Streiklaužys

Peisechas Markusas (Peysekh Markus, 1896–1973) gimė Vyžainiuose, Suvalkų apylinkėse. Kurį laiką po Pirmojo pasaulinio karo gyveno Kaune, tačiau jau 1923 m. emigravo į Jungtines Valstijas. Iki tol bendradarbiavo Eljės Goldšmito ir Urjės Kacenelenbogeno Vilniuje ir Panevėžyje leistame žurnale Lite („Lietuva“, 1914, 1919, 1922).1921 m. Kaune pasirodė jo romanas „Aplink tvartą“ (Arum štal). Čia skelbiama novelė Štraikbrecher publikuota 2-ajame kauniškio Kalmeno Zingmano redaguoto žurnalo Vispe („Sala“, 1921) numeryje.

 

I.

Kiekvieną rytą sunkios kepyklos rūsio durys nusileidžia ir trinkteli savo masyviu, aprūdijusiu svoriu, lyg sakytų:

– Lik, čia stovi didelės, gilios dėžės, sugeriančios į save maišus miltų ir upes vandens, ir krosnis, kaip velnias ryjanti malkas ir tešlą, niekaip nepasisotinanti, – joms reikia tavęs.

Durys su drūtais vyriais buvo praviros. Laipteliais aukštyn žemyn bėgiojo šeimininkas ir svetimi žmonės išblyškusiais, bet ne kepėjų veidais. Jie kartkartėm persimesdavo su darbininkais trumpa lyg laikrodžio dūžis šneka, o su šeimininku ginčijosi ilgai, gana ilgai…

Vienas iš svetimųjų, storas, apkūnus vaikinas prikimusiu balsu ir mažomis pilkomis akutėmis, išsiėmė iš diržo, juosiančio juodus vasarinius marškinėlius, kišenės mažą, apsitrynusį laikroduką ir, pabrėždamas žodžius, kreipėsi į savininką:

– Iki aštuonių…

Palinkėję labos nakties darbininkams, nežiūrėdami į šeimininką, tarsi su juo niekada ir nebūtų kalbėję, jie išėjo iš kepyklos. Pusiaukelėje storasis vaikinas stabtelėjo ir ėmė šnekėtis su darbininku, stovinčiu prie pirmos dėžės. Tas mirktelėjęs jį pertraukė, kažką pasakė. Storulis atrodė labai patenkintas ir, šypsodamas pilkomis akutėmis, tvirtai paspaudė anam ranką.

Vėl viskas nurimo, durys užsidarė. Darbininkai baltais chalatais stovėjo palinkę virš dėžių pagyvėję. Su trumpais atokvėpiais, sunkiai ir įtemptai judėjo jų raumenys.

Darbas krito iš rankų. Šeimininkas sėdėjo ant miltų maišo, galvą atrėmęs į kitą, ir nuleidęs akis kramtė ūsų ir barzdos galiukus. Pasislinko arčiau darbininkų, stengdamasis nutaisyti draugišką miną, bandė pajuokauti, vienam kitam paplekšnoti per petį, bet, matydamas, kad kompanija tyli, perėjo prie kalbos apie reikalą ir kalbėjo ilgai, labai ilgai… Darbininkai tylėjo. Jis staiga liovėsi, nurijo žodį, pašoko lyg įkirptas, skubiai trenkė durimis ir išėjo…

Darbininkai persimetė žvilgsniais ir vėl įbedė akis į tešlos dėžes. Krikščionis Iljanas ilgu liesu kaklu, vis atsikrenkšdavęs, kai kalbėdavo, užniūniavo dainelę. Liūdna ji buvo. Kiti ėmė pritarti. Netrukus naujas darbininkas su juoda reta ješivos studento barzdele, stovintis kampe prie paskutinės dėžės, nustelbė jį smarkesne, žvalesne gaida. Likusieji prisijungė prie jo, o Iljano dainelė nuslopo…

Naujasis darbininkas išsitraukė iš apatinės kišenės laikroduką. Trumpai, griežtai sudavė į dėžę. Darbininkai išsitiesė, daina nutrūko. Garsai tarsi pakibo po žemomis lubomis ir pranyko didelėje krosnies angoje… Visi, rodės, susivienijo:

– Reikia nusiųsti paskutinį įspėjimą!

