Solisto logika paprasta

 

VIRGINIJUS PUPŠYS – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistas, 2020 m. pagal Dmitrijaus Strocevo tekstą sukūręs dainą Baltarusijos žmonėms paremti. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiuos metus yra paskelbusi Baltarusių literatūros metais, ir kovo 25 d. Baltarusijos nepriklausomybės dienos proga Signatarų namuose vyksiančiame renginyje skambės toji daina – „Bijau žmonių kaip stebuklo“.

Su Virginijumi Pupšiu kalbasi Irena Aleksaitė.

 

– 2014 m., atsiliepdamas į įvykius Ukrainoje, pagal Anastasijos Dmitruk žodžius sukūrei dainą Ukrainos žmonėms paremti, 2020 m. pagal Dmitrijaus Strocevo žodžius sukūrei dainą Baltarusijos žmonėms paremti. Papasakok apie tai plačiau.

– Taip, kuriu dainas laisvės trokštančioms tautoms. Juk čia neišarti aruodai: Baltarusija, Karabachas, Kazachstanas ir (kodėl ne) Afganistanas. Jei rimtai, tai šiame beprotiškame pasaulyje galima prikurti dainų kovidui pasmerkti arba antivakseriams paremti. Paremti… hm, žodis toks… labiau finansams tinkantis. Tiesiog negalėdamas atsiriboti nuo pasaulinės politikos dainomis kovoju su neteisybe ir prievarta taip, kaip suprantu ir moku. Bet tai nėra didžiausia mano kūrybos dalis.

Prieš aštuonerius metus sukūriau dainą pagal Anastasijos Dmitruk žodžius „Nikogda my ne budem bratjami“ („Niekada mes nebūsime broliai“) ir padovanojau ją ukrainiečiams, kovojantiems Maidane. Daina užkariavo jutubą – per parą jos pasiklausydavo daugiau nei milijonas. Tada pirmą kartą patyriau, koks baisus dalykas tas populiarumas. Čia, Lietuvoje, žiniasklaida elgėsi atsargiai – daina aštri, tarsi supriešinanti. Interviu teko duoti nemažai, tačiau LRT niekaip nenorėjo jos transliuoti. Ir vieną vakarą skambina buvęs LRT vadovas Siaurusevičius ir sako norįs susipažinti. „Žinoma, – sakau. Ir klausiu: – O dėl ko čia taip?“ – „Taigi, – sako jis, – buvau Maidane. Einu per Kreščiatiką, visur palapinės, laužai, protestuotojai. Vienas jų prieina ir klausia: „Iš kur tu?“ – „Iš Lietuvos“, – atsakau. „Iš Lietuvos? O Virgis Pupšis pažįsti?“ – „Ne, – atsakau, – tokio nepažįstu.“ – „Tu iš Lietuvos ir nepažįsti Virgis Pupšis?“ – stebisi žmogus. Tai va, – sako, – pasidarė gėda ir nusprendžiau susipažinti.“ Po tokios pažinties mūsų vaizdo klipą jau rodė ir per LRT.

