paskelbė, jog bus atvežta daug… nežinau ko (manau, tądien pagalvių). Bus gal kokie keturi ar penki šimtai prekių, o dėl jų prisistatys aštuoni šimtai, tūkstantis ar pusantro tūkstančio pirkėjų. Dar vakarui neatėjus neliks nė vieno daikto. Poreikiai tokie dideli, o pirkėjų tiek daug, kad paklausa dar ilgai pranoks pasiūlą, smarkiai pranoks. Jos patenkinti nepavyksta.

Po kelių valandų užeinu į parduotuvę. Ji milžiniška. Viduje neįtikėtinai daug žmonių. O pardavėjai, beje, neina iš proto, nes aplink niekas nerodo nekantrumo; visi laukia savo eilės atsisėdę ar stačiomis, kartais su vaiku glėbyje, be eilės numerių, tačiau tvarkingai. Jei reikės, žmogus praleis čia visą rytą, visą dieną; kai įeini iš lauko, atrodo, kad čia nėra kuo kvėpuoti; paskui pripranti, kaip priprantama prie visko. Ketinau rašyti: susitaikai. Bet rusas yra gerokai daugiau negu susitaikęs: jis, regis, jaučia malonumą laukdamas ir verčia tave laukti tiesiog šiaip sau.

Prasibrovęs per minią arba jos nešamas, apžiūrėjau parduotuvę nuo viršaus iki apačios, skersai išilgai. Beveik visos prekės atgrasios. Netgi galėtum pamanyti, kad norint atmušti norą audiniai, daiktai ir pan. gaminami kuo nepatrauklesni: taigi perkama tik iš didelio poreikio, jokiu būdu ne iš troškimo pasimėgauti. Norėjau parvežti draugams keletą suvenyrų; viskas siaubinga. Tačiau, kaip girdėjau, jau kelis mėnesius dedamos didelės pastangos; pastangos pagerinti kokybę; gerai paieškojus, negailint laiko, vienur kitur pavyksta rasti naujų gaminių, įdomių ir teikiančių vilties. Bet prieš rūpinantis kokybe turi būti užtikrinama kiekybė.

 

●

 

Grįžtu prie Maskvos liaudies. Pirmiausia į akis krinta nepaprastas vangumas. Vadinti tai tingumu, aišku, neapsiverčia liežuvis… Bet apatijai nupurtyti buvo išrastas stebuklingas „stachanoviečių judėjimas“ (kadaise padėdavo bizūnas). Jis neduotų naudos šalyje, kur visi darbininkai dirba. Bet čia dauguma žmonių, vos tik likę vieni, atsipalaiduoja. Stebuklas, kad, nepaisant to, darbas atliekamas. [...]

Vienoje gamykloje, kurią aplankėme, puikiai funkcionuojančioje, [...] man pristatomas stachanovietis, kurio milžinišką portretą mačiau ant sienos. Jam pavykę per penkias valandas nudirbti savaitės darbą (o gal per aštuonias valandas – penkių dienų darbą, nebeprisimenu). Ryžtuosi paklausti, ar tai nereiškia, kad anksčiau per savaitę jis nudirbdavo penkių valandų darbą. Bet į mano klausimą pažiūrima kreivai ir neatsakoma.

 

●

 

Aplankiau keletą šio klestinčio kolūkio gyvenamųjų namų… Visi šie „interjerai“ daro keistą ir liūdną visiško nuasmeninimo įspūdį. Kiekviename iš jų tokie pat bjaurūs baldai, toks pat Stalino portretas, ir ničnieko daugiau; jokio asmeninio daikto, jokio asmeninio suvenyro. Visi namai kaip vienas; kolūkiečiai – regis, irgi kaip vienas – persikraustę iš vieno būsto į kitą to netgi nepastebėtų. Šitaip laimė, žinoma, lengviau pasiekiama! Be to, girdi, kolūkietis visus malonumus patiriąs bendruomenėje. Jo kambarys – tik miegamasis; visas jo gyvenimas persikėlęs į klubą, į kultūros parką – visokias sambūrių vietas. Ko daugiau norėti? Bendra laimė pasiekiama tik atimant kiekvieno individualybę. Bendra laimė pasiekiama tik kiekvieno sąskaita. Kad būtumėte laimingi, būkite vienodi.