Leibė, vyresnis darbininkas pliktelėjusia galva, per tą laiką stovėjo tylėdamas atokiau. Keletą kartų bandė pagauti melodiją, bet jam nesisekė… Balsas strigo gerklėje. Dabar jis irgi priėjo arčiau ir, porą sykių atsikosėjęs, prašančiu tonu pasiūlė:

– Draugai, nebūkite griežti. Geriau jam gražiuoju paaiškinti, kad neišsiverčiame, viskas brangu… Juk ir pats kadaise buvo darbininkas…

Keletas, kuriems tai buvo naujiena, smalsiai į jį sužiuro. Tai suteikė Leibei daugiau drąsos, ir jis kalbėjo toliau, pabrėždamas, kad kartu su šeimininku dirbęs Ciserskio kepykloje, ir vėl pakartojo: reikia gražiuoju ir tiktai gražiuoju, gražiuoju visada galima pasiekti daugiau. Niekas jo neklausė, keletas darbininkų stovėjo susispietę būrelin, ir neatsirado nė vieno, kuris bent ką pasakytų į jo žodžius. Naujokas griežtai ir šaltai prasitarė, kad reikia ką nors pasiųsti pas šeimininką su paskutiniu paraginimu:

– Taip arba ne.

Visi tai pasigavo ir ėmė kartoti.

Darbininkas, kuris buvo nuėjęs pas šeimininką, sugrįžo. Jį iš visų pusių apsupo. Tą pačią akimirką, netarę nė žodžio, pasiėmė paltus ir, palikę degančią krosnį ir atviras dėžes, be jokios tvarkos pasuko link durų.

Šeimininkas kaip visada stovėjo už prekystalio. Iš pradžių šaltai žiūrėjo jiems pavymui, lyg tai jo būtų visai nelietę. Bet netrukus pradėjo karščiuotis ir šaukti:

– Šunys, girtuokliai, plėšikai, vidury darbo!?

– Kraugerys! – atsisukęs riktelėjo mokinys mažasis Šmulikas.

Vienas iš vyresnių sudavė jam per ranką ir atitraukė atgal:

– Fu, sąmoningam darbininkui taip netinka.

Prie gatvės kampo jie sustojo. Ten jau laukė draugai iš kitos streikuojančios kepyklos. Vieni su kitais pasisveikino, truputį pabuvo ir išsiskirstė. Dalis nuėjo į artimiausią smuklę… Dalis patraukė gretimomis gatvelėmis…

Leibė liko vienas, norėjo sušukti darbininkams, kad pasiimtų ir jį, nesvarbu kur. Grįžti taip anksti namo negalėjo, žmona guli ligos patale, supras… Dar kažką norėjo pasakyti, tegu paklauso… Bet nieko jau nebebuvo. Jis kurį laiką susimąstęs pastovėjo… Tada apsisuko ir skubiais žingsniais nuėjo atgal į kepyklą: „Jis pats su juo pakalbės, juk buvo darbininku, kartu dirbo, prisimins, pasakys jam, turės paklausyti. Argi tie nevykėliai moka kalbėtis?..“

 

II.

Šeimininkas vaikščiojo pirmyn atgal po kepyklą ir kažką šnekėjo su šalia sėdinčia šeimininke. Leibei įėjus, jie nutilo. Šeimininkas įdėmiai į jį pažiūrėjo ir sarkastiškai šypsodamas tarė:

– Ir tu, Leibe, streikuoji su visa kompanija… Na!

Šeimininkė, visą tą laiką sėdėjusi nuošaly ir elgusis taip, lyg Leibės nebūtų nė pastebėjusi, priėjo ir tarė:

– O, Leibe, labas vakaras. Irgi streikuoji? Turbūt nori stiklinės kavos? – ir, nelaukdama atsakymo, paskambino į virtuvę, tuo metu savo švelniomis moteriškomis rankutėmis tapšnodama Leibei per pečius. – Na, žinoma…

Leibė tylėjo, susinepatogino, kad apskritai atėjo. Nuo švelnios moters rankos ir šypsenos žodžiai, kuriuos norėjo pasakyti šeimininkui, išsisklaidė… Tas nesiliovė nervintis:

– Niekšai… Šunys…

Leibė linksėjo galva:

– Taip… Taip…

Tarnaitė įnešė kavą. Šeimininkė sudraudė vyrą, kad nesijaudintų: viena, neverta, antra, tai gali pakenkti sveikatai. Tada prisistūmė kėdę arčiau Leibės ir gailestingu balsu pradėjo klausinėti apie žmonos ligą, vis nepamiršdama pakartoti, kad jai būtina gera priežiūra.

Leibė nusitvėrė tų žodžių, smulkiai papasakojo apie pasiligojusią sutuoktinę, paskui persimetė prie vaikų, anie irgi silpni… Jautė, jam lengviau, taip randa būdą pasakyti šeimininkui, kad yra blogai, užmokesčio nepakanka. Bet šeimininkė neleido užbaigti: ji irgi panašiai mananti, tokiam žmogui kaip jis, su šeima, sunku. Tada pyktelėjo ant vyro, ko tas dar aną savaitę Leibei nepakėlė atlyginimo. Taip kalbėdama nuėjo prie prekystalio, sužvangino raktų ryšulėliu ir, išėmusi monetą, įspraudė jam į kišenę.