Su daina Baltarusijai buvo kiek kitaip. Per garsiuosius Baltarusijos 2020 m. įvykius negalėjau likti nuošalyje. Pasirausiau atminties plokštėse, bandydamas prisiminti nors vieną baltarusį poetą, bet, be Jankos Kupalos, nieko neradau. Laimė, išgelbėjo visagalis internetas. Suvedžiau gūgle „Baltarusijos poetai“ ir išmetė populiariausius: Janką Kupalą, Dmitrijų Strocevą ir dar keletą. Pamaniau, pasidomėsiu pirmu pasitaikiusiu, Strocevu, rašančiu rusiškai. Paskaičiau apie jį, perskaičiau kelis eilėraščius internete, paskui paklausiau, kaip pats skaito. Tada susiradau jį feisbuke ir gavau atsakymą į man rūpimą klausimą – akivaizdžiai ne vatnikas, ir parašiau jam laišką. Dima manęs nepažinojo, todėl pasakė norįs išgirsti kokių nors mano dainų. Kai nusiunčiau – klausimų neliko, beliko surasti tinkamą jo eilėraštį ir padainuoti. Jis atsiuntė jų pluoštą, šviežių, pulsuojančių tų karštų protesto dienų dvasia. Visi buvo parašyti verlibru. Bet jie man pasirodė niūrūs, per sunkūs dainai, o aš baltarusius mačiau labai šviesiomis spalvomis. Tada pradėjau raustis jo ankstesnėje kūryboje ir radau man tinkantį, rodos, 2014 m. parašytą „Ja bojus’ liudej kak čiuda“ („Bijau žmonių kaip stebuklo“). Prilipo, bet buvo per trumpas. Vis tiek nusiunčiau jam demonstracinę versiją, prašydamas palaiminimo. Strocevui patiko. Tada šovė į galvą mintis pailginti dainą išverčiant tekstą į baltarusių kalbą. Paprašiau Strocevo ir labai nustebau, išgirdęs jo atsakymą: „Mielai, bet ne taip gerai moku baltarusių, kad galėčiau išversti.“ Sakau: „Tai duok tam, kas moka.“ Taip atsirado poetė Nasta Kudasova, ji genialiai ne tik išvertė, bet ir įgarsino, ir dar pataisė mūsų – dainuojame keturiese: Jeronimas Milius, Gintautas Litinskas, Kęstutis Nevulis ir aš – toli gražu netobulą baltarusišką tartį. Taip gimė daina ir vaizdo klipas. Pamatęs, ką mes ten padarėm, Dima pasakė: „Nieko panašaus į tą eilėraštį nedėjau, bet jūs man parodėte, kas iš tikrųjų jame yra.“ Greitai po to, gal net dar kuriant vaizdo klipą, Dima buvo areštuotas 15 parų ir savo poeziją skaitė baltarusiškame kalėjime. Laimė, netrukus buvo išleistas į laisvę.

– Dabartinis Klaipėdos muzikinis teatras gimė iš Liaudies operos. Pavadinimas tarsi sako, kad tai buvo neprofesionalų teatras, tiesiog liaudies – kas kaip moka, taip ir dainuoja. Gal žinai, kaip ten buvo iš tikrųjų? Gal dar ir dainavai toje Liaudies operoje?

– Taip, dainavau. Dar studijuodamas Tautų draugystės ordino valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Profesoriaus Kazio Kšano pakviestas pradėjau toje operoje dirbti. Mokėdavo 40 rublių, o kartu su stipendija studentui tai visai padori parama.

Pirmas spektaklis, kuriame teko vaidinti, – Strausso „Čigonų baronas“. Vos pramokęs choro partiją, bet scenoje nebuvęs, režisūrinio sprendimo nežinojęs, „dislokacijos vietų“ irgi, vyr. dirigento buvau pasiųstas į sceną! Klausiu: „Ką reikės daryt?“ – „Ką ir visi“, – nukirto vadovas. „Kad neturiu rūbų…“ – sakau. „Renkis Lupeikos (Vytautas Lupeika, dabartinis politikas, buvęs, gal net ir esamas choristas), greičiau, nėr kada.“ – „O batai? Mano 47 dydis, bus tokių?“ – „Nebus, eik su savais.“ Laimė, buvo žiema. Apsivilkau ryškiai raudoną Lupeikos palaidinę, mėlynus šarovarus, įšokau į žieminius aulinius, pažiūrėjau į veidrodį – o ko ne čigonas? Ir nubėgau į sceną.

Pats pavadinimas – Liaudies opera – man žiauriai juokingas, kaip ir pastatymai, kuriuose buvau užimtas. Iš pradžių ta opera iš tikro buvo „liaudies“, bet laikui bėgant didžiulėmis Kšano pastangomis ėmė balansuoti tarp „liaudies“ ir profesionalumo, kol galiausiai 1993 m. „liaudis“ krito, o teatras įgavo valstybinio, t. y. profesionalaus, statusą.

– Muzikiniame teatre artistas turi mokėti dainuoti, vaidinti, šokti, verstis kūliais ir daugybę kitų dalykų. Kuris, tavo galva, iš tų dalykų svarbiausias? Ir maždaug kiek jūsų artistų tų visų reikalingų savybių turi reikiamom proporcijom? Nes gali puikiai dainuoti, bet visiškai nemokėti vaidinti ir pan.