 

●

 

Sovietų Sąjungoje iš anksto ir visiems laikams sutarta, kad jokiu klausimu nebegalima turėti nuomonės. Beje, žmonių sąmonė taip suformuota, kad konformizmas tampa lengvas, natūralus, nejaučiamas, ir net nemanau, jog jie veidmainiauja. Ar revoliuciją įvykdė tikrai šie žmonės? Ne; šie ja tik naudojasi. Kas rytą „Pravda“ moko juos, ką dera žinoti, galvoti, kuo tikėti. Ir nevalia peržengti šių ribų! Taigi kaskart, kai šnekiesi su kokiu nors rusu, atrodo, lyg šnekėtum su visais. Tai nereiškia, kad kiekvienas tiksliai paklūsta nurodymui; bet viskas taip sutvarkyta, kad negalima išsiskirti iš kitų. Ir pagalvojus, kad sąmonė pradedama formuoti nuo ankstyvosios vaikystės… Iš čia tas nepaprastas susitaikymas, kuriuo tu, užsienietis, kartais stebiesi, ir savotiška galimybė jaustis laimingam, dar labiau stebinanti.

Gailiesi tų, kurie valandų valandas stovi eilėje; o jiems laukti – visiškai įprastas dalykas. Duona, daržovės, vaisiai tau atrodo neskanūs; bet kitokių nėra. Tau rodomus audinius, daiktus laikai negražiais; bet pasirinkimo nėra. Kadangi neturi su kuo palyginti, nebent su praeitimi, kurios nelabai gailiesi, su džiaugsmu pasitenkinsi tuo, kas siūloma. Čia svarbiausia įtikinti žmones, kad šiuo tarpu, laukdami šviesesnės ateities, jie nė negalėtų būti laimingesni; įtikinti juos, kad visur kitur žmonės ne tokie laimingi kaip jie. O tai galima pasiekti tik uoliai stengiantis užkirsti bet kokius kelius bendrauti su išore (t. y. už šalies sienų). Dėl to darbininkas rusas, gyvenantis tokiomis pat arba žymiai blogesnėmis sąlygomis, laiko save laimingu, yra laimingesnis, daug laimingesnis už Prancūzijos darbininką. Jų laimė susideda iš vilties, pasitikėjimo ir nežinojimo.

 

●

 

Sovietinis pilietis apie užsienio šalis ničnieko nežino. Negana to, jis įtikintas, kad viskas užsienyje, visose srityse, klojasi kur kas blogiau negu Sovietų Sąjungoje. Šita iliuzija gudriai palaikoma; juk svarbu, kad kiekvienas, netgi nelabai patenkintas, sveikintų režimą, kuris apsaugo jį nuo didžiausių blogybių.

Iš čia randasi tam tikras pranašumo kompleksas. Pateiksiu kelis pavyzdžius: visi studentai privalo mokytis kokią nors užsienio kalbą. Prancūzų kalba visiškai apleista. Manoma, kad pirmiausia reikia mokytis anglų arba vokiečių kalbos. Stebiuosi, kad jie kalba taip prastai; pas mus antros klasės mokinys moka daugiau.

Vienas iš jų, kurį paklausinėjome, aiškina (rusiškai, Jefas Lastas išverčia):

– Prieš keletą metų Vokietija ir Jungtinės Valstijos dar galėjo mus kai kuriais klausimais pamokyti. Bet dabar nebeturime ko mokytis iš užsieniečių. Tad kam reikia jų kalbos?

Beje, nors jie vis dėlto domisi, kas darosi užsienyje, kur kas labiau jiems rūpi užsienio nuomonė apie juos. Jiems svarbu žinoti, ar žavimės jais, kaip derėtų. Jie bijo, kad mes nepakankamai informuoti apie jų laimėjimus. Iš mūsų tikisi ne tiek informacijos, kiek liaupsių.

Žavios mergytės, susispietusios aplink mane vaikų darželyje (kuriame, beje, viską galima girti, kaip viską, kas čia daroma dėl jaunimo), beria klausimus. Jos norėtų žinoti ne tai, ar Prancūzijoje mes turime vaikų darželių, bet ar Prancūzijoje mes žinome, kad jie Sovietų Sąjungoje turi tokius gražius vaikų darželius.