Leibė suvirpėjo: „Tfu, niekingas aš žmogus, išdavikas… Tfu…“

– Girdite, nupirkite žmonai butelaitį vyno… – nutraukė šeimininkė jo mintis. – Tik gero, ne bet kokio. – O po minutės šaltai, lyg nieko ir nebūtų atsitikę, pridūrė: – Leibe, ryt ateikite anksti, nevėluokite.

 

III.

Leibė stojo dirbti. Keletą kartų buvo sutikęs draugus, tie su juo visai nekalbėjo, tik trumpai, kreivai nužvelgdavo paniekos kupinu žvilgsniu… Buvo labai skaudu. Taip norėjo, kad į jį prabiltų, kad ir šiurkščiai, griežtai:

– Leibe! Menkas tu sutvėrimas, nevertas, kad žemė tave nešiotų!

Jis būtų išliejęs širdį. Verkęs… Papasakojęs visą tiesą: „Taigi, aš menkas sutvėrimas. Jūs teisūs, tik kodėl tą vakarą palikote mane vieną… Žmona serga… Vyno jai nupirkau…“

Būtų puolęs ant kelių, rankas išbučiavęs, tegu jėga jį nuo darbo atplėšia… Silpnas jis… Žmona serga… Tegu iki kraujų sumuša…

Rytas. Jis įsliūkino į kepyklą kaip vagis, apsižvalgė į visas puses, pakūrė krosnį. Staiga nusimetė nuo savęs baltą prijuostę ir išėjo į gatvę. Kurį laiką dar gręžiojosi ir galvojo:

„Jeigu dabar sutiksiu draugą, sustabdysiu. Papasakosiu viską… viską. Net jeigu neklausys, nežiūrės. Laikysiu tvirtai, tvirtai ir nepaleisiu…“

Iš už gatvės kampo pasirodė Iljanas, krikščionis darbininkas ilgu liesu kaklu. Buvo pusiau užsimiegojęs ir apgirtęs, svyravo, kojos pynėsi. Mojavo ore kumščiais ir kažką įniršęs niurnėjo…

Leibė sudrebėjo, jautė, kaip visas išblyško, gerklę pradėjo gniaužti… Pasirodė, kad tai jam Iljanas grasina, ir tarėsi girdįs: „Lei…ba, Lei…ba!“

Tada jau pasigailėjo jį sustabdęs ir ėmė sukti į šoninę gatvelę. Iljaša bėgo paskui, traukė už rankovės, laikydamas savo paltą, kurį buvo nusivilkęs, ir šaukė:

– Na, streiklaužy! Pirk paltą! Juk turi pinigų!.. Gėda!

Leibė bandė ištrūkti, bet anas tvirtai laikė ir nepaleido. Sukaupęs jėgas, energingai stumtelėjo jį nuo savęs. Iljaša krito veidu tiesiai į grindinį, kraujas pliūptelėjo į viršų… Leibė sustojo, išsigandęs apsidairė. Juos apsupo minia žmonių. Kažkas padėjo Iljanui atsikelti, tas įsikarščiavęs dar kartą prie jo pribėgo, ištiesė nuogą apžėlusią ranką ir suriaumojo:

– Na, mušk, streiklaužy! Mane tu dar muši, šunsnuki! Palauk, ir po mirties galuosies!.. – ėmė mosikuoti mažu peiliuku.

Minioje netikėtai išdygo naujokas juoda ješivos studento barzdele… Priėjo prie Leibės, abu vienas į kitą pažiūrėjo, tas nebyliai parodė pirštu į sukruvintą Iljašos galvą, ir kumščiai jam ėmė gniaužtis… Jie susistumdė. Pasigirdo šūksniai:

– Gerai, duok jam!

– Žydas žydą?!

– Reikia, duok, nusipelnė…

– Pasigailėkit, juk žmona ir vaikai…

Leibė išsigandęs apsižvalgė, pridėjo ranką prie širdies, lyg norėdamas prisiekti. Vaikinas išblyško, kumščiai nusileido. Nusispjovė į Leibės pusę ir priėjo prie Iljašos. Nušluostė jam nosine kraują, paėmė už parankės ir pamažėle nuėjo.

Minia pradėjo po truputį skirstytis… Panarinęs galvą pasišalino ir Leibė…

 

Iš jidiš kalbos vertė Goda Volbikaitė