– Artistai, rengiami muzikiniam teatrui, pirmiausia turi mokėti dainuoti, juk pavadinime žodis „muzikinis“ eina pirm „teatro“. Ir čia su tais „vaidinimais“ visada bėda. Ruošiant vaidmenį, solistui svarbiausia – muzikinė medžiaga. O tai gana sunkus ir sudėtingas darbas: ilgai šlifuojamos sudėtingiausios partijos vietos, kad būnant scenoje arija lietųsi natūraliai, nebegalvojant, kur labiau išsižiot, giliau įkvėpt, patogiau atsistot. Solisto logika paprasta – turiu paimti tris aukštas do, tada galiu nė nevaidinti, nes po trečios vis tiek ims ploti. Tik va bėda, šiuolaikiniame, moderniame teatre šito jau nebeužtenka. Naujos kartos režisieriai, pripažinkim, ir žiūrovai, nori ne tik gražių natų, bet ir ryškių charakterių. Tad jau scenoje tenka mokytis to, ko negali išmokyti vokalo pedagogai. Nors jei atvirai, nėra čia tų proporcijų. Jei gali vien balsu, stovėdamas vietoje, priversti publiką ploti ir aikčioti, vadinasi, vaidinti, verstis kūliais, stovėti ant ausų kaip ir nebūtina. O man patinka, kai artistas stovi ant ausų… ne kartą teko pastovėti, kartais improvizacijos baigdavosi suknežinta nosimi.

Raimondo Paulo miuzikle „Sesuo Kerė“ vaidinau Herstvudą, o tardymo scenos metu taip ir nutiko. Tardė dviese –
baleto artistai Ričardas Jankevičius ir Aurelijus Liškauskas. Sėdėjau priešais „tardytoją“ Ričardą, o „tardytojas“ Aurelijus pagal sugalvotą schemą prieidavo iš už nugaros, čiupdavo man už plaukų ir galvą trenkdavo į stalą. Viskas veikdavo puikiai, aš ranka tvodavau per stalą ir galva nepasiekęs stalo atšokdavau, o garsas ir vaizdas būdavo tarsi veidu. Tą kartą Aurelijus improvizavo ir nusprendė, kad vieną kartą tvoti negana, ir tai padarė dar kartą. Tik va bėda – Ričardas jau buvo pristūmęs tarybinį laidinį telefoną, tą, sukamą, kuriuo turėjau paskambinti, ir tas telefonas atsidūrė kaip tik ten, kur ir mano nosis… visa jėga trenkiausi į jį… Reikėjo matyti Ričardo veidą, kai suinkščiau kaip šunytis ir apsipyliau kraujais. Spektaklį pabaigiau apklijuotas pleistrais, ir tai nė kiek nesumenkino, atvirkščiai – sustiprino visas likusias finalines scenas. Finale buvau partrenktas per pusę perpjauto VW „Beetle“ ir žuvau po jo ratais. Finalinė scena buvo tokia įtaigi, kad po spektaklio paskambino maestro Vytautas Lukočius, žiūrėjęs tą vaidinimą su mažąja dukra, ir paprašė, kad pasikalbėčiau su ja, nes toji po spektaklio niekaip negali užmigti. Pridėjau telefoną prie ausies – o iš ten toks nuoširdus, plonas balselis: „Tu mirei?..“

– Žinia, teatro repertuarą formuoja meno taryba. O ar artistas gali pasiūlyti kokią operetę ar pan.? Na, pasiūlyti, aišku, gali, bet ar bus išklausytas, ar jo siūlymas bus svarstomas? Žodžiu, kiek artistai dalyvauja parenkant repertuarą?

– Meno tarybą suformuoja konkursą laimėjęs teatro vadovas. Jei laimi „vietinis“ žmogus, užaugęs būtent tame teatre, tai paprastai jis tęsia buvusią teatro repertuaro formavimo tradiciją, žinoma, pridėdamas savo matymą, savo išmanymą. Jei „importinis“ – tada visuomet lauk radikalių permainų. Beveik visada braukiamas brūkšnys ir „naujas teatras“ prasideda nuo nulio. Toks vadovas atsineša savo koncepciją ir patarėjų iš šalies jam nebereikia. Sakytum, puiku, kas čia blogo, teatrui reikia šviežio kraujo. Atsakyčiau – žinoma, puiku, jei pataikai su tuo matymu ir išmanymu. Bet jei po kelių nesėkmingų pastatymų nedarai išvadų, o toliau varai savo vagą, tiesiog prarandi žiūrovus. O susigrąžinti juos žiauriai sunku. Esu įsitikinęs, kad sėkmingo repertuaro formavimo raktas slypi teatro istorijoje, tiesiog reikėtų ją žinoti. Tikiuosi, kad dabartiniai teatro vadovai tai žino.

– Turime garsių dramos režisierių, nuskambėjusių spektaklių, bet apie muzikinio spektaklio pasisekimą nedažnai tenka girdėti. Ar režisieriai, o gal teatro kritikai pramoginį žanrą laiko nevertu dėmesio, ar per menkos artistų jėgos, ar dar kokia nors priežastis?