Jų klausimai kartais tokie pribloškiantys, kad dvejoju, ar verta juos persakyti. Gali atrodyti, kad išsigalvoju. Skeptiškai šypsomasi, kai pasakau, kad Paryžius taip pat turi metro. Ar mes turime tik tramvajus? Omnibusus?.. Vienas klausia (ir tai jau nebe vaikai, bet mokyti darbininkai), ar Prancūzijoje mes irgi turime mokyklų. Kitas, šiek tiek labiau apsišvietęs, gūžteli pečiais; taip, mokyklų prancūzai turį, bet ten vaikai mušami, jis žinąs iš patikimo šaltinio. Kad visi darbininkai pas mus labai nelaimingi, savaime suprantama, nes mes dar „nepadarėme revoliucijos“. Jų akimis, išskyrus SSRS, visur tvyro naktis. Išskyrus kelis begėdžius kapitalistus, visas pasaulis kapanojasi tamsoje.

 

●

 

Kaip nesipiktinti panieka ar bent jau abejingumu, kuriuos aukščiau iškilusieji ir besijaučiantys aukštesni rodo „žemesniesiems“, tarnams, juodadarbiams, padieniams vyrams ir moterims, ir, sakyčiau, vargšams. Sovietų Sąjungoje, suprantama, nebėra klasių. Bet vargšų esama. Per daug, gerokai per daug. O juk tikėjausi, kad jų nebematysiu, netgi, tikriau tariant, atvažiavau į SSRS, kad jų nebematyčiau.

Toji smulkiaburžuazinė dvasia, kuri, bijau, linkusi ten įsigalėti, mano akimis, yra iš pašaknių ir iš esmės kontrrevoliucinė.

Bet Sovietų Sąjungoje „kontrrevoliuciniu“ šiandien vadinama visai ne tai. Netgi beveik priešingas dalykas.

 

●

 

Šios gamyklos kontoroje mums į akis krito didžiulis simbolinis paveikslas; čia buvo pavaizduotas centre kalbantis Stalinas, o jam iš dešinės ir kairės – plojantys vyriausybės nariai.

Stalino atvaizdas matyti visur, jo vardas – visų lūpose, jis neišvengiamai liaupsinamas visose kalbose. Ypač Gruzijoje. Kiekviename, net pačiame kukliausiame, pačiame nešvariausiame gyvenamajame kambaryje ant sienos, kur kadaise, aišku, kabėjo ikona, matydavau pakabintą Stalino portretą. Nežinau, kas tai: garbinimas, meilė ar baimė; jis visada ir visur.

Pakeliui iš Tbilisio į Batumį pravažiuojame Gorį, miestelį, kur gimė Stalinas. Pamaniau, kad, be abejo, būtų gražu pasiųsti jam žinią, kaip atsaką į priėmimą Sovietų Sąjungoje, kur mes visur sutinkami ovacijomis, vaišinami, lepinami. Geresnės progos nebus. Paprašau sustabdyti automobilį prie pašto ir paduodu telegramos tekstą. Maždaug tokį: „Važiuodamas pro Gorį per mūsų nuostabią kelionę jaučiu širdingą norą parašyti jums…“ Bet čia vertėjas stabteli: aš negalįs rašyti šitaip. „Jums“ neužtenka, jei „jūs“ yra Stalinas. Tai nepadoru. Reikia ką nors pridėti. O kadangi atrodau šiek tiek suglumęs, gaunu patarimų. Tokių pasiūlymų kaip „Jums, darbininkų vadui“ arba „tautų vadui“, arba… nebeprisimenu kam. Man tai atrodo absurdiška; ginčiju, kad Stalinas yra aukščiau už tokias liaupses. Spyriojuosi bergždžiai. Nieko nepadarysi. Mano telegrama nebus priimta, jeigu nesutiksiu ko nors pridurti. Bet kadangi kalbama apie vertimą, kurio netgi negaliu patikrinti, pavargęs nusileidžiu, neprisiimdamas jokios atsakomybės ir liūdnai galvodamas, kad visa tai tik atveria tarp Stalino ir liaudies baisią, neperžengiamą prarają. O kadangi jau buvau matęs panašių pataisų ir „patikslinimų“ verčiant įvairias mano kalbas, kurias buvau priverstas sakyti Sovietų Sąjungoje, iškart pareiškiau, kad nepripažinsiu kaip savo jokio teksto, pasirodžiusio rusiškai per mano viešnagę, ir kad to nenutylėsiu. Pasakyta, padaryta.

 

●

 

– Matote, – aiškino X, – menininkas pas mus pirmiausia turi laikytis nubrėžtos linijos. O jei ne, nuostabiausi gebėjimai bus priskirti „formalizmui“. Taip, tai žodis, kurį mes radome išreikšti visam tam, ko esame linkę nematyti ir negirdėti. Mes norime sukurti naują meną, vertą mūsų, didžios liaudies. Šiandien menas turi būti liaudiškas arba nebūti.

– Jūs priversite visus savo menininkus tapti konformistais, – pasakiau jam, – o geriausius, tuos, kurie nesutiks sudarkyti ar bent jau iškreipti savo meno, pasmerksite užmarščiai. Kultūra, kuriai tariatės tarnaujantys, kurią tariatės rodantys, ginantys, užtrauks jums gėdą.

Tada jis užginčijo, kad aš samprotauju kaip buržua. O jis esąs tvirtai įsitikinęs, jog marksizmas, daugybėje kitų sričių jau sukūręs didžių dalykų, mokėtų sukurti ir meno kūrinių. Ir pridūrė, kad šiems naujiems kūriniams iškilti trukdo per daug tebevertinami atgyvenusios praeities kūriniai.

Jis kalbėjo vis garsiau; atrodė, kad skaito paskaitą ar atsakinėja pamoką. Tai vyko Sočio viešbučio vestibiulyje. Palikau jį nieko nebeatsakęs. Bet po kelių minučių jis užėjo į mano kambarį ir jau tyliu balsu pasakė:

– Velniai griebtų, aš gerai žinau… Bet ten mūsų buvo klausomasi, o… netrukus turi būti mano parodos atidarymas.

X yra tapytojas ir turėtų pristatyti žiūrovams savo naujausius paveikslus.

 

●

 

Sovietų Sąjungoje, jeigu kūrinys neatitinka linijos, kad ir koks gražus būtų, jis paniekinamas. Grožis laikomas buržuazine vertybe. Kad ir koks talentingas būtų menininkas, jeigu jo kūryba neatitinka linijos, dėmesys nukrypsta, nukreipiamas nuo jo: iš dailininko, iš rašytojo reikalaujama prisitaikyti; o visa kita jam bus duota iš viršaus.

Tbilisyje mačiau šiuolaikinės tapybos parodą, apie kurią, matyt, iš gailesčio būtų geriau nekalbėti. Bet galų gale dailininkai pasiekė savo tikslą – pamokyti (čia vaizdu), įtikinti, pritraukti (šių iliustracijų tema – Stalino gyvenimo epizodai). Ak, žinoma, šie nebuvo „formalistai“! Visa bėda, kad jie nebebuvo nė tapytojai.

 

Pataisos mano „Sugrįžimui iš SSRS“

 

Be visų kitų, man itin keistai priekaištauja Paulis Nizanas, paprastai toks protingas: „Vaizduoti SSRS kaip pasaulį, kuris nebesikeičia.“ Nežinau, iš kur jis tai ištraukė. Sakiau, kad SSRS keičiasi mėnuo po mėnesio. Ir kaip tik tai mane gąsdina. Mėnuo po mėnesio SSRS padėtis blogėja. Ji vis labiau tolsta nuo tos, kokią mes tikėjomės ją esant – ją būsiant.

 

●

 

Žinoma, aš žaviuosi jūsų pasitikėjimu, jūsų meile (sakau tai be ironijos); bet vis dėlto, draugai, jūs pradedate nerimauti, prisipažinkit; ir klausiate savęs su vis didėjančiu nerimu (pvz., galvodami apie Maskvos procesą): kiek dar mums reikės pritarti? Anksčiau ar vėliau akys jums atsivers; bus priverstos atsiverti. Tada jūs, jūs, sąžiningieji, paklausite: kaip mes galėjome taip ilgai būti užmerkę akis?