– Tai kad nelabai aišku, kur to pramoginio žanro labiau rasi – operoje ar dramos teatre. O kad mūsų geriausi režisieriai ne taip dažnai stato muzikiniuose teatruose – tas taip, nes bijo. Bijo, nes nemėgsta masinių scenų (choras, baletas), pasigenda artistų aktorinio meistriškumo, ne visi moka skaityti partitūroje paslėptas dramaturgines linijas, turi skaitytis su aikštingu orkestru ir visas paslaptis išduoti dirigentui. Jei rimtai, tai didesnio skirtumo režisuojant nėra, ir daugelis iš mūsų garsiųjų tai darė ir daro gana sėkmingai, juolab kad puikios muzikinės-dramaturginės medžiagos tikrai netrūksta.

– Klaipėda ir Kaunas turi po muzikinį teatrą, Vilnius – operos ir baleto. Pagal teatrų pavadinimų logiką atrodytų, kad vadinamieji lengvi žanrai – operetės, miuziklai, gal dar roko operos – Klaipėdos ir Kauno teatrų reikalas, o klasikinės operos, baletai – Vilniaus. Bet Vilniuje statomos ir operetės, Klaipėdoje ir Kaune – operos ir baletai. Ar taip ir turėtų būti? Ir ar muzikinis teatras gali kokybiškai pastatyti operą?

– Klausimas teisėtas. Gali. Jei turi didelį biudžetą. Samdai vardus: režisierių, dirigentą, solistus. Choras, baletas, orkestras – vietiniai. Ir viskas. Jei tokios sėkmės reikia, tai čia raktas į ją. Žinoma, tą galima padaryti ir savo jėgomis, bet tada į artistus reikia labai daug investuoti, tačiau tai ilgesnis procesas, o laiko ir – neslėpsim – noro paprastai trūksta. Kaip pavyzdys čia iškyla Juozo Miltinio figūra. Būtent Panevėžio dramos teatre buvo išaugintos visos jo teatro žvaigždės, kurias graibstyte graibstė visi teatrai ir kino studijos. Sakydamas „investuoti“ turiu galvoje – siųsti stažuotis, finansiškai skatinti, reklamuoti, garsinti, mažiausiai progai pasitaikius minėti artisto pavardę, girti ir garsiai viešinti veiklą. Miestas pamilsta artistą už jo talentą, o jei tas talentas mūsiškis, ne atvykėlis, ima tiesiog dievinti. Taip ir sukuriamas tikras teatro veidas.

– Įsivaizduokim, kad tu sumanai ir įkuri savo muzikinį teatrą. Kokiu principu formuotum repertuarą?

– Atsakyčiau visiškomis banalybėmis. Pirma: teatras – sudėtingas mechanizmas. Antra: teatras – tai šeima. Bet juk taip yra, ką jau čia. Teatro kūrimas – tai ilgas procesas. Jei žmogus išbūna teatre ilgiau nei metus, viskas – jis, pats to nesuvokdamas, juo jau „užsikrėtęs“. Tokį reikia mylėti ir saugoti, nes atsitiktiniai paprastai per metus atsisijoja, lieka branduolys. Taigi, norint formuoti repertuarą, reikia turėti stiprią komandą. Kitas dalykas – augintis žiūrovus. Ypatingas dėmesys – vaikiškiems spektakliams, nes tai potencialūs suaugę žiūrovai ateityje. Kita vertus, kai esi valstybinis teatras, ne viskas taip paprasta. Ministerija nuleidžia tau planus: kiek vaikiškų spektaklių, kiek operų, kiek operečių, kiek miuziklų ir kiek baletų reikia pastatyti per metus (kas moka pinigus, tas ir muziką užsako). Todėl formuočiau repertuarą laikydamasis laisvo miesto tradicijų, bet jokiu būdu žiūrovams nepataikaučiau ir jų neauklėčiau. Manau, per tiek metų praktikos tikrai žinau, ko jiems reikia.

– Vikipedijos puslapyje apie tave parašyta: aktorius, solistas, kompozitorius, teatro muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas. Taip pat režisavai kelis spektaklius, išvertei kelis libretus, tad galima pridėti – režisierius, vertėjas. Jei būtum priverstas pasirinkti tik vieną iš veiklos sričių, kurią rinktumeisi? Ir kodėl?