Beje, geriausiai informuoti iš sąžiningųjų nė neginčija mano teiginių. Jie tiesiog ieško paaiškinimų ir jais apsiginkluoja. Taip, paaiškinimų, kurie kartu būtų ir apverktinos padėties pateisinimai. Mat jie stengiasi ne tik parodyti, kaip prie to prieita (tai, apskritai paėmus, nesunku suprasti), bet ir įrodyti, kad reikėjo prie to prieiti arba bent jau per tai pereiti, iš pradžių, laukiant šviesesnės ateities; ir kad šis kelias, kuriuo einama atsukant nugarą socializmui ir Spalio revoliucijos idealui, vis tiek veda į komunizmą; ir kad kito kelio nebuvo; ir kad aš nieko apie tai neišmanau.

 

●

 

Vaikų lopšeliai ir darželiai dažnai būna nuostabūs. Bet, 1932 m. sero Walterio Citrine’o duomenimis, gauti ten vietą galėjo vienas vaikas iš aštuonių… Pagal naujus planus, jeigu juos pavyks visiškai įgyvendinti, vietų turėtų padvigubėti: būtų priimami du vaikai iš aštuonių. Dar stygius, bet pažanga. Kita vertus, nuogąstauju, kad nepablogėtų padėtis dėl darbininkų būstų. Naujų statybų projektai toli gražu neatitinka poreikio, nes gyventojų daugėja. Ten, kur viename kambaryje gyvenama po tris, netrukus gali tekti gyventi po keturis ar penkis. Reikia pridurti, kad daug šiuolaikinių gyvenamųjų namų darbininkams pastatyta taip paskubomis ar veikiau taip aplaidžiai ir iš tokių prastų medžiagų, kad netrukus jie gali tapti negyvenami.

 

●

 

Jei jau esi partijos narys, iš jos išstojęs kaipmat prarasi savo padėtį, kėdę ir visas kitas privilegijas, kurias per vargus gavai; o galų gale tau gresia represijos ir visų įtarinėjimai. Mat kam galėtų šauti mintis palikti Partiją, kurioje buvo taip gerai, kuri suteikė tiek privilegijų? O mainais tereikalavo su viskuo sutikti ir nebemąstyti savo galva. Kurių galų mąstyti (ir dar savo galva!), jeigu pripažįstama, kad viskas klostosi puikiai? Mąstyti savo galva – tai kaipmat tapti „kontrrevoliucionieriumi“. Ir būti pribrendusiam Sibirui.

Puiki priemonė iškilti – skundimas. Tai garantuoja gerus santykius su policija, ir šioji tuojau pat ima tave saugoti, bet kartu naudojasi tavimi; mat kai jau pradėjai, nieko nebereiškia nei garbė, nei draugystė: turi toliau eiti tuo keliu. Beje, didelių mokslų tam nereikia. O skundeiva jaučiasi saugus.

 

●

 

Kai Prancūzijoje politiniais sumetimais vienas iš partinių laikraščių siekia sukompromituoti kokį žmogų, šiuo niekingu reikalu kreipiasi į to žmogaus priešą. Sovietų Sąjungoje kreipiamasi į artimiausią draugą. Ne prašoma, o reikalaujama. Geriausias būdas sudirbti žmogų – tai paremti šias pastangas išsižadėjimu. Svarbu, kad draugas atsimestų nuo to, kurį norima pražudyti; ir kad jis pateiktų įrodymų. (Prieš Zinovjevą, Kamenevą ir Smirnovą buvo nuteikti jų vakarykščiai draugai: Piatakovas ir Radekas; prieš sušaudant ir šiuodu, jiems taip pat bus nuplėšta garbė.) Atsisakyti išdavystės ir niekšingo poelgio reiškia pražūti pačiam kartu su draugu, kurį norėtum išgelbėti.

Skundžiama dėl visko, skundžiami visi. Tave gali pražudyti nekaltos vaikų šnekos. Nebedrįstama kalbėti jiems girdint. Kiekvienas stebi kitus, stebi save, yra stebimas. Daugiau jokio užsimiršimo, jokių nevaržomų šnekų, nebent lovoje, jeigu pasitiki žmona. X juokėsi teigdamas, kad to užtenka paaiškinti, kodėl dabar taip dažnai tuokiamasi.

Geriausias būdas apsisaugoti nuo įskundimų – užbėgti už akių. Beje, įkalinimu ar tremtimi baustini ir tie, kurie, girdėję netinkamas šnekas, iškart nepranešė. Skundeiviškumas – viena iš pilietinių dorybių. Prie to pratinamasi nuo pat mažų dienų, ir „pranešinėjantis“ vaikas yra giriamas.

 

●

 

Mat proletariatas nė nebeturi galimybės išsirinkti atstovo, kuris gintų pažeistus jo interesus. Liaudies balsavimai, atviri ar slapti, – tai pasityčiojimas, blefas: visi kandidatai paskiriami, nuleidžiami iš viršaus. Liaudis turi teisę rinkti tik tuos, kurie parenkami iš anksto. Proletariatas vedžiojamas už nosies. Užkimšta burna, surištomis rankomis, jis beveik nebegali priešintis. O taip, Stalinas gerai sužaidė ir laimėjo partiją; garsiai plojant viso pasaulio komunistams, kurie dar tiki ir ilgai tikės, kad bent jau Sovietų Sąjungoje jie pasiekė pergalę, ir laikys priešais bei išdavikais visus tuos, kurie neploja.

 

●

 

Kai vargais negalais ištrūkęs iš oficialių renginių, iš priežiūros pabendravau su padieniais darbininkais, kurių užmokestis tėra keturi ar penki rubliai per dieną, ką turėjau manyti apie vaišes mano garbei, prie kurių man nebuvo leidžiama prisidėti? Beveik kasdienės vaišės, per kurias net užkandžių būdavo tokia gausybė, kad triskart pasisotindavai, dar nė nepriėjus prie pagrindinių valgių; šešių patiekalų puota, trunkanti daugiau kaip dvi valandas ir išverčianti tave iš koto. Koks švaistymas! Nė karto nemačiau sąskaitos, tad negaliu patikslinti. Bet vienas iš mano bendrakeleivių, gerai žinantis kainas, mano, kad kiekvienos vaišės turėjo kainuoti daugiau kaip tris šimtus rublių žmogui su stipriaisiais gėrimais ir vynais. O mes buvome šešiese, su vadovu – septyniese; ir kvietėjų dažnai būdavo tiek pat, kiek svečių, kartais net daug daugiau.

Per visą kelionę buvome, tiesą sakant, ne vyriausybės, o turtingos Sovietinių rašytojų sąjungos svečiai. Kai galvoju apie jos patirtas išlaidas, abejoju, ar mano autorinių teisių aukso gyslos, kurią jiems atiduodu, užteks toms išlaidoms padengti.

Būdami tokie dosnūs, jie, aišku, tikėjosi kitokio rezultato. Manau, kad apmaudas, kurį leido pajusti „Pravda“, iš dalies ir kelia tai: aš nebuvau labai „rentabilus“.

 

●

 

Svarbu matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią būtum norėjęs matyti.

SSRS nėra tokia, kokios tikėjomės, kokia žadėjo būti, kokia tebesistengia atrodyti; ji apvylė visus mūsų lūkesčius. Jei nesutinkame jų sumažinti, reikia juos perkelti kitur.

Bet mes nenugręšim žvilgsnio nuo tavęs, šlovingoji ir sielvartingoji Rusija. Iš pradžių buvai mums pavyzdžiu, o dabar, deja, rodai, į kokius smėlynus gali įklimpti revoliucija.

 

Iš kelionės užrašų

 

Visada malonus Kolcovas nusiteikęs išpažintims. Gerai žinau, kad jis nepasakys nieko, ko, jo įsitikinimu, nedera man sakyti, bet kalba taip, kad galėčiau jaustis pamalonintas jo pasitikėjimo. Girdi, aš nuo jūsų neturiu ko slėpti.

– Jūs negalite įsivaizduoti, – sako jis, – kokių keistų naujų problemų mums iškyla su kiekvienu žingsniu. Ir joms reikia sugalvoti naujų sprendimų. Tik pamanykit, dabar geriausi darbininkai, stachanoviečiai, masiškai palieka gamyklas.