– Tikrai, skamba kaip devyni amatai, dešimtas – badas. Nesu profesionalus nei režisierius, nei vertėjas, nei libretų autorius, nei kompozitorius. Viso to išmokė teatras, ir turbūt darau tai pakankamai profesionaliai, jei ta veikla turi paklausą. Ir čia būdavo visokių nuotykių. Pamenu, verčiau Brechto „Trijų grašių operą“, 23 zongus. Kankinausi gal mėnesį, kol pagaliau paguldžiau juos ant natų. Viskas derėjo puikiai, bet man vis kirbėjo mintis, kad kažkas ten ne taip. Techniškai tarsi viskas ir teisingai, bet žodžiai „sulankstyti“ kažkaip dirbtinai, pritemptai. Gal po metų kartą, užsukęs į senų knygų knygyną, užtikau Brechto knygelę, permirkusią amžiaus kvapu. O ten – genialiai Stasio Šimkaus išversta didžioji dalis zongų… man net žandikaulis atkrito – kodėl tik dabar juos radau, kai jau nieko negalima pakeisti?.. Tikrai būčiau užleidęs vietą profesionalui. Štai tada ir supratau, kuo skiriasi amatininkas nuo meistro. Tai nutiko prieš 20 metų. Paradoksalu, bet šiandien drąsiai sakau – pasirinkčiau vertimų duoną, nes mane būtent tai labiausiai veža.

– Ar jūsų teatre yra ir daugiau dainuojančių kompozitorių? Jei yra, ar teatre yra surengtas jūsų, teatro artistų, koncertas?

– Yra. Teatro vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Mano galva, jis – profesionalus kompozitorius. Kiti greičiausiai irgi kuria – į stalčių, o gal ir nekuria, arba taip – kuria, bet nesigiria. Mudu su Vladimiru – „giriamės“. Jei neskaičiuosime dviejų spektaklių su mano dainomis, tokio koncerto dar nebuvo. Gal, sakau, toks įvyks mano aštuoniasdešimtmečio proga…

– Kuris (ar kurie) iš tavo vaidmenų tau įsimintiniausias? Gal iš pradžių jis pasirodė nykus, o paskui jį atrakinai, gal pykaisi su režisieriumi, nes skirtingai tą vaidmenį matėte, gal jį kuriant reikėjo išmokti ko nors visiškai naujo ar pan.? Kuris spektaklis iš tų, kuriuose vaidini dabar, tau labiausiai prie širdies?

– Artistui įdomiausias vaidmuo tas, kurį kuria šiandien. Per savo karjerą esu sukūręs jų nemažai ir žinau, kad ne vienam režisieriui buvau kaip rakštis geroj vietoj. Ne dėl to, kad esu maištingo būdo, bet dėl savo keisto nenoro kiekvieną spektaklį vaidinti vienodai, aš nors truputį, bet improvizuodavau, neperspėdamas kolegų. Visada buvo smagu nežinoti, kaip viskas pasibaigs. Operetėje „Balius Savojoje“ vaidinau storą turką, kuris tekstuose turėdavo keletą turkiškų replikų, kurios man, kaip to vaidmens atlikėjui, buvo visai nejuokingos ir nieko nereiškiančios. Tad jas savavališkai pakeisdavau į turkiškų sporto klubų pavadinimus, kurie man irgi nieko nereiškė, bet juos bent esu girdėjęs. Režisierius nebuvo labai sužavėtas, bet ilgainiui pripažino, kad tai buvo gera mintis. Keista, bet su režisieriais nesipykdavau, nežinia kodėl jie man būdavo atlaidūs.

– Sakai, pasirinktum vertimų duoną… Man, vertėjai, tas patinka, nes manau, jog nėra įdomesnio darbo už vertimą. Taigi dar ne vakaras, gali imtis ir vertimų. O ką norėtum versti – poeziją? prozą? pjeses?

– Šitas interviu vyksta beprotiškam pasaulio susinaikinimo sūkuryje, ir mano atsakymai nieko nelemia. Dabar man rūpi Ukraina, todėl eisiu daryti tai, ką geriausiai moku – „šaudysiu“ priešus dainomis: dirbu prie šiomis dienomis plačiai nuskambėjusio Aleksandros Smilianskajos eilėraščio, kur paskutinė kiekvieno posmo eilutė – legendinė tapusi Gyvačių salos gynėjų frazė. Gal tai ir nedidelė parama, bet tą darbą darau kiek geriau, nei verčiu. Ačiū už klausimus.

– O tau ačiū už atsakymus.