– Kuo tai galima paaiškinti?

– O, viskas labai paprasta. Jie gauna didžiulius atlyginimus, kurių, net jei norėtų, jiems nepavyktų išleisti, nes kol kas rinkoje labai mažai ką galima nusipirkti. Tai netgi mums labai rimtas rūpestis. Taigi jie taupo, o kai jau turi susitaupę kelis tūkstančius rublių, visu būriu išvažiuoja plačiai ir laimingai pagyventi mūsų Rivjeroje. Ir mes negalime jų sulaikyti. Kadangi tai geriausi darbininkai, jie žino, kad visada bus priimti atgal. Grįžta po mėnesio, po dviejų… žodžiu, kai ištirpsta santaupos. Tenka vėl juos samdyti: be jų neįmanoma apsieiti.

– Iš tikrųjų, keblus reikalas. Ar tokių daug?

– Tūkstančiai. Turėkit galvoje, kad kiekvienas darbininkas turi teisę į mokamas atostogas. Atostogos suteikiamos tinkamu metu ir, savaime aišku, ne visiems iš karto, kad nesutriktų gamyklų darbas. Bet čia kitoks atvejis. Jie naudingi, taigi atostogų išeina, kada patys nori, ir visi iškart.

Kolcovas kikena. Nutyliu, bet pagalvoju: jeigu bėda būtų rimta, jis taip nekalbėtų. Jis tiesiog nori išliaupsinti dar vieną išradingą Stalino metodą. Argi jis nesugalvojo grąžinti į apyvartą moteriško koketiškumo, noro išsipustyti, pasigražinti. 

– Nagi, draugai, pasirūpinkit savo damomis! Iščiustykit jas! Leiskit dėl jų pinigus.

Pastaruoju metu atidaryta daug naujų parduotuvių. Ir dar Sovietų Sąjungoje mane gerokai stebino daugybė „manikiūrininkių“ ir kad visur kur (pirmiausia, savaime aišku, užburtame pajūryje) matai išsidažiusias moteris raudonais nagais.

 

●

 

Čia yra cigarečių po aštuoniasdešimt kapeikų už pakelį ir netgi po šešiasdešimt; šios, vadinamos „proletariškomis“, labai bjaurios. Pakelis dvidešimties „papirosų“, kuriuos rūkome mes, vienintelių, žinomų užsieniečiams (kai kurie pavadinti „inturistiniais“), kainuoja penkis ar šešis rublius. Kai kurie dar brangiau.

Nežinodamas, kur rasti tabako krautuvėlę (Goryje, kur sustojome kelioms valandoms), Pierre’as Herbart’as prašo darbininko, su kuriuo šnekučiuojasi paupyje, nupirkti jam pakelį tų papirosų.

– Po kiek?

– Po penkis rublius.

Darbininkas, turintis puikų humoro jausmą, juokdamasis sako:

– Dienos alga.

 

Grįžus į Paryžių

 

– Kur jūs, po galais, matėte, kad aukštesnieji vadovai būtų tokie privilegijuoti? – sako man nepakartojamasis C., kuris grįžo iš ten visiškai pakerėtas. – Aš daug bendravau su K., tokiu mielu ir tokiu paprastu. Jis man parodė savo butą. Nemačiau ten nei prabangos, nei puošnumo. Jo žmona, kuriai jis mane pristatė, žavinga ir tokia pat paprasta kaip jis…

– Kuri?

– Kaip – kuri? Jo žmona…

– A, taip, teisėtoji… Jūs nežinote, kad jis turi tris žmonas. Ir dar du kitus butus, neskaitant galimybės naudotis kurortinėmis vilomis. Ir tris automobilius, iš kurių matėte tik kukliausią, aptarnaujantį teisėtą šeimą…

– Ar gali taip būti?

– Ne tik gali: taip yra.

– Bet kaip partija tai toleruoja? Kaip Stalinas…

– Tik jau neapsimetinėkit, kad esate toks naivus. Stalinas baidosi tyrųjų, nususėlių.

 

 

Parengė ir vertė Diana Bučiūtė